#vegetodistonija

[panikosuzrasai-blog]

6 istorija. Turi. Eiti. Pirmyn.

Tiems, kurie išgyvena nerimą, greičiausiai bent vieną kartą yra tekę pakliūti į baimės ratą. Nenutrūkstančią grandinę, kai ištinka priepuolis, po jo seka laukimo baimė, tuomet susiformuoja situacijos, kurios metu priepuolis užpuolė, vengimas, tačiau strategija nesuveikia, ir priepuolis pasirodo jau prie kitų aplinkybių, tuomet vėl baimė, vėl vengimas ir... Galiausiai supranti, kad nebegali nieko daryti - niekur nepasislėpsi, niekur neišvengsi priepuolių, norisi tik pasislėpti tamsiame kampe, apglėbtam baimės ir nejudėti. 

Bėda ta, kad netgi izoliavus save nuo visko, nuo vegetodistonijos nepabėgsi. Kuo daugiau baimės, tuo labiau ji bujoja. Baimė jai - tarsi supertrąšos. Iš pradžių gali pradėti vengti eiti į parduotuvę, vėliau - viešojo transporto, vairuoti, būti žmonių susibūrimo vietose, būti darbe, būti virtuvėje, būti vienas, būti tarp žmonių, miegoti, kvėpuoti ir... viskas. Ką daryti tokiu atveju? Kai aš pagavau save tokios būsenos, kai pradėjau nuolat galvoti, laukti priepuolių, jų bijoti ir stengtis išvengti, supratau, kad taip negalima, nes baigsiu dienas po antklode tamsiame kambaryje. Baimę gali įveikti tik iš paskutiniųjų eidamas į ją. Sunku? Labai sunku. Nes visada sunkiausia kova yra su pačiu savimi. Žmogus yra linkęs sau nuolaidžiauti, savęs gailėti, savim rūpintis. Koks kvailys gali mesti save po traukiniu? Bet šiuo atveju tai yra būtina, kitaip su įprastu gyvenimu galima atsisveikinti. Nutiko priepuolis parduotuvėje? Būtinai reikia eiti į parduotuvę dar kartą. Taip, greičiausiai bent kelis kartus iš eilės priepuolis kartosis vos tik įžengus pro duris, bet kontroliuojant savo būseną ir stengiantis vietoj kylančių tragiškų minčių, kad tuoj numirsi/nualpsi/uždusi ar dar kažin kas nutiks, užsiprogramuoti priešingai (pvz., kad taip jau buvo nutikę, bet juk mano mintys nepasitvirtino, čia tik nerimas ir nieko daugiau), žingsnis po žingsnio priepuoliai parduotuvėje liausis. Svarbiausia sukilusių fizinių pojūčių neskatinti adrenalino pakurstytomis mintimis, kad dabar jau amen. Ir tai yra be galo sunki užduotis, kuriai reikia daug valios ir vidinės stiprybės. Bet tik taip galima suprasti, kad nerimo keliami pojūčiai nėra pavojingi gyvybei, nuo nerimo neprarasi sąmonės, nenumirsi, neišprotėsi, neprarasi savikontrolės, neištiks širdies priepuolis, neuždusi, tai tiesiog praeis, nes visuomet praeina.  Man tuo baimės periodu labai padėjo savotiškas priepuolių registras. Užsirašydavau, kas nutiko, kokie simptomai, kokia situacija buvo tuo metu. Šalia pasigrįsdavau, kodėl priepuolio metu man negali nutikti nieko tragiško. Taip po mažą žingsnelį įtikinau save, kad priepuolių nėra ko bijoti. Nėra to blogo, ko neišspręstų ramus kvėpavimas ir dar ramesnės mintys. Galima galvoti ir kitaip - reikia rasti nerimo priežastį, ją išspręsti ir nerimas dings. Bet ši užduotis dar sunkesnė negu įveikti priepuolius, kadangi bent jau aš per tuos 10 metų taip ir nesupratau, kodėl konkrečiai jie kyla, kada, kas paskatino juos atsirasti apskritai - genai, patirtys, vaikystė ar dar kažkas. Kiekvienas atranda savo metodą, bet svarbiausia nenuleisti rankų ir neužsidaryti baimės narve, nes visa tai gyvena tik mūsų galvoje, ir jos neturi užimti godus monstras, vardu vegetodistonija. 

[panikosuzrasai-blog]

5 istorija. Musė voratinklyje.

Praeitoje istorijoje palikome mane viduryje įsismarkavusių priepuolių, kuriuos iššaukė nuolatinis vertimasis per galvą. Ar po to ką nors išmokau? Taip, tikriausiai. Bet ir aplinkybės susiklostė taip, kaip turėjo: studijos baigėsi, liko tik darbas. Atsikvėpiau kaip reikiant - juk faktiškai net nebebuvo ką veikti. Bet kvailys myli darbą, o darbas myli kvailį, todėl susiradau papildomos veiklos. Viso to fone dar sprendėsi įvairios asmeninio gyvenimo peripetijos. O kai viskas atrodė jau nusistovėję, rami upeliuko tėkmė buvo įžūliai sudrumsta ir supurtyta epizodinio veikėjo. 

Esu iš tų, kurie iš paskutiniųjų gniaužia viską savyje. Esu iš tų, kurie vadovaujasi idėja “<vyrai> niekada neverkia” (nors ir nesu vyras). Esu iš tų, kurie nepasirodo silpni, nes galvoja, kad tai gėdinga. Ir vėlgi tik gerokai vėliau suvokiau, kad toks požiūris yra absoliučiai kenksmingas. Taigi, gyvenimo pastraipoje pasirodžius ir su trenksmu dingus epizodiniam veikėjui, nors ir laikiausi labai stoiškai, viduje kažkas ir vėl sulūžo. Normalus žmogus greičiausiai pasisielotų, galbūt paverktų ar padarytų kažką, kas jam padėtų išlieti susikaupusius jausmus. Aš to nedariau. Įsikandau į kumštį ir pareiškiau sau: ramiai, jokių čia verkšlenimų, nieko nenutiko, gyvenu toliau. Bet mano organizmas nesutiko su mano nuomone ir visą susikaupusį vidinio sielvarto, nuoskaudos ir dar kažin ko gniutulą pradėjo vynioti it kokį siūlų kamuolį aplink mane. Rodėsi, kad vienu metu užgriuvo visi bet kada patirti simptomai. Norėjau tik susiriesti ant grindų ir ramiai numirti. Jaučiausi lyg milžiniško tarantulo gniaužtuose, kuris su pasimėgavimu kankina savo auką, bet nepriveda iki išlaisvinančio finalo. Dusulys, derealizacija, širdies plakimas, galvos svaigimas, vaizdo mirgėjimas, deginimas, tirpimas, kelių valandų pauzė ir kartojam viską nuo pradžių. Buvo beprotiška karuselė. Karuselė, kurią valdė maniakas, jaučiantis orgazmą didinant greitį ir klausantis klykiančio žmogučio, sėdinčio joje. Buvo ne vienas momentas, kai galvodavau, kad aš pasmerkta ir šįkart jau nebesusitvarkysiu. Bet kiekvieną palūžimą lydėdavo proto balsas, sufleruojantis, kad visa tai jau buvo daug kartų, o aš vis dar gyva, pilnavertė (?) gyvenimo veikėja. Būtent tas proto balsas padėjo eilinį kartą išsikapstyti iš užsisukusio rato, neužsidaryti namuose ir stengtis kabintis į “normalią” būseną. Nuo to laiko, apėmus bet kokiam panašiam pojūčiui, kartoju sau kaip mantrą:”Man taip jau buvo daug kartų, tai tik nerimo priepuolis, nuo nerimo niekas nemiršta, nealpsta ir neuždūsta.”. Ir tai padeda. Netikit? Pabandykit patys. Protas yra neblogai dresuojamas šunytis, tik reikia jam parodyti, kaip jis turi elgtis. 

[panikosuzrasai-blog]

4 istorija. Perfekcionizmo spąstai.

Įdomesnė mano ir vegetodistonijos akistata nutiko 2012 metais. Žinoma, buvo gana įtemptas laikotarpis. Iki tų metų vasaros be sustojimo ir atokvėpio dirbau pamainomis protinį darbą, kartais naktį atidirbus ryte bėgdavau į paskaitas, po paskaitų keletas valandų miego ir vėl op-op į darbą. O kur dar bakalaurinio darbo rašymas... Tokie žmonės kaip aš - kiek perfekcionistai. Jie privalo verstis per galvą ir viską daryti gerai, nes jeigu kažkas nėra super gerai - tada ateina pelenų barstymasis ant galvos, savęs smerkimas ir niekinimas. Tad viskas turėjo “blizgėti”: darbas, mokslai ir asmeninis gyvenimas. Kol išorė blizga, vidų tuo tarpu gali tyliai ėsti kirminai ir galiausiai išorinė plėvelė ima ir sutęžta. 

Kai buvau pasiekusi pasididžiavimo savimi viršūnę (diplomas apgintas dešimtukui, vidurkis puikus, darbo reikaluose viskas suspėta, padaryta, rezultatai tviska), ir vėl į svečius pasibeldė mano draugė. Iki šiol ramiai tūnojusi, tik kartais nepastebimai duodama priminimus apie savo egzistenciją, pričiupo mane taikiai miegančią. Sapnavau devintą sapną, kai staiga pabudau dėl nutirpusių kojų. Papurčiau jas - neatitirpsta. Dar labiau papurčiau, ėmiau raitytis - pradėjo tvilkyt post-nutirpimo skausmas. Ir užsisuko karuselė - tirpsta/skauda, tirpsta/skauda. Ėmiau save raminti, kad viskas čia gerai. Prisiverčiau stryktelti iš lovos ir nueiti iki virtuvės - aha, juk einu, vadinasi, čia tik vegetodistonijos išdaigos. Nutirpimo pojūtis išplito į rankas, ėmė suktis galva. Susiradau taip ir neišgertas Lexotanilio tabletes, maktelėjau ketvirtadalį, grįžau į lovą. Atrodė, kad tuoj tuoj nualpsiu. O jau maniau, kad esu pažinusi visą priepuolių įvairovę. Deja, šis buvo išties gąsdinantis. Išsigandau ne tik aš, bet ir tuometinis draugas, norėjęs iškviesti greitąją. Sugebėjau įtikinti, kad čia nieko baisaus. Nuo tos nakties pradėjo kartotis ši ligos/neligos versija. Dantis sukandusi ir vėl tramdžiau save - kildavau iš lovos ir bandydavau kažką aktyvaus daryti, kovodama su priešalpimo būsena, su nutirpimais ir galūnių skausmais. Padėdavo. Galiausiai liga suprato, kad taip paprastai manęs neįbaugins. O aš supratau, kad ji grįžta ne tuo laikotarpiu, kai išgyvenu stresą, o būtent tada, kai stresas atslūgsta ir imu gyventi palyginant ramiai. Visa sukaupta įtampa, nerimas, viskas užtvindo vėliau, primindamas tą baisią nuodėmę, kurią dažnas iš mūsų daro sau - skubėjimą, neįsiklausymą į save, vertimąsi per galvą. 

Dabar pagalvoju: kam? Kodėl aš taip save spaudžiau? Ką būčiau praradusi, jeigu būčiau atidėjusi karjerą ir ramiai pabaigusi mokslus? Sakau sau: laiką. Tačiau laikas... niekas juk nežino, kiek jų sąskaitoje yra laiko. O tas laikas, kurį praleidau kovodama su pačia savimi ir su priepuoliais, vis tiek ištirpo ore. Nerimo valandos, baimės dienos, tam tikrų šabloniškų situacijų vengimas... Visa tai galima sudėti į “prarastą” laiką ir tada ateina supratimas, kad laiko aš nei kiek nesutaupiau, išleidau begalinius resursus laiko ir psichinės stiprybės ne tam, kad gyvenčiau pilnavertį gyvenimą ir atmintyje klijuočiau paveikslėlius į jaunystės prisiminimų albumą, o tam, kad sugebėčiau kovoti su pasekmėmis, kurios atsirado būtent dėl savęs prievartos maksimaliai daryti kažką, ką būčiau suspėjusi padaryti vėliau. 

Jeigu tik yra galimybė - sustokime, pasimėgaukime akimirka, pasimėgaukime SAVO laiku ir esu įsitikinusi, kad joks baubas nelįs į mūsų galvas. Gaila, kad aš tai supratau kiek per vėlai. 

[panikosuzrasai-blog]

3 istorija. Ne, tu nevaldai situacijos.

Antroji istorija pasibaigė beprasidedant vasarai. Vasarą gyvenimo tempas sulėtėja. Šiek tiek sulėtėjo ir priepuolių karuselė. Jeigu ir užklupdavo mane nepasirengusią ar netikėtoje situacijoje, raminau save - viskas gerai, juk esu sveika, ar ne? Tyrimus dariau? Dariau. Nieko blogo nerado? Nerado. Remdamasi šiuo klausimų-atsakymų rinkiniu įtikinau save, kad ir vaistų man nebereikia. Atrodė, kad viskas valdoma, jaučiausi situacijos valdovė.

Bet gražuolė vasara, kaip jai būdinga, vieną dieną ėmė ir pasipustė padus. O vietoje jos atslinko susiraukęs rugsėjis, vėl užmesdamas krūvą reikalų ant pečių. Ir vėl įsisukau į karuselę darbas-mokslai, eilinį kartą užmiršusi, jog liga/neliga tik ir tyko pagauti mane silpnumo akimirką.  Buvo šaltas ir žvarbus vakaras, skubėjau po darbo į parduotuvę. Įbėgusi pro duris nudžiugau - pagaliau šiluma, buvau spėjusi pašalti ausų galiukus. Tik staiga mano nedidukę laimę nutraukė košmariškas pojūtis. Žinote tą jausmą, kuris būna “atitirpstant” nutirpusiai galūnei? Tarsi adatėlės badytų. Taigi, mane ištiko tas jausmas, tik lydimas savotiško “degimo”. Prasidėjo tas pojūtis nuo kojų pirštų galiukų, pradėjo kilti aukštyn. Kilo iki pat kaklo, išplito į rankas ir... dingo! Tikriausiai tai užtruko kokias dvi minutes, tačiau man rodėsi, jog visą amžinybę. Ne, nesustojau, kaip įbesta, žingsniavau gilyn į parduotuvės lentynų džiungles. Bet buvo baisu. Pradėjau drebėti, galvodama, kad tai vėl pasikartos. Nepasikartojo. Tačiau žinojau - mano draugė vėl čia, šalia. Tiksliau, net nebuvo dingusi, tiesiog snaudė ir leido man pailsėti. Šio priepuolio dėka įsigyjau parduotuvių baimę. Tik įžengdavau į parduotuvę ir tas deginimas/badymas iškart pasireikšdavo. Kentėjau porą mėnesių, kol vėl nepradėjo kartotis ir kiti anksčiau patirti priepuoliai. Pasidaviau - nužingsniavau pas neurologą.

O ką pasakė neurologas? Neurologas atsainiai tarė:”Še, pagerk Lexotanilio. Tik su tavo svoriu užteks ketvirtadalio, o jeigu ir jis per daug “užneš”, tada sugrįžk, duosim silpnesnių.”. Išgėriau tik porą dozių, supratau, kad tokio “narkotiko” man nereikia, telieka toliau tvarkytis galvą. Vėl dirbau ties tuo, kaip suvaldyti savo smegenis ir organizmą, kaip ignoruoti priepuolius, kaip įtikinti, kad nenumirsiu, kad esu sveika, panikuoti nereikia, o visa tai - tik išdaigos, visiškai nepavojingos ir nekenksmingos (na, tik psichologiškai). Griežtumas sau dar kartą suveikė - iki pavasario jau buvau save dalinai suvaldžiusi (nepaisant to, kad kartais suimdavo begalinis silpnumas, ištikdavo “sulėtinto filmo efektas” ar dar koks velnias), stengiausi pilnavertiškai gyventi ir nesukti galvos. Jau žinojau visų įmanomų priepuolių įvairovę (ech, naivuolė!) ir maniau, kad puikiai tvarkausi. Skaičiau knygas. Itin patiko “When Panic Attacks” (David D., Burns M. D.), ėmiau taikyti keletą ten siūlomų metodų. Pvz., kai ištikdavo priepuolis ir įkyriai lįsdavo mintis, kad jau dabar tikrai nualpsiu arba numirsiu, imdavau šokinėti. Juk mirštantis žmogus negali šokinėti, ar ne? Jeigu atrodydavo, kad nebesiorientuoju aplinkoje, užsimerkdavau, atsistodavau ant vienos kojos ir puikiai balansuodavau (juk nesiorientuojantis žmogus to nepadarytų!). Visiems, kankinamiems priepuolių, rekomenduoju su jais kovoti griežtumu ir eiti prieš juos. Taip, jėgų tam reikia daug, tačiau verta! 100 % verta ir veikia! Saviįtaiga yra stiprus ginklas. Kol liga nepateikia daugiau siurprizų. Bet apie tai - sekančioje istorijoje. 

[panikosuzrasai-blog]

1 istorija. Nejaugi mirštu?!

Visuomet buvau labai rimtas vaikas. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad mano vaikystė buvo sugadinta ir užteršta nevaikiškais rūpesčiais. Tėvai norėjo, kad būčiau savarankiškas ir protingas vaikas, kad nuo mažumės žinočiau, kas yra mokesčiai, kokia pinigų vertė ir kaip veikia pasaulis. Iš vienos pusės tai buvo labai gerai, niekada nebuvau išlepęs ir aikštingas padarėlis, trepsintis kojele, kai negauna, ko nori. Visada žinojau, jei kažko gyvenime tau reikia - siek pats. Bet kokia kaina. Verskis per galvą, stenkis, nes jeigu ne tu pats, niekas tau nepagelbės ir už užpakaliuko nepastums. Dabar galvoju, kad tokios nuostatos ir pastūmėjo į organizmo pasipriešinimą, pasitelkus į pagalbą įvairiausius fizinius pojūčius, besislepiančius po vienu skambiu pavadinimu - vegetodistonija.

Pirmoji pažintis su organizmo šėliojimu nutiko bebaiginėjant mokyklą. Visuomet buvau aktyvi - pamokos, būreliai, renginiai. Negaliu sakyti, kad mokslai atimdavo daug jėgų - visada turėjau “talentą” mokslams ir viskas pavykdavo pakankamai natūraliai, be didelių pastangų. Tad spėdavau visur ir sąžiningai atiduodavau save, kiek galėdavau. Beje, verta paminėti, kad niekuomet nesiskundžiau sveikata. Iki šiol nežinau, kas yra plaučių uždegimas, rimtas gripas ar kitos ligos. Tuomet netgi nežinojau, kas yra galvos skausmas, silpnumas, svaigimas, greičiausiai būtent dėl to taip išsigandau. Tai nutiko niekuo neišskirtinį vakarą, buvo žiema: regis, kaip ir kasdien grįžau po pamokų, tuomet bėgau į šokių repeticiją, grįžusi puoliau prie namų darbų ir pagaliau galėjau atsikvėpti. Mama mano kambaryje lygino drabužius, aš sukiojausi aplink, kažką plepėjome ir staiga nutiko TAI. Pradėjo be proto plakti širdis, atrodė, kad trūksta oro, galva ėmė suktis ir sąmonė užsidegė aliarmo lemputė: viskas, nualpsiu arba numirsiu - bet aš nenoriu, aš dar tiek visko turiu nuveikti! Išbalau kaip popierius, iš paskutiniųjų atsiguliau ant lovos. Kelios minutės ir tai praėjo. Mama atnešė karštos arbatos, sakė:”Greičiausiai pervargai, gal apmažink veiklų kiekį - juk egzaminai artėja.”. Nuraminau save, jog mama turbūt teisi. Tai tik vienkartinis dalykas, aš juk pati sveikiausia iš visų, viskas su manim bus gerai. 

Kitą dieną vėl kupina jėgų bėgau į mokyklą. Ir TAI vėl pasikartojo. Informatikos pamoka. Vėl tas pats: plakanti širdis, kaip po maratono, oro trūkumas, silpnumas, galvos svaigimas. Dar labiau išsigandau - juk vienkartinis dalykas neturėtų kartotis, ar ne? Bendraklasė palydėjo pas mokyklos seselę, ši savo ruožtu išsiuntė pas gydytoją. Kaip jau dabar būtų galima tikėtis - kraujo tyrimai buvo kuo puikiausi, kardiograma - geriau negu gerai. Išplėtusi akis klausiau:”Bet juk tai, kas nutiko, nėra normalu? Gal man kokia kitokia liga?! Gal imsiu vieną kartą ir numirsiu per tokį priepuolį?!”. Gydytoja šyptelėjo:”Pagerk lašiukų nervų sistemai ir mažiau imk į galvą, tokiai sveikuolei kaip tu rūpintis nereikia. Tik daugiau ilsėkis.”. 

Pradėjau rytais ir vakarais gerti lašiukus “Nota”. Nežinia, kiek ta homeopatija padėjo, kiek ne, bet priepuoliai vis kartojosi. Prie jau pažįstamų simptomų prisidėjo dar vienas naujas - imdavo tirpti kairės rankos pirštai arba netgi visa ranka. Tai galėdavo nutikti bet kur - per pamokas, būreliuose, renginiuose, namuose. Bet po apsilankymo pas gydytoją kiekvieną priepuolį tyliai “nurydavau” - juk man buvo aiškiai pasakyta diagnozė: SVEIKA. Įpročiu pasidarė pulso skaičiavimas priepuolio metu. Stengdavausi tai daryti nepastebimai. Buvo momentas, kai pradėdavo tirpti būtent tas pirštas, ant kurio mūvėdavau prosenelės sidabrinį žiedą. Paaugliškas protas ėmė sufleruoti, kad tai galbūt šie nutirpimai yra kokia nors bausmė iš anapus ir nereikėtų savintis svetimos juvelyrikos. Tad žieda numečiau į šoną (beje, iki šiol nedrįstu jo mūvėti, pradeda imti baimė). Savaitei ar dviems organizmas buvo patenkintas tokiu pažeidžiamumo “apėjimu”, bet vėliau ir vėl ėmė rodyti kaprizus. Kartais nubusdavau naktimis, nes širdis plakdavo kaip pašėlusi. Bet vis tiek lipau per save, stengiausi per daug nesigąsdinti, neprisigalvoti nebūtų ligų ir dalykų. Internetas ėmė sufleruoti, kad tokie požymiai gali slėptis po vegetodistonijos sąvoka. Tokia štai ir buvo didžioji pažintis. 

Šiaip ne taip išgyvenus žiemą, pavasarį visi simptomai atsitraukė. Trumpai pasidžiaugusi, kad viskas baigėsi, vėl maksimaliai įsisukau į veiklų sūkurį: krūva renginių, laukė brandos egzaminai, dideli ateities planai ir ilgai lauktas ištrūkimas iš tėvų namų į savarankišką gyvenimą. Pamiršusi visus priepuolius net neįtariau, kad kartu su nauju gyvenimo etapu manęs laukė dar kai kas. Taip jau gyvenime nutinka, kad seniai pamiršti dalykai mėgsta priminti apie save netikėtai ir gerokai išmuša iš įprasto ritmo. Bet apie tai - antroje istorijoje.

[panikosuzrasai-blog]

Prologas

Čia nebus dramos. Nebus daug veiksmo. Nebus filosofinių išvedžiojimų, aktualijų aptarinėjimo, gilių apmąstymų ar kitų “vežančių” dalykų. Tai bus ne kas kita kaip panikos užrašai: eilinio žmogaus eiliniame mieste istorija apie jau ne vienerius metus besitęsiantį romaną su panikos atakomis ir jų pasitempusiu palydovu nerimu, kuriuos vis atsiunčia jų valdovė vegetodistonija. Galbūt šios istorijos ir patirtis padės ir jums. 

Ne, tikrai nepaguosiu, kad panikos atakas/vegetodistoniją/nerimą galima nugalėti pasitelkus kokią nors stebuklingą techniką, ir nesigirsiu, kad aš supančiojau jas, įmečiau į metalinę dėžę ir nuskandinau Ramiajame vandenyne. Taip toli gražu nėra, bet per devynerius metus pavyko prisijaukinti šį vidinį demoniūkštį ir jo kaprizus, įsiklausyti į jo poreikius (taip, taip, panikos atakos irgi turi savo poreikių ir norų!) ir  susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą.  Kodėl gimė mintis pasidalinti panikos užrašais? Ogi kažkada mane gelbėdavo tinklapis paslaptingaliga.lt, užklupus priepuoliui būtent čia atrasdavau savęs nuraminimą, jog tikrai nemirštu ir galiu viską sukontroliuoti. Vėliau ši paguoda dingo iš interneto platybių, liko panikosbroliai.blogas.lt, tačiau čia “kabėjo” (ir tebekaba) viso labo vienas įrašas ir galybė komentarų po juo. Sunkiais momentais norėdavosi rasti nusiraminimą žmogiškuose įrašuose ir patirtyse, o ne medicininiuose straipsniuose ar forumuose, kur faktiškai kiekviena diskusija išsivystydavo į ginčus. Taip pagaliau nusprendžiau dalintis savo istorijomis ir tikiu, kad šie panikos užrašai ne tik atras bent nedidelę savo auditoriją, bet ir kažkam padės pagerinti santykius su savo drauguže panika ir ištikimu asistentu gyvenimo klausimais - nerimu.