Norvegija. Naujas gyvenimas
Jeigu reikėtų nurodyti populiariausias 21 amžiaus lietuvių emigracijos kryptis, neabejotinai, į šį sąrašą patektų Didžioji Britanija, Airija, Norvegija, Olandija, Ispanija, Švedija, Vokietija. Pinigu pervedimas i Norvegija paprastai reikalingas tik pradžioje – kada žmogus stojasi ant kojų, kada jis yra ką tik išvykęs į naują vietą. Dovilė pasakoja, kad jos gyvenimas labai pasikeitė nuo tada, kai ji atvyko į šią fiordų šalį.
Kaip kilo mintis važiuoti į Norvegiją?
Turbūt kaip ir daugumai – ne iš gero gyvenimo. Pasibaigiau kolegijoje socialinio darbo specialybę ir supratau, kad manęs netenkina galimybės, kurias man siūlo mano šalis. Be to, jau seniau Skandinavijoje buvo dirbę mano giminaičių. Tėvai pusbrolius Lietuvoje išlaikydavo dirbdami Osle. Todėl pinigu pervedimas is Norvegijos i Lietuva ten buvo labai dažnas reiškinys. Aš pati esu jauna, neturiu šeimos, vaikų, noriu pamatyti pasaulio. Juk teoriškai pagalvojus, Lietuva yra tik mažas taškelis pasaulyje, nedidelė teritorija ant viso Žemės rutulio. Kai norisi pamatyti jo daugiau, reikia išvažiuoti. Taigi, net nebandžiau ieškoti darbo čia, iškart susitvarkiau popierius ir išvažiavau.
Viena? Nebaisu buvo?
Išvažiavau viena, bet ten, Stavangere jau turėjau giminių, kurie darbavosi, gyveno, buvo gerai įsikūrę, stabiliai apšilę. Teta ten gyveno ir taip pat išlaikė savo dukras Lietuvoje. Tarptautinis pinigu pervedimas būdavo reikalingas kas mėnesį. Taigi, atvykau pas tetą ir tiesiog ėmiausi ieškoti kokio nors darbo. Specialybė tarsi sufleravo, jog turėčiau dirbti socialinės rūpybos srityje, prižiūrėti žmones, jiems padėti. Bet iš tikro jau studijuodama supratau, kad čia ne mano sritis. Kad noriu kažkokios savirealizacijos, galbūt kūrybinės, galbūt įgyvendinti savo mintis dėl dizaino, kad tai, ką mokausi, nėra ir nebus mano pašaukimas. Dėl to ir Norvegijoje net nesistengiau pradėti dirbti tokioje srityje, nors čia ir buvo geros perspektyvos, nemaži atlyginimai. Pirmiausiai įsidarbinau vienoje firmoje, kur reikėjo kasdien siūti žvejybinius tinklus. Kai gerai pagalvoju – beveik visi emigrantai čia dirba su žvejyba susijusiose vietose. Arba lupa žvynus žuvims, arba padeda žvejoti, arba pakuoja kažką. Viskas sukasi ties žuvų pramone. Iš čia ir pinigu pervedimas, „Western Union“ ar per kitur atliekamas dažnai.
Kaip keitėsi tavo karjera, o gal apskritai – pasaulis?
Na, pirmiausiai tai pati visuomenė. Daug kas sako, kad norvegai yra tinginiai, ir dėl to juos tarsi smerkia. Bet man kaip tik atrodo sveikintinas toks gyvenimo būdas – kai moki sau taip susiorganizuoti gyvenimą ir laiką, kad išvaržos nuo darbų tikrai negausi. Dirba jie nedaug, daugiau bendrauja, ilsisi, džiaugiasi gyvenimu. Aš irgi, galima sakyti, to išmokau. Neseniai mano darytas pinigu pervedimas i Norvegija senstančiai motinai parodė, kad lietuvių ir norvegų mentalitetas tikrai labai skiriasi. Aš lengva ranka mamai pervedžiau pinigus, o ji juos pasidėjo taupymui. Irgi nenori mama džiaugtis gyvenimu, vis ruošiasi juodai dienai, ketina nešti savo kryželį, vargti savo vargelį.
Ar daug tavo pažįstamų gyvena Norvegijoje?
Kurių? Tų, kurie iš seniau pažįstami, ar naujų? Naujų žmonių žinoma, kad sutikau. O iš seniau – tai tik tie keli giminaičiai. Kad, kiek žinau, dažniau daromas pinigu pervedimas is Anglijos, nes kaip tik Jungtinėje Karalystėje daug gyvena mano draugų, klasiokių, giminų. Bet manęs pačios kažkodėl netraukė vykti ten, labiau žavėjausi Skandinavija, jos kultūra. Nors vis dar tebesu tame trečiajame luome, emigrantų, planuoju mokytis kalbą ir stoti čia studijuoti dizaino, tada ir pilnai galėsiu integruotis.








