Kaip Teo šviesolaidį vedė
Vienoje ne pačioje didžiausioje įstaigoje viename ne pačiame mažiausiame Lietuvos mieste veikė Zebra belaidis internetas, kuriuo galima naudotis nemokamai, turint prieigos kodus. Jau minėta ne pati didžiausia įstaiga nusprendė, kad nemokamas internetas yra gerai, todėl kompiuteristas pastatė anteną ant stogo ir pajungė internetą visam įmonės tinklui.
Viskas sėkmingai veikė, tačiau kuo toliau, tuo labiau viskas pradėjo strigti. Aplink iškilo daugybė antenų, kurių signalai interferavo, ir net aplink esančių 6 Zebra maršrutizatorių pradėjo nebeužtekti sėkmingai veiklai. O dar kai prasidėdavo pūga ar šiaip blogesnis oras, ryšys visai nutrūkdavo.
Žinoma, vienos ne pačios didžiausios įmonės vadybininkams ir pardavėjams tai itin nepatiko, todėl jie pradėjo bombarduoti kompiuteristą, o šis savo ruožtu, vadovą, kad internetą reikia keisti. O kadangi visi tiekėjai nusprendė, kad jiems neįdomi viena ne pati didžiausia įmonė (arba įmonei jie pasirodė neįdomūs dėl apribojimų ir/ar kainų), liko vienas vienintelis tiekėjas, kuris gali įvesti internetą bet kur, tik duok jiems pinigus - Teo. Arba bent jau tokie gandai apie juos sklandė.
Vienos ne pačios didžiausios įmonės kompiuteristas susisiekė su Teo atstove, kuri maloniai pasiuntė jį toli toli pareiškusi, kad ji turi kalbėti su įgaliotu asmeniu. Kadangi įgaliotas asmuo, t.y. vadovas, apie internetą išmano ne per daugiausiai, paskambino jis, bet ragelis buvo perduotas visvien kompiuteristui. Tačiau kas be ko, ši pakartotinė galimybė abiems kartu paskambinti atsirado ne iš karto, o už kokios geros savaitės.
Atsiradus įgaliotam asmeniui Teo jau kalbėjo labai maloniai, ir informavo, kad vienos ne pačios didžiausios įmonės užklausimas registruotas ir meistrai netrukus patikrins technines sąlygas ir pateiks pasiūlymą. Po gerų trijų savaičių nesulaukus jokios informacijos, vėl buvo paskambinta ir sužinota, kad reikalingos didžiulės investicijos, kad kabeliukas būtų nutemptas nuo šulinėlio iki drabužinės, kurioje stovi visa ne pačios didžiausios įmonės tinklo įranga - juk kabelis visi 300m!
Įmonė nusprendė, kad gal nemokamas internetas ir nėra taip blogai, kaip galėtų atrodyti, ir toliau juo naudojosi. Ir žiūrėk tu man, per vienos ne pačios didžiausios įmonės patalpas Teo meistrai patys pradėjo tempti stiklo gyslą internetui! Paaiškėjo, kad internetą užsisakė tame pačiame pastate esančios ne pati turtingiausia valstybinė įstaiga. Apsidžiaugė vadybininkai ir kompiuteristas, susisiekė dar kartą su Teo, o Teo sako - nėra jūsų pastate interneto. Truputį pasiginčijus ir paaiškinus, kad kompiuteristas pats matė, kaip buvo vedamas kabelis, Teo vadybininkė nusprendė pasidomėti. Žinoma, kadangi viena ne pati didžiausia įmonė buvo ne pačiame mažiausiame mieste, o vadybininkė - kitame, truputį mažesniame mieste, viskas vėl užtruko.
Po poros savaičių paaiškėjo, kad kabelis pasirodo tikrai yra, bet jis nėra priduotas! Todėl juo naudotis negalima, ir iš esmės jo kaip ir nėra. Tačiau jau tuoj tuoj, gal net už dviejų savaičių, jį turėtų priduoti, o kol priduos, buvo pasiūlyta laikinai įvesti DSL paslaugą. Kompiuteristui ir vadybininkams sutikus, buvo pradėta laukti sutarčių. Laukta dieną, dvi, savaitę, o po dviejų savaičių įgaliotam asmeniui paskambinus Teo vadybininkei paaiškėjo, kad ji nusprendė, kad DSL paslaugos mums nereikia, nes juk visvien jau tuoj bus galima naudotis šviesolaidžiu. Vistik naudotis dar negalima, nes jis vis dar nepriduotas, bet juk užtruks dar tik porą savaičių.
Po dar dviejų - trijų savaičių paskambinus dar kartą vadybininkė patikino, kad kabelis jau priduotas, ir galima būtų pradėti skaičiuoti investicijas įvedimui į vienos ne pačios didžiausios įmonės patalpas. Ir netgi labai nustebo, kai buvo paprašyta pagaliau jas pradėti skaičiuoti!
Investicijų skaičiavimas užtruko dar porą savaičių, po kurių vėl paskambinus buvo pareikšta, kad galima įsivesti gana brangų planą pasirašant ilgalaikę sutartį ir nemokant jokių papildomų įvedimo mokesčių. Kompiuteristas padūsavo, bet kadangi pasirinkimo nebuvo, tai viskas buvo patvirtinta. Šį kartą Teo gana greitai atsiuntė sutartį, kurioje įsipareigojo per maždaug du mėnesius įvesti internetą! Visi lengviau atsiduso ir pasijuto pasiekę tikslą.
Ir kaip visi apsidžiaugė, kai už maždaug 3 savaičių atvyko įmonės Balbieriškis ir ko (ar kažkaip panašiai) meistrai, ir pareiškė, kad jie jau temps čia mums stiklo gyslą! Pasidarbavo vyrai, įvedė, pakabino rūbinėje ant sienos blokelį, ir informavo, kad dabar belieka laukti, kol Teo aktyvuos paslaugą.
Žinoma, visiems būnant euforijoje, buvo nuspręsta paskambinti Teo vadybininkei ir pabandyti paskubinti visą reikalą. Ne veltui, juk už lango pradėjo siausti pūga ir ne pati didžiausia įmonė liko visai atkirsta nuo išorinio pasaulio! Vadybininkė pažadėjo, kad aktyvuota bus tikrai greitai.
Ir štai nespėjo praeiti nė dvi savaitės ir į įmonę įžengė du Teo meistrai. Visi vėl baisingai apsidžiaugė, tikėdamiesi, kad jau bus galima drąsiai žiūrėti YouTube filmukus apie durnus lenkus (ir kitus ne tokius įdomius, kaip pvz., krepšinio burtų traukimą). Meistrai paprašė parodyti įvadą, išjungė elektrą, ir iškilmingai konstatavo - lemputė dega! Ir atsisveikino.
Kompiuteristas susirūpino, o tai kas toliau? O toliau, pasirodo, reikia laukti, kol atvyks kita Teo brigada ir atliks paskutinius įvedimo veiksmus, t.y. prijungs tinklo kabelį...
