Viltis iš ties yra vienas pavojingiausių dalykų žmogui. Ji suteikia prasmę, tikėjimą, netgi troškimą kažką daryti. Kai nebėra vilties, nebėra nieko. Tuščia.
Tačiau ką daryti, kai yra priešingai? Kai logika į ausį kužda, kad gana, užteks, nebereikia, tačiau nepagrįsta viltis vis dar rusena širdy ir niekaip negaliu jos užgesinti? Ką daryti, kai nuolatinis tikėjimasis nenustoja nuvilti, bet negaliu jo išjungti?











