Kaip gaila, kad kai kurių prisiminimų tiesiog neišeina pamiršti, neįmanoma jų nuskandinti alkoholio bedugnėje, joks skaičius naujų patirčių ir emocijų neperrašys tų kurias taip stengiesi ištrinti. Bėga dienos, mėnesiai, metai, daugybė panašių epizodų pamažu susilieja į vieną, tokį karčiai saldų, paslaptingą, kone magišką fantazijų vaisių, apie kurį pagalvojęs sutrinki ir tiesiog nustembi suvokęs, jog tai iš tiesų vyko. Taip, taip buvo. Ir kaip bebūtų keista, tačiau blogosios tos istorijos dalys kažkaip nublunka, išdyla ir praktiškai išnyksta, pasilieka tik tos, nors ir sušiktai perkreiptos, bet vistiek malonios akimirkos.
Mažo buto mažas kambarys, stipriai perkrautame, pigiame, didelio miesto rajone. Sunkios, pilkos užuolaidos, neva puikiai derančios prie pilko interjero, kaip visada, taip ir dabar tvarkingai užtrauktos, slepiančios blausią šviesą besiveržiančią į vidų nuo kiemo apšvietimo stulpų. Muzikos nėra, nes niekada nesutarėme dėl jos žanrų. Tu sėdi ant, ak, kaip netikėta - pilkos - dvivietės sofos ir bandai atrodyti laiminga mane matydama, nors puikiai suvoki viso šito didelio žaidimo tragiškumą. Pasiūlai prisėsti šalia, domiesi kaip praėjo mano diena, valgyti nesiūlai, nes žinai, jog ne to čia atėjau. Stengiuosi atsipalaiduoti ir įsijausti į vaidmenį, netgi pabandau kažką pajuokauti, šypsotis. Kalbėti nelabai yra apie ką, juk matėmės dar užvakar ir susirašinėjome visą likusį laiką, tu viską žinai, man iš tiesų nelabai kas įdomu. Kambaryje jau visai tamsu ir tu įjungi kampe stovintį toršerą.
Atsistoji, nueini į virtuvę, įsipili į stiklinę šaltų sulčių ir nugėrusi jų gal per du pirštus palieki stiklinę ant baro kampo. Grįžusi prie sofos paimi mane už rankos ir nusivedusi į miegamąjį švelniai pargriauni ant vis dar sujauktos lovos. Pilki patalai dvelkia mano dovanotais kvepalais. Priguli šalia ir uždedi ranką man ant skruosto.
Akys jau senai apsiprato su prieblanda, spalvos išnyko, objektai susiliejo į vientisą pilką masę, pasiliko tik du kūnai, tik tu ir aš, pamiršę visą pasaulį, atsidavę akimirkai ir vienas kitam, tvirtai pasiryžę pasiimti iš šio laiko kartu viską, ką tik galima.
Sėdi priklaupusi ant mano šlaunų, nugara į duris, į šviesą. Tavo galva šiek tiek pakreipta į vieną pusę, pelenų spalvos plaukai krenta ant pečių, o rimtas veidas paskendęs šešėliuose. Paskubomis atsegi visas mano marškinių sagas, patrauki medžiagą į šalis ir švelniai perbraukusi delnais man per krutinę, nusitrauki palaidinę, nusisegi liemenuką ir apnuogini mažas savo krūtis. Vieną iš jų paimu į kairį delną, pasikeliu ir dešine ranka tave apkabinu.
Po 30 sekundžių, o gal 30 minučių, pasiguldau tave po savimi ir matau tavo liepsnojančias akis stebinčias kaip atsegu ir nutraukiu tavo kelnes, o visai netrukus ir juodus, švelnius apatinius. Akimirkai pasijunti nejaukiai, nes guli tokia bejėgė ir nuoga prieš vyrą, kurio iš tiesų visai nepažįsti. Bet aistra paima viršų kai pajunti mano pirštus slenkančius tavo drėgnu tarpukoju ir visos blogos mintys iš gėdos pasislepia kambario šešėliuose.
Artėjant kulminacijai jau visai nebegali kovoti su tomis nešvankiomis mintimis kurios kamuoja tave nuo pat tos akimirkos kai paskambinau į duris. Pasidavusi tiesiog ištiesi ranką link mano kelnių, kurios vis dar guli kažkur šalia ant lovos, ir išvėrusi iš jų pilkos odos diržą, su lengva sagtimi, prisitrauki prie savęs. Aš žinau ką tai reiškia ir ką tu nori, jog su juo nuveikčiau. Juk taip darom nebe pirmą kartą. Atsisėdu ir ištiesiu kojas, pasiguldau tave ant kelių, sulenkiu diržą du kartus ir pradedu juo darbuotis. Iš pradžių švelniai, pliaukšteliu per užpakalį, per šlaunis, per blauzdas, pėdas ir per putę, vėliau vis stipriau, tol, kol tas garsas, odos limpančios prie odos, užpildo tamsų kambarį ir tavo subinė visa parausta.
Jauti, kaip tavo oda tiesiog dega, vietos, kurioms kliuvo labiausiai, maloniai dilgčioja. Paimi diržą iš mano suprakaitavusių rankų, praveri jo galą pro sagtį, atsiklaupi ant lovos užpakaliu į mane ir lėtai užsidedi kilpą ant kaklo, o laisvą diržo galą paduodi man...
Kartais man tiesiog šlykštu nuo savęs paties.
