Įdomesnė mano ir vegetodistonijos akistata nutiko 2012 metais. Žinoma, buvo gana įtemptas laikotarpis. Iki tų metų vasaros be sustojimo ir atokvėpio dirbau pamainomis protinį darbą, kartais naktį atidirbus ryte bėgdavau į paskaitas, po paskaitų keletas valandų miego ir vėl op-op į darbą. O kur dar bakalaurinio darbo rašymas... Tokie žmonės kaip aš - kiek perfekcionistai. Jie privalo verstis per galvą ir viską daryti gerai, nes jeigu kažkas nėra super gerai - tada ateina pelenų barstymasis ant galvos, savęs smerkimas ir niekinimas. Tad viskas turėjo “blizgėti”: darbas, mokslai ir asmeninis gyvenimas. Kol išorė blizga, vidų tuo tarpu gali tyliai ėsti kirminai ir galiausiai išorinė plėvelė ima ir sutęžta.
Kai buvau pasiekusi pasididžiavimo savimi viršūnę (diplomas apgintas dešimtukui, vidurkis puikus, darbo reikaluose viskas suspėta, padaryta, rezultatai tviska), ir vėl į svečius pasibeldė mano draugė. Iki šiol ramiai tūnojusi, tik kartais nepastebimai duodama priminimus apie savo egzistenciją, pričiupo mane taikiai miegančią. Sapnavau devintą sapną, kai staiga pabudau dėl nutirpusių kojų. Papurčiau jas - neatitirpsta. Dar labiau papurčiau, ėmiau raitytis - pradėjo tvilkyt post-nutirpimo skausmas. Ir užsisuko karuselė - tirpsta/skauda, tirpsta/skauda. Ėmiau save raminti, kad viskas čia gerai. Prisiverčiau stryktelti iš lovos ir nueiti iki virtuvės - aha, juk einu, vadinasi, čia tik vegetodistonijos išdaigos. Nutirpimo pojūtis išplito į rankas, ėmė suktis galva. Susiradau taip ir neišgertas Lexotanilio tabletes, maktelėjau ketvirtadalį, grįžau į lovą. Atrodė, kad tuoj tuoj nualpsiu. O jau maniau, kad esu pažinusi visą priepuolių įvairovę. Deja, šis buvo išties gąsdinantis. Išsigandau ne tik aš, bet ir tuometinis draugas, norėjęs iškviesti greitąją. Sugebėjau įtikinti, kad čia nieko baisaus. Nuo tos nakties pradėjo kartotis ši ligos/neligos versija. Dantis sukandusi ir vėl tramdžiau save - kildavau iš lovos ir bandydavau kažką aktyvaus daryti, kovodama su priešalpimo būsena, su nutirpimais ir galūnių skausmais. Padėdavo. Galiausiai liga suprato, kad taip paprastai manęs neįbaugins. O aš supratau, kad ji grįžta ne tuo laikotarpiu, kai išgyvenu stresą, o būtent tada, kai stresas atslūgsta ir imu gyventi palyginant ramiai. Visa sukaupta įtampa, nerimas, viskas užtvindo vėliau, primindamas tą baisią nuodėmę, kurią dažnas iš mūsų daro sau - skubėjimą, neįsiklausymą į save, vertimąsi per galvą.
Dabar pagalvoju: kam? Kodėl aš taip save spaudžiau? Ką būčiau praradusi, jeigu būčiau atidėjusi karjerą ir ramiai pabaigusi mokslus? Sakau sau: laiką. Tačiau laikas... niekas juk nežino, kiek jų sąskaitoje yra laiko. O tas laikas, kurį praleidau kovodama su pačia savimi ir su priepuoliais, vis tiek ištirpo ore. Nerimo valandos, baimės dienos, tam tikrų šabloniškų situacijų vengimas... Visa tai galima sudėti į “prarastą” laiką ir tada ateina supratimas, kad laiko aš nei kiek nesutaupiau, išleidau begalinius resursus laiko ir psichinės stiprybės ne tam, kad gyvenčiau pilnavertį gyvenimą ir atmintyje klijuočiau paveikslėlius į jaunystės prisiminimų albumą, o tam, kad sugebėčiau kovoti su pasekmėmis, kurios atsirado būtent dėl savęs prievartos maksimaliai daryti kažką, ką būčiau suspėjusi padaryti vėliau.
Jeigu tik yra galimybė - sustokime, pasimėgaukime akimirka, pasimėgaukime SAVO laiku ir esu įsitikinusi, kad joks baubas nelįs į mūsų galvas. Gaila, kad aš tai supratau kiek per vėlai.
