Pasipiktinęs Pilietis
Didžiai stulbinantis dalykas, tikrai, kai visas savo problemas suverti dievui, išsigimusiam pasauliui ir kitų prigimtiniam idiotizmui pasidaro žymiai lengviau. Dabar galvoju, štai kaip jie išvengia tos liūdesio bedugnės. Štai kaip jie apsisaugo nuo susinaikinimo. Jie paprasčiausiai kaltina kitus, visus kitus tik ne save, dėl klaidų, blogų sprendimų ir savo gyvenimo aplinkybių kurios nuvedė juos į nelemtą neviltį. Dabar žinau pagrindines savo kančios priežastis – aš buvau per geras šiai padermei. Buvau per daug geras jiems ir per daug kritiškas sau. Aš kroviau ir kroviau akmenis ant savosios krūtinės, vis galvodamas, kad čia mano kaltė, kad taip atsitiko, nes aš buvau nepakankamai geras. Čia toji, šviesioji gyvenimo ideologija, matyti kituose tik gerąsias jų puses, duoti gera ir gauti gera, visiškai nesuveikė, priešingai, ji tapo, net nuodinga. Budizmas, ar kokios jo drumzlės veiksmingos tik nusiskutus plikai galvą ir užsidarius nuo visų ir visko. Nardyk transcendencijoj tada kiek nori užmiršdamas visas purvino ir prakaituoto pasaulio subtilybes. O būna taip, kad net ir intelektualiausias ateistas galų gale aklai atsisuka į dievą. Atsisuka tada, kai visa kita kuo galima tikėti nebeduoda atgaivos jo kančioms, kai visi pastatyti keliai galų gale nuveda niekur. Tada liekavienintelis – dievas, tyliai pasėdėti ir pamaldauti, kad viskas būtų „gerai“, nes tu bijai daugiau ką nors galvoti, nes tu nebetiki tuo ką galvoji, nes per daug kartų tavo sugalvoti dalykai- problemų sprendimo būdai buvo neteisūs. Galų gale pradedi abejoti ir pačia realybe. Kur daugiau eiti tada, jei ne pas dievą. Ir eini, tačiau bažnyčios durys užrakintos, šypteli – štai XXI amžius, kai net ir dievas pagaliau išsikovojo sau padoresnes darbo valandas... Ir aš kartu su benamiu – bedarbiu Jėzumi, nuleidę galvas, lietuje, išeiname. Pradėjau klausinėti savęs už ką man. Ar tai dievo siųstos pamokos, kad kažko išmokčiau, ar tiesiog beprotiško likimo loterija bedieviškame žaidime. Ar turėčiau mylėti dievą už tai, kad jis man siunčia šitas kančias su potekste - po velnių ne, aš to nenusipelniau ir nenoriu tokios pamokos ir tikrai nebūsiu už ją dėkingas. Kodėl tai turėtų būti teisinga? Sako mes dievo kūriniai, o gal Kūrėjas kaip rašytojas, rašo mūsų gyvenimus. Vedžioja mus – veikėjus kančių keliais, sukuria mus tikinčius pagaliau ateinančia laime, sukuria įvykius grindžiančius ją, bet vis tiek galų gale kažko pritrūksta, vis tiek kažkas atsitinka blogo, kas neleidžia mums būti laimingiems,
Nes istorijai reikia pakilimų ir nuopolių, Nėra linksmos istorijos, nes rašytojas nėra geras, jam nuobodu rašyti gražius dalykus, Nėra geros pabaigos, nes čia modernizmas ponai ir ponios.
