Gal dar pameni
Sėdėjom, gal dar pameni, tada prie miško Ir kramtėm eglių ir pušų skujas. Buvai tu taip gražiai pablyškus - Įsmeigus į mane akis melsvas. Kai mudu taip ilgai tylėjom, Save užmiršę ir visus, "Žiūrėk, - tariau, - tenai, kur medžiai praretėję, Ten matos mėlynas dangus. Toli toli, už tūkstančio, daugiau gal, mylių, Kur horizontas susiliejęs su žeme, Banguoja marios plačios, gilios... Ir šniokščia jūra mėlyna..." Tu padavei man ranką lengvą, šviesią, Nusišypsojai ir tarei: "Eime į ten!" - ir mes nuėjom dviese Nerūpestingi lyg vaikai. Dainavo žolėse tada maži žiogeliai, Dainavo danguje linksmieji vyturiai, Dainavo... ir daina, atrodė, auga, kelias, Ir nuo dainų, regėjos, plyš dangaus skliautai. Gal tik todėl balsu džiaugsmingu ir giliu Tarei: "Tavęs taip niekas nemylės", Kai vabalą skarelės kampuku Krapštei man iš akies. Paskui, dvi dideles dangaus spalvos akis Įsmeigęs į gilias erdves, Aš nuėjau ieškot ir klyst, Bet... tuokart vienas, be tavęs. Kažkoks likimas didis, aš tikiu, Prie marių vienąsyk atves mane, Ir aš suvilgysiu ištroškusias ir karštas lūpas... ir jau bus ramu Didžiųjų vandenų ir sielos gelmėje.
Vytautas Mačernis
