Klausimas: Jūs sakėte, kad meilė duoda laisvę. Bet paprastai mes matome, kad meilė virsta prisirišimu. Ir vietoje to, kad ji mus išlaisvintų, ji suteikia mums dar didesnę nelaisvę. Papasakokite, prašau, apie laisvę ir prisirišimą. Atsakymas: Meilė virsta prisirišimu, nes nėra meilės. Jūs tiesiog ją žaidėte ir save apgaudinėjot. Iš tikrųjų liko tik prisirišimas, o meilė buvo tik pradžioje. Kiekvieną kartą, kai įsimylite, anksčiau ar vėliau pastebite, kad pavertėt įrankiu. Štai čia prasideda nelaimė. Kaip tai vyksta? Kodėl taip nutinka? Prieš keletą dienų pas mane atvyko vienas vyriškis, kenčiantis nuo kaltės jausmo. Jis sakė: „Aš mylėjau moterį. Aš labai ją mylėjau. Kai ji mirė, verkiau. Bet netikėtai suvokiau savyje kažkokią laisvę. Tarsi būčiau atsikratęs kažkokios naštos. Aš giliai atsidusau, lyg būčiau nuo kažko išsivadavęs.“ Tą akimirką jis suvokė savo antro lygio jausmus. Išorėje jis verkė, sakydamas: „Aš negaliu be jos gyventi. Toks gyvenimas neįmanomas. Gyvenimas be jos – tai lyg mirtis.“ Bet giliai viduje jis sakė: „Aš suvokiu, kad puikiai jaučiuosi, nes dabar aš esu laisvas.“ Trečiame lygyje pasirodė kaltės jausmas, kuris jam sakė: „Ką tu darai?“ Kaip jis sakė, prieš tai jis išgyveno kūno mirtį. Ir ėmė jaustis kaltas. Jis man sakė: „Padėkite, kas man nutiko? Nejaugi aš taip greitai ją išdaviau?“ Nieko nenutiko. Niekas nieko neišdavė. Kai meilė virsta prisirišimu, ji virsta našta. Kodėl meilė virsta prisirišimu? Pirmiausia reikia suprasti – jei meilė virsta prisirišimu, reiškia, kad jūsų meilė buvo tik iliuzija. Jūs paprasčiausiai žaidėt, ir tikėjot, kad tai meilė. Iš tikrųjų jums reikėjo prisirišimo. O jeigu pažvelgtumėt dar giliau, pamatytumėt, kad norėjote vergauti. Visada yra lengva laisvės baimė, ir todėl visi nori vergauti. Suprantama, visi kalba apie laisvę, bet niekam neužtenka drąsos iš tikrųjų būti laisvam. Nes kai jūs iš tikrųjų laisvi, tada jūs esate vieniši. Jei jums užtektų drąsos būti vienišais, tik tada jūs būtumėt laisvi. Bet niekas nėra toks drąsus būti vienišas. Jums visada kažko reikia. Kodėl jums kažko reikia? Jūs bijote savo vienatvės. Jūs patys sau nusibodot. Ir netgi kai jūs esate vieni, viskas praranda prasmę. Kai esat su kažkuo, tada jūs užimti. Jūs viskam suteikiat prasmę. Jūs negalite gyventi vardan savęs, todėl pradedat gyventi vardan kažko kito. Lygiai tas pats liečia ir tą žmogų, dėl kurio jūs gyvenate. Jis arba ji negali gyventi vienatvėje, ir pradeda kažko ieškoti. Susitinka du žmonės, bijantys likti vieniši, ir pradeda žaidimą, meilės žaidimą. Bet giliai viduje jie siekia prisirišimo, atsidavimo, ir vergijos. Todėl anksčiau ar vėliau jūsų troškimai sudūžta. Ir tai yra viena didžiausių nelaimių pasaulyje. Kad ir ko trokštumėt, viskas dūžta. Anksčiau ar vėliau jūs pasiekiat savo, ir preliudija baigiasi. Atlikusi savo darbą ji išnyksta. Kai jūs tampate vyru ir žmona, vergais vienas kito, kai vyksta vedybos, meilė išnyksta. Nes meilė buvo tik iliuzija, kuria prisidengę, du žmonės norėjo būti vienas kito vergais. Jūs negalit tiesiog pasisiūlyti vergauti, nes tai per daug žema. Ir jūs negalite tiesiog paprašyti kažko jums vergauti – jis priešinsis. Ir jūs negalit tiesiog pasisiūlyti, sakydami: „Aš norėčiau būti tavo vergas.“ Todėl jūs sakote: „Aš negaliu be tavęs gyventi.“ Bet esmė ta pati, ir prasmė ta pati. Ir kai šis troškimas išsipildo, meilė išnyksta. Jūs pradedat jaustis susijęs, pavergtas, ir pradedat kovą už išsilaisvinimą. Atminkite, kad tai vienas iš proto paradoksų. Viskas, ką gaunate, jums atsibosta. Viskas, ko negaunate, tampa siekiamybe. Kai jūs vieniši, tada siekiate vergijos, santykių. O kai jau esate pavergti, tada siekiate laisvės. Iš tikrųjų tik vergai siekia laisvės, o laisvi žmonės vėl bando tapti vergais. Protas linguoja kaip švytuoklė, iš vieno krašto į kitą. Meilė nevirsta prisirišimu, bet ji reikalinga sukurti prisirišimą. Meilė buvo tik jaukas. Jūs ieškojote žuvies, vadinamos – priklausomybe. Meilė buvo jaukas sužvejoti šią žuvį. Kai žuvis pagauta, jaukas išmetamas. Atminkite tai, ir, kad ir ką darytumėt, žvelkite giliai į save, kad išsiaiškintumėt tikrąją savo veiksmų priežastį. Jei yra tikra meilė, ji niekada nevirs prisirišimu. Kas paverčia meilę prisirišimu? Kai tik jūs sakote jus pamilusiam „mylėk tik mane“, jūs imate jį valdyti. O kai tik imate kažką valdyti, jūs giliai jį žeidžiat, paverčiat jį daiktu. Kai aš jus valdau, jūs jau nebe žmogus, jūs paprasčiausiai vienas iš mano interjero daiktų. Jūs – daiktas, aš jus naudoju. Jūs – mano daiktas, mano nuosavybė. Ir aš neleisiu jūsų naudoti niekam kitam. Tai sutartis, pagal kurią jūs galite valdyt ir mane, laikyti mane daiktu. Mes susitarėm, kad niekas, išskyrus jus, neturi teisės manim naudotis. Abu partneriai jaučiasi vienas su kitu susiję ir vienas kito pavergti. Aš paverčiu jus vergu, o jūs irgi galite laikyti mane vergu. Vėliau prasideda kova, nes aš noriu būti laisvas žmogus, bet taip pat noriu jus valdyti. Jūs norite išsaugoti savo laisvę, bet tuo pačiu naudotis manimi. Visa tai ir sukelia kovą. Jeigu aš naudosiu jus, tai jūsų naudosite mane. Jei nenoriu būti jūsų nuosavybe, tada neturėčiau jūsų valdyti. Tarp mūsų neturėtų būti savininkiškumo. Mes turėtume likti individualūs ir gyventi kaip dvi savarankiškos laisvos sąmonės. Mes galime suartėti, galime vienas kitame ištirpti, bet negalime vienas kito valdyti. Tada nėra nei vergijos, nei prisirišimo. Prisirišimas – tai vienas ir tas pats bjaurus reiškinys. Kai sakau, kad jis bjauriausias, aš kalbu apie tai, kad jis bjauriausias ne tik religiniu požiūriu, bet ir estetiniu. Kai jūs prisirišat – prarandat savo vienatvę. Jūs prarandate viską vardan to, kad patirtumėt malonumą jausdamiesi kažkam reikalingi, kad turėtumėt kažką savo. Jūs prarandate viską, jūs prarandat – save. Bet įdomiausia, kad bandydami būti nepriklausomi, jūs paverčiat kitą savo nuosavybe, o kitas daro lygiai tą patį. Taigi nebūkite savininkiški, jei patys nenorite būti nuosavybe. Jėzus sakė: „Neteiskite, ir nebūsite teisiami.“ Tai lygiai tas pats. Nebūkite savininkiški, ir netapsite nuosavybe. Neverskite niekieno vergauti, kitaip patys vergausite. Šeimininkas visada yra savo paties vergų vergas. Jums nepavyks būti šeimininku, jei nebūsite vergu, nes taip neįmanoma. Šeimininku galima būti tik tuo atveju, jei niekas nėra jūsų vergas. Skamba paradoksaliai, bet šeimininku galima būti tik tuo atveju, jei niekas nėra jūsų tarnas. Jūs atkirsite: „Tai kur čia tada viešpatavimas? Kaip aš būsiu šeimininku, jei nebus vergų?“ Ir visgi aš sakau jums, kad tik šiuo atveju jūs esat šeimininkas – niekas jums nevergauja, niekam jūs nevergaujat. Meilė laisvei, siekis išsilaisvinti – visa tai reiškia, kad jūs giliai save supratot. Dabar jūs žinote, ką reiškia būti pačiu sau pakankamu. Galite dalintis savo gyvenimu su kažkuo, bet nebūti prisirišantys. Aš galiu dalintis savimi su bet kuo. Galiu dalintis savo meile, laime, palaima, tyla su bet kuo. Bet tai laisva dovana. Tai nėra prisirišimas. Jei nieko nebus šalia, aš vis tiek būsiu laimingas. O jei šalia kažkas yra, tai irgi gerai. Galiu dalintis. Kai jūs suvokiat savo vidinę esatį, savo centrą, tik tada jūsų meilė nevirsta prisirišimu. Priešingu atveju, iš meilės lieka tik prisirišimas. Kai pažįstate savo esatį, meilė tampa ištikima. Bet tam, kad mylėti, reikia būti. O jūsų nėra. Tą akimirką jūsų nėra. Sakydami „kai aš kažką myliu, tai virsta prisirišimu“, taip jūs parodote, kad jūsų nėra. Ir kad ir ką jūs darytumėt, viskas klostosi ne taip. Nėra viduje suvokimo centro. Todėl viskas, ką darote, klostosi ne taip. Pirmiausia – būkite, o tada galėsite dalintis savo esatim. Tai ir bus meilė. O iki tol, kad ir ką darysite, viskas bus tik prisirišimas. Ir galiausiai, jei jūs kovosite su prisirišimu, tai irgi darysite klaidą. Galite kovoti panašiai kaip daugelis vienuolių, atsiskyrėlių sanjasinų. Jie jaučiasi prisirišę prie savo namų, savo nuosavybės, žmonų ir vaikų, ir jaučiasi kaip įkalinti narve, kalėjime. Jie pabėga, palieka savo namus, žmonas ir vaikus, savo nuosavybę, kad būtų niekuo, besislepiantys miškuose ieškant vienatvės. Bet jūs tik pažiūrėkite į juos, jie prisiriša prie savo naujos aplinkos. Kartą aplankiau draugą, kuris buvo atsiskyrėlis ir gyveno miške. Ten buvo ir kitų asketų. Kartą aš sėdėjau po savo draugo medžiu, kai jo ten nebuvo, ir atėjo naujas ieškotojas. Mano draugas nuėjo prie upės. Po medžiu atsisėdo naujasis sanjasinas ir ėmė medituoti. Mano draugas grįžo nuo upės ir nustūmė naujoką nuo medžio, sakydamas: „Tai mano medis. Eik ir susirask sau kitą. Niekas neturi teisės sėdėti po mano medžiu.“ Šis žmogus metė namus, šeimą, bet dabar jo nuosavybe tapo medis – „tu negali medituoti po mano medžiu“. Nuo prisirišimo taip lengvai nepabėksi. Jis ateis kitu pavidalu. Jis jus apgaus, bet niekur neišnyks. Todėl su juo nekovokite. Tiesiog pasistenkit suprasti, kodėl jis atsiranda? Ir tada sužinosit jo giliausią priežastį. Prisirišimas atsiranda dėl to, kad viduje jūs jaučiate trūkumą. Jums trūksta jūsų AŠ. Ir todėl jūs stengiatės prie kažko prisirišti, kad pasijustumėt saugūs. Jūs neįsišakniję viduje, todėl bandote suleisti šaknis išorėje. Kai jūs savyje įsišakniję, kai žinote kas esate, kai pažįstate savo esatį ir sąmonę, tada jūs prie nieko neprisirišat. Šaltinis : https://youtu.be/0TNPr08AVSs Vertė : Kęstas Balevičius
theartofmadeline
kaledo-art
tangentwithtanner
janainaart