Ar jauti?

Rašau ką mąstau, rebloginu kuo tikiu.

[boordine]

“Mano ekrinologas man sako, Kad yra žmogus, Kuriam tikimybė mane nužudyti Yra 7 kartus didesnė nei visiems kitiems. Tas žmogus - tai aš pats. Atsakau jam, kad išvengsiu pavojaus, Jei tą gaidį užlenksiu pirmas”

— Marius Povilas Elijas Martynenko “Nepripratau” (via dangausapsesta)

[ne-zinoti]

Bėgam per gyvenimą, įsitikinę, kad tai vienintelis teisingas kelias, kol sustojam ir pamatom, kad tu kelių daugybė.

[pavargaupavargau]

Jeigu jiems atrodo, kad aš nesu savimi kai trumpam neslepiu savo savijautos ir sergu, ką jie galvotų jei neslėpčiau kaip jaučiuosi kasdien?

[nezinaukamsitaspuslapis]

“Žmogus labai greitai pamiršta, kad buvo gyvūnas, bet labai greitai prisimena, kad buvo Dievas”

—

T.B.

[laiminga-karve]

Mintyse vis dar skamba bendri, liūdesio ir nuostabos kupini atodūsiai, kas septynias minutes žvilgčiojant į laikrodį, nes nuo kada rodyklės naktimis taip nežmoniškai greitai sukasi!? Ir, žinoma, jau pabaiga. Jautrūs kūnai, jaukiai (ar nevisai) įvilkti į senus chalatus ir švelnias antklodes, skendi dūmuose, nudažytuose kylančios saulės pirmųjų spindulių spalvomis. Voras dar nesugalvotu vardu snaudė virš dviejų susiglaudusių galvų. Skambantis juokas, garsėjantis šnabždesys ir susižavėję žvilgsniai, keliaujantys per medžių viršūnes ir miesto gatves. O paskui - dviem savaitėm paliktas ramunėlių arbatos puodelis tarp senovinio spirito butelio ir tuščio vynuogių sulčių pakelio. Jau tris kartus ištarei ,,Jie nežino, ką reiškia meilė". Ar tu žinai?

[nezinaukamsitaspuslapis]

“Jis man primena sėdynę tam sovietiniam autobuse, kuriame jos dar su švelniu pamušalu ir kokiais nors pilkai rožiniais ornamentais. Irgi kvepia tokiu savotišku nuovargiu. Ir vakare ant abiejų norisi atsisėsti.”

— tokia įdomesnė meilės interpretacija

[kai-mirtinai-pailstu]

Bėk, kai nebeliks nieko

Žinau, kad tarp jūsų yra tokių, kurie bent kartą pagalvojot apie savižudybę.

Ir tokių, kurie pabandė netgi ne kartą.

Tokių, kurie žalojat save.

Badaujat. Ar apsivalgot nakčia.

Tų, kurie dieną po dienos leidžia lovoj ir verkia paslapčia.

Kurie patiria smurtą ar prievartą,

Ir kurių tėvai vartoja per daug.

Kurie nebežino, kaip elgtis toliau,

Nes pasaulis atrodo kasdieną kraupiau.

Kuriuos liūdesys tempia giliau

Nei žmogus ištverti gali daugiau.

Kurie liko vieni kaip vilkai,

Ir kuriuos dar laiko vaikais.

Ir daugumos nebėra. Ir nematys mano žodžių.

Jie pasiduos. O gal tik nustos kovoti.

Nes ir žmogui būna per daug.

Per daug ištverti, per daug išlaikyti savy,

Per daug ašarų išlieti ar užgniaužti gerklėj.

Tiek daug, daug, daug..

Bet prašau, kai žinosi, kad nebegali,

Kai nerūpės tau niekas, nebeliks vilties,

Ir išeitis liks viena..

Padaryk tik vieną, paprastą dalyką: Bėk.

Bėk nuo šeimos, nuo giminių,

Nuo draugų ir pažįstamų,

Bėk iš gimtojo miesto,

Palik viską, ką pažinojai ir kas pažinojo tave,

Bėk, kur tu būsi niekas ir nebeliks praeities.

Spjauk į juos visus.

Ir niekad neatsigręžk.

Nes tie, kurie leido tau kentėti,

Kurie sukėlė tiek skausmo,

Viskas, kas beveik pražudė tave,

Yra neverti būti šalia.

Juk galbūt kitur tavęs laukia,

Gal kitur tu rasi tikruosius namus?

Gal tai tik gyvenimas bando savaip,

Nuvesti kur skirta tau būti.

[vaikaiyrablogis]

Aš kartais taip save užpisu, kad net aplinkinių gaila pasidaro

[abstrakcionizmas]

noriu spjaut į viską ir nykt iš čia. būti visur

nes noriu vėjo, noriu saulės, noriu bemiegių naktų ant galinės sėdynės, garsios muzikos, dulkėtų miestų gatvių, cigarečių dūmų drėgnuose baruose su nevykusiomis pradedančiomis roko grupėmis, noriu pamiršti, kaip bėga laikas ir kiek jis kainuoja. noriu spjauti į lūpų kampučius nusveriančias problemas, kad šypsočiaus skaisčiausiai. noriu įkaitusio kelio, nuo išdžiūvusio jūros vandens likusios druskos pilnų plaukų ir užmaršties - diena dabar ar naktis, nes būgnai trankūs ausyse, rankos ir akys nori apčiuopti viską, kojos trypia ir nerimsta ir sąmonė aptemsta nuo gyvenimo.

[dreamsuggestion-deactivated2019]

i am full of love but nobody wants it

[aqvariumas]

Šita frazė yra tai, ką aš visą savaitę galvoju, bet nemoku pasakyt. Ji apjungia mano jausmus žmonėms…

[abstrakcionizmas]

galvojau apie žmones ir kad man patinka tie

kurie eina vieni ir valgo ledus

kurie pasakoja savo sapnus

kurie kokioje nors žmonių pilnoje patalpoje norėdami praeiti arba prasilenkti švelniai delnu paliečia nugarą

kurie stovi gatvėje ir tiesiog žvalgosi

kurie atsisveikindami bučiuoja į kaktą

kurie neklausinėja apie ateities planus ir verčiau pasiteirauja, ar nenorėčiau gyventi mažoje saloje su švyturiu. arba miške

kurie prisėda prie nepažįstamų kavinėse

ir panašiai

[braskine]

“Aš tik poetas. Ir tu esi medžiaga mano naujiems eilėraščiams.”

— “Balta Drobulė” Antanas Škėma (via poezija-lt)

[aqvariumas]

Sprogsim…

Tyliu, tylėjau ir tylėsiu

Šaltumu svylančiam miške

Spindu, spindau ir vėl spindėsiu

Akmens aky rausva šviesa

Kur aš, kur tu, kur pasidėsim

Kai sprogs rytai ir vakarai

Kame kodėl todėl

Ištiesiu aš mus pasaulio pakrašty

[dangausapsesta]

Nemokam kalbėt apie buitį, nes tylą bučiuot mums svarbiau

Solo Ansambils „eskalatorius į dangų”

[cupofrain]

Įdomu, ar daug žmonių taip pat vakarais pažiūri į spalvotus dangaus debesis, kai jaučiasi vieniši.

Įdomu, ar daug yra tų, kurie pažiūrėję į dangų pasijunta geriau?

[neaiskus-ilgesio-jausmas-deacti]

“Yra tik viena nuodemė, tik viena. Ir tai yra vagystė. Kiekviena nuodemė yra vagystės atitikmuo. Kaip tu nužudai vyrą, tu pavogi gyvybę. Tu pavogi žmonos vyrą, jos vaikų tėvą. Kai tu meluoji, tu vogi kažkieno teisę į tiesą. Kai tu apgaudinėji, tu vogi sąžiningumą.”

—

[saltasimbieras]

O dabar įsivaizduok, kad visi scenarijai kuriuos kūrei savo galvoje ir šnabdžėjai pagalvei bemiegėm naktim ima pildytis