Draugams apie pasaulį

Lauryno ir Vaidos nuotykiai Azijoje ir pakeliui

[lavakeliauja]

Parduodami batai

Mano batai buvo du, vienas dingo nerandu.

Aš su vienu batuku, niekur eiti negaliu.

[lavakeliauja]

[lavakeliauja]

Negyvosios, arba mirusios kopos apima Kuršių Nerijos dalį tarp Juodkrantės ir Pervalkos, į rytus nuo tos pačios krypties kelio. Yra keletas versijų, kodėl šios kopos taip vadinamos. Viena iš versijų – čia buvo užpustyti keli kaimai, todėl kopos pavadintos „mirusiom“. Kita versija – ant kopų neauga jokia augmenija (išskyrus retas „oazes“), todėl jų toks ir pavadinimas. Nors patekti į šias kopas gana paprasta, tereikia Juodkrantės – Nidos keliu pavažiuoti keletą kilometrų ir paeiti 200-400 metrų link Marių, tai nėra rekomenduotina, nes didesnė šios teritorijos dalis – gamtinis rezervatas, kuriam galioja grieščiausias apsaugos režimas – vaikščiojimas ir kitokia veikla baudžiama. Yra, taip vadinamasis, Naglių kopos takas, per kurį leidžiama pasivaikščioti ir apžiūrėti šį unikalų vėjo sukurtą kraštovaizdį. Nenorėdamas būti įkyrus, pabrėšiu, kad vaikščiojimas po šias kopas, šalia pažymėto tako, yra chunveibiniškas, nes gali nesugrįžtamai suniokoti šį unikalų gamtos kampelį. Kadangi ant „negyvųjų“ kopų neauga jokia augmenija, taigi nėra ir dirvožemio, nėra viršutinio mūsų kojas ir batus laikančio sluoksnio, todėl bet koks lipimas skatina vėjo veiklą (eroziją) ir ardo šias kopas. Nuotraukose pateikiami vaizdai yra padaryti gavus oficialų leidimą iš Kuršių Nerijos nacionalinio parko vadovybės aplankyti šią unikalią vietą moksliniais tikslais.

[lavakeliauja]

Pirmas postas

Štai mes ir važiuojam, o važiuodami dainuojam.

O gal minutės mums ir duotos, kad suprastumėm, kiek daug mes jų praleidžiame tuščiai. Namai tai tik trapi iliuzija, susidedanti iš tavęs manęs ir laiko. Sparnai mums neišdygs, jei ir priaugintume, tai rinks dulkes jie vilkdamies žeme. Vardai mums duodami tik tam, kad pavadinus skaičiais būtų per daug liūdna ir tikslu. O gal minutės mums ir duotos, kad suprastumėm, kiek daug mes jų praleidžiam... Tėvai tik sukuria tave, o visa kita tai jau tavo asmeniniai reikalai. Aklais mes gimstame, bet taip ir neišmokstame matyt tamsoj, o tik kartais kiaurai. Žaislai nesikeičia, o tiktai mums didėjant pasidaro jie truputį didesni. Atgal mums kelio nepaliko nieks belieka tiktai eiti atbulomis atgal.