#grafomanija

[nezinaukamsitaspuslapis]

pasikeičiau – nepasikeičiau, padėjo – nepadėjo, man reikia visos pasaulio stimuliacijos, kad būčiau išvien su savim, man reikia nusikelti į pasaulio kraštą, kad parašyčiau vieną sakinį, man reikia visko daug, dabar ir vakar, man reikia, kad papasakotum, dėl ko nemiegi naktimis, man reikia taurės be dugno, ištaisytų klaidų ir netikėtų žinučių, man reikia kapstymo, kol kraujuoja pirštai ir visas kūnas sako „nenoriu“, man reikia atsakymų į visus mano klausimus, nors galbūt aš dar jų nepaklausiau.

rašau čia, nes nenoriu, kad girdėtų. noriu palikti nematomą pėdsaką, bet, kad aš žinočiau, kad jį palikau. nereikia tylėti, negalima tylėti, bet šiukštu jokiu būdu nepridera apkrauti, skubėti. neleidžia etiketas. geresni už tave valgo lėčiau ir spėja daugiau, geresni už mane tyliai šypsosi ir viską numano, nuspėja arba visiškai nejaučia poreikio susikurti savo hipotezes ir įsitikinti, ar jos teisingos.

o aš – nemandagus ir besotis. prieš porą metų mano kantrybė baigėsi, man nusibodo ją turėti. pradedu galvoti, kad niekada aš jos ir neturėjau, tiesiog dabar turiu vietos giliai iškvėpti visą plaučiuose nusistovėjusį orą ir iš karto iškvėpti iš naujo, daugiau nesijaučiu, kad esu mokinys, kuris sėdi tik tiesiai, žiūri tik į priekį ir klausia klausimų tik prieš tai mandagiai pakėlęs ranką ir laikydamas ją pakeltą, kol ta nutirps.

aš esu didelė savimyla mažam kūne, aš noriu, kad tu apie mane galvotum, aš noriu, kad tu mane sapnuotum, aš noriu, kad svarstytum, ar man parašyti, aš noriu būti tavo ląstelės membrana, aš noriu būti tarp tavo eilučių, aš noriu, kad ieškotum manęs ir kas kartą iš naujo atrastum.

[kormokodranas]

Romantinis bulšitas

Siaip is telefono rasau, nes nebenoriu ziuret i kompa. Tai kaip ir pasiteisinau kodel be lietuvisku raidziu o dabar dar ir del skyrybos kuri siaip man patinka bet patinka ir nenaudot jos nes toks funi sudas iseina. Tai va. Susirgau kubu, tipo parejo angina, period ir mintys, viskas sudas siuo metu. Nu ka jus snekat, viskas sudas siaip visada, tik siokiom dienom turiu jegu dar save apgaut kazkaip, kad ne. Va ziurekit ir kableliu met padejau, nu jiems neimanoma atsispirti. Siaip dziaugiuosi, kad siais metais tiek daug sudo ivyko, kuris daug man pasake apie mane, tipo, dabar suprantu ka sako kad reikia pazinti save ir ismokt gyvent. Gerai, jei kazkam to daryt nereikia, sveikinu tuos zmones ir nuosirdziai dziaugiuos del ju. Bet man reikia, nes sakau, mano past life tai buvo viena didele trauma. As taip pykstu ant visko ir sakydama visko turiu omeny siaip savo seima, bet man paranoja, kad jie perskaitys kazkokiu budu sita bloga ir mane pakars. Nezinau nuo kada mano mintyse figuruoja toks motyvas: imu ir pasakau zmonems, kad jie sikniai ir kad mano gyvenimas del kai kuriu ju poelgiu yra atsiprasant supistas. Ta prasme, as tai noriu padaryt nuo kokiu 8 metu. Nuo tada, kai mama ikiso i katalikiska mokykla. Ir man atrodo tuo paciu metu ir i muzikos mokykla. Nezinau del ko taip priesinausi, tipo paprastai vaikams kaip ir px buna, bet labai gerai prisimenu kaip pykau ant tevu, kad taip su manim daro man nieko nepasake. Atseit, uzrasiau tave ten, eisi dabar i ta mokykla. Aisku, po to susitaikiau ir pamirsau, bet nuoskauda tai liko. Visada labiausiai patikdavo zmones besipriesinantys viskam, su jais sutardavau. Ir jie man didziausi autoritetai, nes as pati nesugebu nieko pasakyt tiesiai sviesiai. Tai va, mano saldziausia svajone yra pasakyt jiems - supisot man gyvenima. Ne tai, kad blogai uzauginot ar panasiai, viskas gerai su auklejimu ir as dekinga kad siaip esat liberalus ir cool, bet as nezinau kiek turiu traumu psichologiniu. Sitas mano demesio troskimas, isikalbejimas depresijos sau butent ir yra didziausia trauma, nes gi ne is oro sugalvojau cia sitaip padaryt. Tie blogu rasymai ir sudu darymai ne is gero gyvenimo atsirado. Visad pavydejau sesei, kad nors lievesne buvo, visada gaudavo daugiau demesio ir pykau kad ji priima tai for granted. Atsimenu kaip apsiverkiau kai mama pasake kad ta maza dovanine klisine knygute "dukrai" skirta sesei. Tiksliau, apsiverkiau kai ja perskaiciau. Ten taip neidomiai viskas parasyta, bet isisvaizdavau mama sakancia tuos zodzius ir jie buvo skirti ne man. Ir dabar juos labai uzpisa, kad as depresuoju. Nes jie pavargo mane guosti. Nes as jiems nuotaika gadinu. Bet kai sese verkdavo keliskart per savaite, palikdavau visus darbus sone ir eidavau pasedet apsikabinus desimt minuciu. Nes juk tiek blet ir tereikia. Ne uzuojautos, kazkokiu supistu patarimu, bet rupescio, zenklo, kad tu man rupi. As tiek teprasau, kad man nebespardytu subines su savo patarimais iskenteti ir postringavimais kad visiem taip buna. Nu ir kas kad buna. Kai sese verkdavo keliskart per savaite, mama siusdavo broli paziuret, ar viskas gerai. Mama susirupindavo. Visi susirupindavo. Bet mane apsikabinti ir tiesiog leist paverkt yra per sunku, nes uzknisa, gadina nuotaika. O dabar prie romantinio bulsito. Esu dekinga kad sutikau ta zmogu, kad daug ismokau apie save. Bet paskutini karta kai isejau is jo namu, pasielgiau asiliskai ir bailiai, palikau ji tyloj. Atseit, suprask dabar, kas negerai, o siaip negerai tai viskas, nes mes visiskai skirtingi. Nevardinsiu dabar, kas mane uzknisa ir kodel mes niekad niekad negaletumem but kartu, geriau pamastysiu apie geras akimirkas. Va sitas zmogus mane priverte taip susimastyt apie ateiti, kad pradejau zoskai visko bijot ir verkt nuolat. Ir kai verkdavau jis mane apsikabindavo stipriai ir nepaleisdavo kol neapsiramindavau. Jis man tiesiai sviesiai sakydavo, kad nesusiriesciau i panikos kamuoliuka ir isikibciau i jo dovanota meskina. Kai truputi papasakojau apie savo traumuota gyvenima, jis pasake taip: tai viskas aisku, niekad negaudavai, ko nori. Cia yra geriausia, kas kada nors man pasakyta. Nes as jauciuos biski sudinai kad pykstu ant savo seimos, kad jie mane nuolat izeidineja, nors siaip jie visi yra epic awesome, puikus zmones ir tikrai ne tycia cia mane mentaliai musa. Taip isejo tiesiog, kad as biski brokuota kazkodel. Esme tame, kad as dekinga uz viska ka turiu, o turiu labai daug, jis i tai atsake pakartodamas: taip, tai ir sakau, viska turi, tik ne tai, ko nori. Ir blet, cia tokia tiesa. Viskas man iseina, galiu viska, bet ne tai, ka noriu padaryt ir galet. Tas zmogus man padejo padaryt dali to, ka norejau padaryt, as nezmoniskai dziaugiuosi, kad susitikom ir kad teko bent puse savaites pagyvent taip, kaip noriu. Bet problemu buvo daugiau nei geru dalyku, o geri dalykai nesugebejo atsvert problemu. Ir as uzignorinau kaip baile, nes as ir esu baile. Bet dabar auginuosi kiausus ir pakalbesiu. Man labai gaila visu pasaulio zmoniu siaip.

[solio]

Į klausimą, kodėl rašome, galiu atsakyti lengvai, nes dažnai to paklausiu pati savęs. Tikiu, jog rašome todėl, kad mums reikia susikurti pasaulį, kuriame galėtume gyventi. Nė viename iš man sūlomų pasaulių – mano tėvų, karo, politikos – gyventi aš negalėčiau. Turėjau susikurti savo pačios pasaulį, klimatą, šalį, atmosferą, kurioje galiu kvėpuoti, karaliauti, o jei esu sugniuždyta gyvenimo – atgimti. Tikiu, jog tai yra kiekvieno meno kūrinio atsiradimo priežastis.

Vien tik menininkas žino, kad pasaulis yra subjektyvus kiekvieno kūrinys, kad jame reikia rinktis, daryti elementų atranką. Pasaulis yra vidinio gyvenimo materializacija, įkūnijimas. Sukūręs jį, menininkas tikisi pritraukti į savo pasaulį kitus. Tikisi atskleisti savotišką matymą ir pasidalinti juo su kitais. Jei antrasis etapas ir nepasiekiamas, nežiūrint nieko, drąsus menininkas eina toliau. Kelios bendravimo su pasauliu akimirkos – vertos skausmo, nes tai pasaulis, skirtas kitiems, tai – palikimas kitiems, galų gale, dovana kitiems.

Taip pat rašome tam, kad padidintume savo atidumą gyvenimui. Rašome tam, kad gundytume, žavėtume ir guostume. Rašome serenadas savo mylimiesiems. Rašome tam, kad gyvenimo ragautume dukart – išgyvendami akimirką ir atsimindami akimirką. Kaip ir Proustas, rašome tam, kad įamžintume visa tai, ir tam, kad įtikėtume, jog tai amžina. Rašome tam, kad galėtume peržengti savo gyvenimą, pasiektume tai, kas už jo. Rašome tam, kad išmoktume kalbėtis, kad aprašytume kelionę į labirintą. Rašome tam, kad išplėstume savo pasaulį tuomet, kai jaučiamės smaugiami, varžomi ar vieniši. Rašome taip, kaip čiulba paukščiai, kaip savo ritualus šoka pirmykščiai žmonės. Nerašyk, jeigu nekvėpuoji rašymu, jei neverki ar nedainuoji per rašymą. Nerašyk, nes mūsų kultūrai iš to naudos nebus. Jei aš nerašau, jaučiu savo pasaulį susitraukiant. Jaučiu, kad esu kalėjime. Jaučiu, kad prarandu savo ugnį ir savo spalvą. Rašymas turi būti tokia būtinybė, kaip jūrai bangavimas. Vadinu tai kvėpavimu.

Jau pernelyg ilgai moterys dirbo menininkų mūzomis. Žinau, kad skaitėte tuos mano dienoraščius, kuriuose norėjau būti mūza, norėjau būti menininko žmona, tačiau iš tiesų tik bandžiau išvengti svarbiausios temos: kad kurti turiu pati. Gavau laiškus iš moterų, kuriose radau tai, ką Rankas (Otto Rank – vert. past.) įvardino kaip kaltę dėl kūrybos. Tai labai keista liga ir ji nepuola vyrų, nes iš vyrų kultūra reikalauja, kad jie parodytų savo talentų gausą. Vyras aplinkos skatinamas tapti didžiu gydytoju, didžiu filosofu, didžiu profesoriumi, didžiu rašytoju. Jis išties stumiamas kryptingai. Šito nebuvo prašoma iš moters. Mano šeimoje, kaip turbūt ir jūsiškėje, iš mergaitės buvo tikimasi, kad ji paprasčiausiai ištekės ir augins vaikus. Tačiau ne visos moterys turi tokį talentą, o kartais, kaip teisingai sakė D. H. Lawrence’as, „pasauliui nereikia daugiau vaikų, pasauliui reikia vilties“.

Tad štai, ką susiruošiau daryti – įvaikinti jus visus. Nes Baudelaire’as man seniausiai pasakė, jog kiekviename iš mūsų yra vyras, moteris ir vaikas – ir vaikas visuomet bėdoje. Tai, ką poetai yra seniausiai pasakę, psichologai tik patvirtina. Žinote, netgi vargšas piktasis Freudas sykį tarė: „Kur tik patenku, prieš mane jau čia buvęs poetas.“ Taigi poetas pasakė, kad kiekvienas iš mūsų turi tris personas, o viena iš jų – vaiko vaizduotė, išliekanti suaugusiame žmoguje ir tam tikru būdu paverčianti mus visus menininkais.

Tiek daug kalbėdama apie menininkus, neturiu omenyje tik tų, kurie dovanoja mums muziką, kurie dovanoja mums spalvą, kurie dovanoja mums architektūrą, kurie dovanoja mums filosofiją, kurie dovanoja tiek daug ir praturtina mūsų gyvenimą. Turiu omenyje kūrybos dvasią visose jos apraiškose.

_______________________________

Anaïs Nin straipsnio “The New Woman” ištrauka iš knygos “In Favour of the Sensitive Man” (pirmas leidimas 1966 m.)

-----

Paimta iš http://grafomanija.com/2013/06/14/anyzine-moteris/