pasikeičiau – nepasikeičiau, padėjo – nepadėjo, man reikia visos pasaulio stimuliacijos, kad būčiau išvien su savim, man reikia nusikelti į pasaulio kraštą, kad parašyčiau vieną sakinį, man reikia visko daug, dabar ir vakar, man reikia, kad papasakotum, dėl ko nemiegi naktimis, man reikia taurės be dugno, ištaisytų klaidų ir netikėtų žinučių, man reikia kapstymo, kol kraujuoja pirštai ir visas kūnas sako „nenoriu“, man reikia atsakymų į visus mano klausimus, nors galbūt aš dar jų nepaklausiau.
rašau čia, nes nenoriu, kad girdėtų. noriu palikti nematomą pėdsaką, bet, kad aš žinočiau, kad jį palikau. nereikia tylėti, negalima tylėti, bet šiukštu jokiu būdu nepridera apkrauti, skubėti. neleidžia etiketas. geresni už tave valgo lėčiau ir spėja daugiau, geresni už mane tyliai šypsosi ir viską numano, nuspėja arba visiškai nejaučia poreikio susikurti savo hipotezes ir įsitikinti, ar jos teisingos.
o aš – nemandagus ir besotis. prieš porą metų mano kantrybė baigėsi, man nusibodo ją turėti. pradedu galvoti, kad niekada aš jos ir neturėjau, tiesiog dabar turiu vietos giliai iškvėpti visą plaučiuose nusistovėjusį orą ir iš karto iškvėpti iš naujo, daugiau nesijaučiu, kad esu mokinys, kuris sėdi tik tiesiai, žiūri tik į priekį ir klausia klausimų tik prieš tai mandagiai pakėlęs ranką ir laikydamas ją pakeltą, kol ta nutirps.
aš esu didelė savimyla mažam kūne, aš noriu, kad tu apie mane galvotum, aš noriu, kad tu mane sapnuotum, aš noriu, kad svarstytum, ar man parašyti, aš noriu būti tavo ląstelės membrana, aš noriu būti tarp tavo eilučių, aš noriu, kad ieškotum manęs ir kas kartą iš naujo atrastum.
