#netektis

[1-told-you]

Žvėris

Po storu sluoksniu netikro išdidumo slepiasi nukankintas žvėris. Jo mažos juodos akys naktį žiba, o dieną vos atsimerkia šviesai. Jis sunkiai kvėpuoja, giliai ir triukšmingai, o kai išsigąsta, apsimeta mirusiu. Ant kiekvienos letenos jam žioji po žaizdą – druskuotą, neplautą, pūlingą. Ir einant jam skauda, bet jis nė nežada sustoti. Žvėris niekada jų neišsilaižys, mat nori, kad didžiausi sunkumai jam visada primintų, kad niekuo negalima visiškai pasitikėti. Šlubuoja jis ir inkščia iš skausmo, bet tik tada, kai niekas nemato. Žvėris stiprus, greitas, kai reikia ir pakantus. Jis nudobtų priešą vienu smūgiu, bet nemato prasmės bereikšmiam žalojime. Jis tylus, nes kiti neturi ką pasakyti. Badauja, nes nori, kad jie būtų sotūs. Apeina visus, apžiūri, patikrina, priklaupia už medžio, atsidūsta, suvirpina apatinę lūpą ir vėl atsistoja.

[patirtis]

2020 m. rugsėjo 21 d. Sudervėn išlydėjome antrąjį savo sambūrio pirmininką, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentą, buvusį Botanikos instituto direktorių, LRT tarybos pirmininką, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininką, gamtininką prof. Romą Pakalnį. Užuojautą pareiškė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, žinią skelbia ELTA, BNS, LRT, Respublika.lt, Alkas.lt, Alfa.lt, Bernardinai.lt, Diena.lt, Delfi.lt, 15min.lt, Zmones.lt. O mes pasiklausykime paties profesoriaus pamokslų, kuriuos jis labai prašė prisegti prie savo bylos enciklopedijoje Lietuvai.lt.

[vienuolis]

Šiandien palaidojome staiga mirusį Vytautą Jarutį — meninės kalvystės sąjūdžio pradininką, kalvį juvelyrą, monumentalių geležinių skulptūrų, paminklų, kryžių ir saulučių tautodailininką, pasaulio kalvių kalvį. Laidojome beveik tuo pat metu, kaip ir ilgiausiai okupantų kalintą Lietuvos gynėją Balį Gajauską, pirmojo ir vienintelio tautos referendumo sutelkėją Pranciškų Šliužą. Neramu, ar bus didvyriams derama pamaina, kas dabar stos ginti tėvynės, tautos kultūros ir garbės.

[baltaode-persona-blog]

Tą nakt, ji nebuvo tokia pati. Jos šypsena, vertusi širdį bėgti maratoną, nešvytėjo. Jos akys, rodžiusios beprotišką meilę man, buvo užgesę. Jos rankos, kadaise buvusios tokios šiltos ir švelnios, buvo tarsi nusėtos šaltomis snaigėmis. O širdis… Jos mylinti širdis tuksėjo mano krūtinėje. Širdis verkė. Aš verkiau. Mano mergaitė žydromis akimis ramiai gulėjo šalia manęs ir sapnavo amžiną sapną.

Meilė.

[my-double-life]

Galbūt žmonės nuo mūsų pabėga todėl, jog tavomeilė per graži, ir tai juos baugina.

Kartais jie išeina todėl, jog ryšys toks šviesus ir apšviečia tamsius sielos užkaborius, su kuriais jie dar nėra pasiruošę tvarkytis.

Gali būti, jog jie dar nesubrendę susilieti su kita būtybe - jiems reikia dirbti su savimi.

Kartais meilė nėra jų prioritetų sąraše, o praktiškas santykis yra viskas ko tuo metu užtenka, nes prieš save jie turi kitą kelią ir tikslą. Tokį, kuris negrasina jų realybės sanklodai ir tam, kaip jie ją tvarko. Daugelis iš mūsų saugo savo gėdą, todėl esame įpratę suasmeninti savo mylimųjų netektis ir skausmą, kurį jaučiame kai mus atstumia ar palieka.

Tai ne visada teisinga.

Kartais mes esam visai ne prie ko. Gal jie nepasiruošę būti saugūs tuose jausmuose; arba žino tai, ko nežinome mes - savo ribas tą akimirką ir tuo metu bendrai. Tikros meilės kelias yra sudėtingas. Tam reikia būti pasiruošus.

Tegul mūsų skausmas ir gedulas nebus suasmenintas.

Aš noriu išmokti mylėti save be mylimosios.