kkkkkkkkas naujo??
Sveiki visi. Senokai jau rašiau, bet tiek šią savaitę, tiek praeitą tiesiog nebuvo laiko :o
kuo užbaigėm, tuo ir pradėkim
Užbaigiau pasakodama, kaip praėjo antra mano savaitė, tad trumpai papasakosiu apie trečiąją.
Trečią savaitę blogą orą pakeitė saulė ir šiluma. Kartais važiuodama dviračiu net sukaisdavau, ypač jei saulė šviesdavo tiesiai į veidą. Be abejo, šiuo metu toks oras tėra tik nostalgiškas prisiminimas, bet apie tai vėliau.
praėjo dvi savaitės, o jau pasiilgau tokio vaizdo :(
Ši savaitė nebuvo daugiau niekuo ypatinga, apart gero oro, fakto, jog nusipirkau guminius batus ir mokyklos valgykloje valgiau šnicelį su bruknių uogiene (kas gali būti labiau skandinaviška???).
Vieną dieną vietoj įprastų veiklų, kartu su laisvalaikio ir kultūros departamentu dalyvavom sporto dienoje, į kurią susirinko moksleiviai iš visos savivaldybės. Tą dieną vaikai dalyvavo įvairiose sporto veiklose – nuo bėgimo iki orientacinio žaidimo. Aš padėjau šuolio į tolį užduotyje ir mačiau visko: kaip kai kurie vaikai, tikrąją šio žodžio prasme, veidu drėbėsi į smėlį, kaip kiti apskritai neapsikraudavo ir nušokdavo 90 centimetrų ir kaip kai kurie nušokdavo apie 4,6 metro (jiems apie 11-12 metų!!!).
Aš nebūčiau aš, jei pati neišbandyčiau savo jėgų. Nušokau 3,6 m! (flexing emoji)
kam reikalinga rankų diena, kai gali praleisti pusdienį lyginant moksleivių iškapstytą smelį?
Tą pačią savaitę šeštadienį kartu su projekto koordinatore Lina ir keliomis pabėgėlių šeimomis vykome į vieną iš Vazos arenų stebėti, ko gero, suomiškiausio dalyko ever – ledo ritulio rungtynių. Ši veikla buvo integracijos programos, su kuria dirba Lina, dalis.
niekada nemačiau ledo ritulio rungtynių, tad buvo visai įdomu. pasitvirtino mano žinotas stereotipas, jog tarp komandų dažnai kyla konfliktai. žaidėjai per šias varžybas susimušė du kartus :D
Kokkola!
Praeitą savaitę praleidom Kokolos mieste, kuris yra už maždaug 100 kilometrų nuo Vazos. Ten vyko On-arrival mokymai, skirti neseniai į Suomiją atvykusiems savanoriams. Mokymuose dalyvavo iš viso 43 savanoriai, kurie dirba skirtingose Suomijos miestuose. Šie mokymai vyksta kelis kartus per metus, nes įvairūs projektai visoje šalyje prasideda skirtingu laiku.
Būtent šiuose mokymuose dalyvavo savanoriai, atvykę nuo rugpjūčio mėnesio, o mokymų tikslas buvo supažindinti mus su savanorystės tikslais, įvairiais formalumais bei užmegzti kontaktus tarpusavyje.
Vieninteliai dalykai, kuriuos pasiėmiau iš šių mokymų buvo naujos pažintys ir gerai praleistas laikas. Formali dalis apie savanorystę man asmeniškai nedavė jokios naudos, nes ne tik ilgą laiką domiuosi apie EVS, bet ir visą reikiamą informaciją jau buvau gavusi iš savo siunčiančios organizacijos Lietuvoje. Taip pat čia jau buvau praleidusi beveik mėnesį ir jau spėjau su daug kuo susidurti.
Kaip bebūtų, kai kurios mokymų dalys buvo visai įdomios: diskusijos apie kultūrų skirtumus ir komandinės užduotys. Pirmą dieną buvom suskirstyti į komandas ir varžėmės įvairiose rungtyse: kas greičiau pastatys ir surinks palapinę, sėkmingai į kibirą įmes medinį pagaliuką, kurį vėjas galėjo nupūsti į kitą kiemo kampą ir kt.
Visų užduočių metu rinkome taškus, o penktadienį įvyko finalinė užduotis, kurios metu turėjome įmesti kankorėžius į nedidelį indą, susikibę už rankų nubėgti pirmyn atgal, tarp kojų laikant skraidančią lėkštę, sudėlioti sukarpytą paveiksliuką ir galiausiai – žiežirbomis uždegti beržo tošies gabalėlius. Greičiausiai viską atlikusi komanda turėjo gauti daugiausiai taškų, tačiau nutiko taip, jog toji komanda nesugebėjo uždegti tošies ir į pagalbą pasitelkė popierių – už tai jie gavo bauda. Spėkit, kieno komanda buvo vienintelė, sugebėjusi užkurti ugnį be popieriaus? Taip, mūsų! Mes užduotį pabaigėme antri, tačiau iš mūsų neatėmė taškų, ir tai lėmė, jog mes laimėjome visą turnyrą! B)
Prirašiau ir taip daug, tad visa kita papasakosiu nuotraukomis:
į Kokolą vykome traukiniu, su persėdimu Seinäjoki mieste. nuobodesnio miesto nesu mačius. tarp persėdimų turėjom 1,5h, tad nusprendėm pasivaikščioti. per pusvalandį nieko taip ir nepamačiusios tiesiog grįžom ir sėdėjom traukinių stoty. buvo įdomiau
pirmą vakarą mūsų paprašė įsivertinti, kaip jaučiamės. pritariu, buvo šalta
organizacija, kurios patalpose vyko mokymai, turi mini laboratoriją. toje laboratorijoje augina tarantulą. jos vardas Bianca :)
antrą mokymų dieną plaukiojom baidarėm. lauke buvo apie 10 laipsnių, bet vis tiek buvo smagu.
viena iš veiklų buvo „gelbėjimo operacija“. visi buvo užrištom akim, negalėjo tarpusavy kalbėtis ir turėjo iš patalpos išgabenti 3 žmones, tarp kurių buvau ir aš. man ši užduotis labai patiko, nes viską, man reikėjo daryti – tyliai gulėti ant žemės ir laukti, kol mane kas nors suras. 10 balų!
vieną vakarą išėjom pasivaikščioti į mišką. buvo labai, labai gražu.
apsilankėmė šiaurės kultūros muziejuje „Nanoq“. ekskursiją vedė muziejaus įkūrėjas Pentti Kronqvist, kuris, pasirodo, pats dalyvavo įvairiose misijose už Šiaurės poliarinio rato. pirmosios jo misijos vyko daugiau nei prieš 40 metų ir vyrukas, kuriam jau 80 metų, turi netgi savo puslapį vikipedijoje! galima teigti, jog jis pats yra vaikščiojantis muziejus! :D
grįžę iš muziejaus užsukome į kitą objektą – eilinį gyvenamąjį namą Kokoloje, tačiau namo savininkė pirmąjį aukštą pavertė ale muziejumi: į jį gali užsukti visi norintys pamatyti, kaip prieš 100 metų gyveno Suomijos ponai. nebuvo labai įspūdinga, bet mus visus pavaišino kava ir cinamoninėm bandelėm, tad užskaitau :D
savanorė iš Belgijos, kuri dirba Kokolos teatre pravedė trumpą, bet įdomią ekskursiją po teatrą ir parodė, kaip jie dirba. šis teatras turi nuolatinį kolektyvą ir jie viską padaro patys – nuo scenos dekoracijų ir scenografijos, iki marketingo. kolektyvas itin malonus ir linksmas. kelias minutes net pati buvau užsinorėjusi dirbti teatre, bet paskui noras kažkaip praėjo ¯\_(ツ)_/¯
čia aš džiaugiuosi mūsų laužiuku
kartu su viena mergina iš Belgijos radome kai ką bendro: pedantiškumo gyslelę. pasirūpinom, kad uždaromojo vakarėlio vaišės atrodytų tvarkingai, bet tuo pačiu ir įspūdingai
gyvenom nedideliuose, bet jaukiuose ir šiltuose nameliuose
Kol kas tiek, jum gal jau atsibodo scroll’int, o man šiek tiek - rašyt :D jau 10 vakaro, reikia išgert pieno ir eit į lovą. arba tiesiog išgert pieno. čia į pieną yra įdėta papildomo vitamino D, kurio suomiams nuolatos trūksta, nes saulė čia gana retas reiškinys. tai va.