don’t settle for him because he thinks you’re beautiful and you think no one else will find you beautiful.
Warsan Shire, how I take care of myself. (via h-o-r-n-g-r-y)
trying on a metaphor
Jules of Nature
Stranger Things
Peter Solarz
ojovivo
Aqua Utopia|海の底で記憶を紡ぐ
Show & Tell
No title available
"I'm Dorothy Gale from Kansas"
dirt enthusiast

@theartofmadeline
cherry valley forever

Kaledo Art

tannertan36
No title available
macklin celebrini has autism
AnasAbdin

Janaina Medeiros
todays bird
No title available
seen from Netherlands
seen from United States

seen from United States

seen from Philippines
seen from United States
seen from Brazil
seen from Brazil
seen from China
seen from United States

seen from United States

seen from United States

seen from Brazil
seen from Germany
seen from Paraguay
seen from Morocco

seen from Morocco
seen from United States

seen from United States
seen from United States
seen from United States
@lietuviskai
don’t settle for him because he thinks you’re beautiful and you think no one else will find you beautiful.
Warsan Shire, how I take care of myself. (via h-o-r-n-g-r-y)
Apie meilę ir prisirišimą
Klausimas: Jūs sakėte, kad meilė duoda laisvę. Bet paprastai mes matome, kad meilė virsta prisirišimu. Ir vietoje to, kad ji mus išlaisvintų, ji suteikia mums dar didesnę nelaisvę. Papasakokite, prašau, apie laisvę ir prisirišimą. Atsakymas: Meilė virsta prisirišimu, nes nėra meilės. Jūs tiesiog ją žaidėte ir save apgaudinėjot. Iš tikrųjų liko tik prisirišimas, o meilė buvo tik pradžioje. Kiekvieną kartą, kai įsimylite, anksčiau ar vėliau pastebite, kad pavertėt įrankiu. Štai čia prasideda nelaimė. Kaip tai vyksta? Kodėl taip nutinka? Prieš keletą dienų pas mane atvyko vienas vyriškis, kenčiantis nuo kaltės jausmo. Jis sakė: „Aš mylėjau moterį. Aš labai ją mylėjau. Kai ji mirė, verkiau. Bet netikėtai suvokiau savyje kažkokią laisvę. Tarsi būčiau atsikratęs kažkokios naštos. Aš giliai atsidusau, lyg būčiau nuo kažko išsivadavęs.“ Tą akimirką jis suvokė savo antro lygio jausmus. Išorėje jis verkė, sakydamas: „Aš negaliu be jos gyventi. Toks gyvenimas neįmanomas. Gyvenimas be jos – tai lyg mirtis.“ Bet giliai viduje jis sakė: „Aš suvokiu, kad puikiai jaučiuosi, nes dabar aš esu laisvas.“ Trečiame lygyje pasirodė kaltės jausmas, kuris jam sakė: „Ką tu darai?“ Kaip jis sakė, prieš tai jis išgyveno kūno mirtį. Ir ėmė jaustis kaltas. Jis man sakė: „Padėkite, kas man nutiko? Nejaugi aš taip greitai ją išdaviau?“ Nieko nenutiko. Niekas nieko neišdavė. Kai meilė virsta prisirišimu, ji virsta našta. Kodėl meilė virsta prisirišimu? Pirmiausia reikia suprasti – jei meilė virsta prisirišimu, reiškia, kad jūsų meilė buvo tik iliuzija. Jūs paprasčiausiai žaidėt, ir tikėjot, kad tai meilė. Iš tikrųjų jums reikėjo prisirišimo. O jeigu pažvelgtumėt dar giliau, pamatytumėt, kad norėjote vergauti. Visada yra lengva laisvės baimė, ir todėl visi nori vergauti. Suprantama, visi kalba apie laisvę, bet niekam neužtenka drąsos iš tikrųjų būti laisvam. Nes kai jūs iš tikrųjų laisvi, tada jūs esate vieniši. Jei jums užtektų drąsos būti vienišais, tik tada jūs būtumėt laisvi. Bet niekas nėra toks drąsus būti vienišas. Jums visada kažko reikia. Kodėl jums kažko reikia? Jūs bijote savo vienatvės. Jūs patys sau nusibodot. Ir netgi kai jūs esate vieni, viskas praranda prasmę. Kai esat su kažkuo, tada jūs užimti. Jūs viskam suteikiat prasmę. Jūs negalite gyventi vardan savęs, todėl pradedat gyventi vardan kažko kito. Lygiai tas pats liečia ir tą žmogų, dėl kurio jūs gyvenate. Jis arba ji negali gyventi vienatvėje, ir pradeda kažko ieškoti. Susitinka du žmonės, bijantys likti vieniši, ir pradeda žaidimą, meilės žaidimą. Bet giliai viduje jie siekia prisirišimo, atsidavimo, ir vergijos. Todėl anksčiau ar vėliau jūsų troškimai sudūžta. Ir tai yra viena didžiausių nelaimių pasaulyje. Kad ir ko trokštumėt, viskas dūžta. Anksčiau ar vėliau jūs pasiekiat savo, ir preliudija baigiasi. Atlikusi savo darbą ji išnyksta. Kai jūs tampate vyru ir žmona, vergais vienas kito, kai vyksta vedybos, meilė išnyksta. Nes meilė buvo tik iliuzija, kuria prisidengę, du žmonės norėjo būti vienas kito vergais. Jūs negalit tiesiog pasisiūlyti vergauti, nes tai per daug žema. Ir jūs negalite tiesiog paprašyti kažko jums vergauti – jis priešinsis. Ir jūs negalit tiesiog pasisiūlyti, sakydami: „Aš norėčiau būti tavo vergas.“ Todėl jūs sakote: „Aš negaliu be tavęs gyventi.“ Bet esmė ta pati, ir prasmė ta pati. Ir kai šis troškimas išsipildo, meilė išnyksta. Jūs pradedat jaustis susijęs, pavergtas, ir pradedat kovą už išsilaisvinimą. Atminkite, kad tai vienas iš proto paradoksų. Viskas, ką gaunate, jums atsibosta. Viskas, ko negaunate, tampa siekiamybe. Kai jūs vieniši, tada siekiate vergijos, santykių. O kai jau esate pavergti, tada siekiate laisvės. Iš tikrųjų tik vergai siekia laisvės, o laisvi žmonės vėl bando tapti vergais. Protas linguoja kaip švytuoklė, iš vieno krašto į kitą. Meilė nevirsta prisirišimu, bet ji reikalinga sukurti prisirišimą. Meilė buvo tik jaukas. Jūs ieškojote žuvies, vadinamos – priklausomybe. Meilė buvo jaukas sužvejoti šią žuvį. Kai žuvis pagauta, jaukas išmetamas. Atminkite tai, ir, kad ir ką darytumėt, žvelkite giliai į save, kad išsiaiškintumėt tikrąją savo veiksmų priežastį. Jei yra tikra meilė, ji niekada nevirs prisirišimu. Kas paverčia meilę prisirišimu? Kai tik jūs sakote jus pamilusiam „mylėk tik mane“, jūs imate jį valdyti. O kai tik imate kažką valdyti, jūs giliai jį žeidžiat, paverčiat jį daiktu. Kai aš jus valdau, jūs jau nebe žmogus, jūs paprasčiausiai vienas iš mano interjero daiktų. Jūs – daiktas, aš jus naudoju. Jūs – mano daiktas, mano nuosavybė. Ir aš neleisiu jūsų naudoti niekam kitam. Tai sutartis, pagal kurią jūs galite valdyt ir mane, laikyti mane daiktu. Mes susitarėm, kad niekas, išskyrus jus, neturi teisės manim naudotis. Abu partneriai jaučiasi vienas su kitu susiję ir vienas kito pavergti. Aš paverčiu jus vergu, o jūs irgi galite laikyti mane vergu. Vėliau prasideda kova, nes aš noriu būti laisvas žmogus, bet taip pat noriu jus valdyti. Jūs norite išsaugoti savo laisvę, bet tuo pačiu naudotis manimi. Visa tai ir sukelia kovą. Jeigu aš naudosiu jus, tai jūsų naudosite mane. Jei nenoriu būti jūsų nuosavybe, tada neturėčiau jūsų valdyti. Tarp mūsų neturėtų būti savininkiškumo. Mes turėtume likti individualūs ir gyventi kaip dvi savarankiškos laisvos sąmonės. Mes galime suartėti, galime vienas kitame ištirpti, bet negalime vienas kito valdyti. Tada nėra nei vergijos, nei prisirišimo. Prisirišimas – tai vienas ir tas pats bjaurus reiškinys. Kai sakau, kad jis bjauriausias, aš kalbu apie tai, kad jis bjauriausias ne tik religiniu požiūriu, bet ir estetiniu. Kai jūs prisirišat – prarandat savo vienatvę. Jūs prarandate viską vardan to, kad patirtumėt malonumą jausdamiesi kažkam reikalingi, kad turėtumėt kažką savo. Jūs prarandate viską, jūs prarandat – save. Bet įdomiausia, kad bandydami būti nepriklausomi, jūs paverčiat kitą savo nuosavybe, o kitas daro lygiai tą patį. Taigi nebūkite savininkiški, jei patys nenorite būti nuosavybe. Jėzus sakė: „Neteiskite, ir nebūsite teisiami.“ Tai lygiai tas pats. Nebūkite savininkiški, ir netapsite nuosavybe. Neverskite niekieno vergauti, kitaip patys vergausite. Šeimininkas visada yra savo paties vergų vergas. Jums nepavyks būti šeimininku, jei nebūsite vergu, nes taip neįmanoma. Šeimininku galima būti tik tuo atveju, jei niekas nėra jūsų vergas. Skamba paradoksaliai, bet šeimininku galima būti tik tuo atveju, jei niekas nėra jūsų tarnas. Jūs atkirsite: „Tai kur čia tada viešpatavimas? Kaip aš būsiu šeimininku, jei nebus vergų?“ Ir visgi aš sakau jums, kad tik šiuo atveju jūs esat šeimininkas – niekas jums nevergauja, niekam jūs nevergaujat. Meilė laisvei, siekis išsilaisvinti – visa tai reiškia, kad jūs giliai save supratot. Dabar jūs žinote, ką reiškia būti pačiu sau pakankamu. Galite dalintis savo gyvenimu su kažkuo, bet nebūti prisirišantys. Aš galiu dalintis savimi su bet kuo. Galiu dalintis savo meile, laime, palaima, tyla su bet kuo. Bet tai laisva dovana. Tai nėra prisirišimas. Jei nieko nebus šalia, aš vis tiek būsiu laimingas. O jei šalia kažkas yra, tai irgi gerai. Galiu dalintis. Kai jūs suvokiat savo vidinę esatį, savo centrą, tik tada jūsų meilė nevirsta prisirišimu. Priešingu atveju, iš meilės lieka tik prisirišimas. Kai pažįstate savo esatį, meilė tampa ištikima. Bet tam, kad mylėti, reikia būti. O jūsų nėra. Tą akimirką jūsų nėra. Sakydami „kai aš kažką myliu, tai virsta prisirišimu“, taip jūs parodote, kad jūsų nėra. Ir kad ir ką jūs darytumėt, viskas klostosi ne taip. Nėra viduje suvokimo centro. Todėl viskas, ką darote, klostosi ne taip. Pirmiausia – būkite, o tada galėsite dalintis savo esatim. Tai ir bus meilė. O iki tol, kad ir ką darysite, viskas bus tik prisirišimas. Ir galiausiai, jei jūs kovosite su prisirišimu, tai irgi darysite klaidą. Galite kovoti panašiai kaip daugelis vienuolių, atsiskyrėlių sanjasinų. Jie jaučiasi prisirišę prie savo namų, savo nuosavybės, žmonų ir vaikų, ir jaučiasi kaip įkalinti narve, kalėjime. Jie pabėga, palieka savo namus, žmonas ir vaikus, savo nuosavybę, kad būtų niekuo, besislepiantys miškuose ieškant vienatvės. Bet jūs tik pažiūrėkite į juos, jie prisiriša prie savo naujos aplinkos. Kartą aplankiau draugą, kuris buvo atsiskyrėlis ir gyveno miške. Ten buvo ir kitų asketų. Kartą aš sėdėjau po savo draugo medžiu, kai jo ten nebuvo, ir atėjo naujas ieškotojas. Mano draugas nuėjo prie upės. Po medžiu atsisėdo naujasis sanjasinas ir ėmė medituoti. Mano draugas grįžo nuo upės ir nustūmė naujoką nuo medžio, sakydamas: „Tai mano medis. Eik ir susirask sau kitą. Niekas neturi teisės sėdėti po mano medžiu.“ Šis žmogus metė namus, šeimą, bet dabar jo nuosavybe tapo medis – „tu negali medituoti po mano medžiu“. Nuo prisirišimo taip lengvai nepabėksi. Jis ateis kitu pavidalu. Jis jus apgaus, bet niekur neišnyks. Todėl su juo nekovokite. Tiesiog pasistenkit suprasti, kodėl jis atsiranda? Ir tada sužinosit jo giliausią priežastį. Prisirišimas atsiranda dėl to, kad viduje jūs jaučiate trūkumą. Jums trūksta jūsų AŠ. Ir todėl jūs stengiatės prie kažko prisirišti, kad pasijustumėt saugūs. Jūs neįsišakniję viduje, todėl bandote suleisti šaknis išorėje. Kai jūs savyje įsišakniję, kai žinote kas esate, kai pažįstate savo esatį ir sąmonę, tada jūs prie nieko neprisirišat. Šaltinis : https://youtu.be/0TNPr08AVSs Vertė : Kęstas Balevičius
Paversk save tuo, kurį išvydęs veidrodyje, didžiuotumeisi ir šypsotum
flowdam
Mūsų vaikai - ateitis - atspindys
Vaikas viską mato. Iš visko ką mato - mokosi. Tai ką pamato - priima kaip tiesą, normą. Vaikas visą tą informaciją kiša į save nuo pat gimimo ir mes to nepakeisime. Jis tuos mūsų veiksmus ir situacijas atsimins net apie tai negalvodamas. Mūsų pavyzdys jame išliks ir mums numirus.
Sąmoningai pasirenku gyventi laimingai
Šįkart nerašysiu ilgo teksto. Mintis labai aiški ir paprasta.
Visa tai, kaip mes jaučiamės. Dėl savo gyvenimų, šeimos, vaikų, valstybės, kaimynų, pasaulio. Visa tai pasirenkame. Geras draugas šiandien ištarė tokią frazę : “Gali galvoti apie problemas ir matyti tik problemas. Taip pat ten gali matyti ir sprendimus bei galimybes. Jei tai pats sąmoningai pasirinksi.”
Viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio. Ir skausmas ir nusivylimas bei nesėkmė yra geri dalykai. Tai mus moko. Veda keliu į laimę. Tai mus skatina elgtis kitaip. Stengtis, tobulėti. Suprasti kitus ir svarbiausia - save.
Blogi sprendimai ? Nėra blogų sprendimų. Nebent sąmoningai nusprendžiu, kad iš to nieko nenoriu išmokti ir nieko keisti. Mes visada galime. Tereikia tik nedaug savistabos. Tereikia tik nenuleisti rankų prieš savo laimę.
Skatinu jus pasirinkti savo gyvenimuose jaustis laimingais. Ieškoti savo laimės ir klysti. Net kai tai, atrodo, esminės klaidos. Skatinu jus mokytis iš savo bei kitų paklydimų. Skatinu atrasti save.
by flowdam
2016-03-28
Mes svajojome tam, kad tai išsipildytų
O ne tam, kad po dešimčių metų atsidustume prisiminę tai, ko pamiršome siekti.
Mano širdis yra vaiduoklių miestas
Nemanau, kad visų mūsų smegenys ir jausmai veikia vienodai. Galima lyginti žmones vienus su kitais. Bet iš esmės kiekvienas esame unikalus vienetas. Tai, kuo mes skiriamės padaro mus subtiliai įdomiais vieni kitiems. Net ir patys panašiausi žmonės turi savų niuansinių skirtumų, kurie žavi.
Geriausiai suprasti šiame pasaulyje reikėtų patiems save. Tad ir pakalbėsiu apie tai, kaip suprantu savo jausmus.
Išdrysau klysti
“Didžioji dalis žmonių mokytųsi iš savo klaidų jeigu nebūtų tokie užimti jų neigimu” (autorius nežinomas).
“Klaidos visuomet būna atleidžiamos jeigu tu turi drąsos jas pripažinti” (kitas nežinomas autorius).
Accidental Babies
Valentino dienos proga šiek tiek pažeisiu šio savo blog'o taisykles ir pacituosiu angliškai. Žodžiai dainininko ir dainų kūrėjo iš Airijos : Damien Rice. Ištrauka iš kūrinio "Accidental Babies". Skiriu visiems, kurie šią Valentino dieną leidžia vieni. Nenoromis palikę tuos, kuriuos myli, su jų antromis pusėmis. <...> "Well I know I make you cry And I know sometimes you wanna die But do you really feel alive without me? If so, be free If not, leave him for me Before one of us has accidental babies For we are in love Do you come Together ever with him? Is he dark enough? Enough to see your light? Do you brush your teeth before you kiss? Do you miss my smell? And is he bold enough to take you on? Do you feel like you belong? And does he drive you wild? Or just mildly free? What about me? What about me?"
Kokia ta gyvenimo prasmė ?
Skambant stebuklingoms Max Richter kompozicijoms imu mąstyti apie didžiausią šio gyvenimo klausimą : “kokia viso to prasmė?”
Pateiksiu šitą klausimą iš kitos pusės.
O kokia prasmė daryti tai ką mes jau darome ? Atsakykime patys sau.
Senieji Vilniaus stogai
Kotrynos Bažnyčia, Vilnius, 2013m. (Autorius : Modestas S.)
Jau kurį laiką svarstau, kaip lietuviams, vis išvykstantiems atostogauti į svečias šalis, parodyti tai, ko jie taip ir nepamatė savo tėvynėje. Tų gražių ir net galimai slaptų vietelių pakampėse. Kartais net visai šalia pagrindinių kelių, kuriais kasdien keliaujame į darbą.
Įprasta sakyti, kad kitur buvo gražiau nei pas mus. Bet ar tikrai ? Garantuoju, kad nesate matę visko, ką Lietuvos gamta ir miestų architektūra gali jums pasiūlyti. Garantuoju, kad tam pastebėti reikia tik šiek tiek noro, atidumo bei išradingumo bandant tokias vietas pasiekti.
Draskantis širdį gyvenimo epizodas : išvysti bejėgiškas ir giliai liūdnas mylimos merginos akis, ir negalėti ištarti jai nei žodžio
flowdam
Mokyklos suolo raštai
Iš vienuoliktos klasės rašinėlių serijos :
Šių laikų don Kichotas
Pažvelkim kitu kampu. Šių laikų šizofrenikas. Kas jis ? Žiauriai tariant psichinis ligonis su lakia vaizduote. Matome daug tokių dabartinėje Lietuvos pop scenoje, politikoje, gatvėse. Vieni vaizduoja, kad moka dainuoti ir taip gadina eilinio gyventojo klausą, kiti mano, kad yra patys geriausi, nekalčiausi, tuo įtikindami net rinkėjus, atrodo nenaivius, sveikus žmones (ką gali padaryti tikėjimas savimi...), treti kažko paveikti mato iškreiptą realybę, visai kaip don Kichotas ir ramiai sau vaikšto miesto šaligatviais. Pasvarsčius nusprendžiame, kad don Kichotizmą galima paslėpti ir susigyventi, nevisi į „psichuškę“ uždaromi, tad nežinia ar mūsų kaimynas, suolo draugas, mokytoja nėra patys didžiausi šizofrenikai. Gal dar to neatskleidė, gal kažkas stabdo pasireikšti. Giliau įlindus suvokiame, kad visi mes savotiški don Kichotai. Tikintys į religijas, įsivaizduojantys dievus, kadangi be tokių gyventi negali, negali suversti kaltės ir atsakomybės sau, sektos, romantikai, norintys matyti tik grožį, visokiausių padarų mūsų gatvėse pilna. Ir kas atskleis tą „tikrąjį“ gyvenimo suvokimą pagal kurį galėtume atskirti kuris iš mūsų nėra don Kichotas.
Odė gyvenimui
Nesenai teko įsimylėti. Per neįtikėtinai trumpą laiką atsirasti tokioje pozicijoje, kai imi manyti jog tik su tuo žmogumi gyventi laimėje galėsi. Kai kiekviena sekundė vyksta lyg iš pasakos. Kiekvienas praėjęs momentas po to dar ilgai su malonia nostalgija prisimenamas. Tas nuostabus jausmas jog pagaliau suradai “Tą” ir niekas dabar tavęs nesustabdys nuo buvimo laimingu likusį gyvenimą su tuo žmogumi !...
Tuščios eilės
Keistas gyvenimas, sako,
Tie neapsisprendę žmonės,
Kurie reikalavimus stato
Patys ant žemės parpuolę.
Taigi, kaip ir minėjau, seka kitas rašinys nebūtinai optimistiška tematika. Pavadinkim tai „Esi pats sau geriausias draugas“. Tai nebūtinai labai nauja. Tikriausiai dažnas žmogus, pragyvenęs šioje žemėje ilgesnį laiką galiausiai tai supranta. Žinoma turi būti sau pakankamai draugiškas, kad taip nutiktų.