Apie žaizdas ir diagnozes
Šiandien gana tyliai ir ramiai pasirodė straipsnis apie tai, jog visgi buvo panaikinta teisinė Žaliojo tilto skulptūrų kaip kultūros paveldo objektų apsauga. Šiam sprendimui nepritariu ir manau, kad kova prieš skulptūras viso labo tėra simbolis ar atspindys daug gilesnių [psichologinių] problemų. Tą puikiai iliustruoja delfio straipsnyje atsidūrusi mokslų daktaro (!) citata: “Man, kaip žmogui, kaip piliečiui, vedant svečius per šį tiltą, būdavo gėda. Nežinodavau, kaip paaiškinti, ką atsakyti, kodėl jos čia stovi", - kalbėjo K. Lupeikis.“ Jeigu būčiau kokia nors “sovietinio kirpimo” psichiatrė, lengva ranka galėčiau tokių minčių autoriui prirašyti atitinkamą diagnozę, kuri pagal TLK prasidėtų F raide. Visgi tam neturiu jokios kvalifikacijos, todėl pasisakymą galiu įvertinti tik kaip istorikė. Gėda dėl Žaliojo tilto skulptūrų, gėda kaip piliečiui tiesiog pirštu rodo į traumines patirtis, kurias sukėlė okupacija. Galbūt gėda susijusi ir su tuo, jog kai kurie asmenys jaučia savas kaltes dėl to, jog kažko nepadarė, kažką padarė ne taip, arba jaučia svetimą gėdą dėl kitų asmenų ar jų grupių elgesio. Bet vėlgi, ne mano sritis. Mano sritis leidžia pasižiūrėti į antrą citatos dalį - nežinodavau kaip paaiškinti <...> kodėl jos čia stovi. Manau, paaiškinimas yra labai paprastas - nuo 1940/5 iki 1990 m. Lietuva buvo okupuota ir įjungta į SSRS. Ji “neužšalo” ir gyvenimas vienaip ar kitaip judėjo toliau, žmonės gyveno, dirbo, statė gyvenamuosius namus, gamyklas ir tiltus. Vienas iš to meto statinių buvo ir Žaliasis tiltas su skulptūromis. Atgavus nepriklausomybę, buvo imta griauti sovietinį režimą reprezentuojančius [mažosios architektūros] objektus, tokius kaip Lenino, keturių komunarų skulptūras, kūjus ir pjautuvus, nuo Lietuvos TSR architektūros paveldą liudijančių ženklų nuluptos TSR raidės. Pakeisti gatvių pavadinimai, dingo Lenino prospektas, 25-mečio gatvė. Tačiau nemažai dalykų, tiesiogiai [kaip ir] nesusijusių su okupaciniu režimu išliko. Klaipėdoje yra Paryžiaus Komunos gatvė, Kaune yra Vienybės gatvė ir Sovietų Sąjungos aikštė. Mokyklos vadinasi Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos vardais. Stovi rašytojams, poetams skirtos skulptūros. Stovi sovietmečiu kūrusių skulptorių darbai. Stovėjo ir Žaliojo tilto skulptūros, vaizdavusios to meto piliečius - darbininkus, kolūkiečius, studentus ir karius. Nežinau kaip jūs, bet daug blogiau jausčiausi dėl tų skulptūrų, jei jos vaizduotų aparačikus ir nomenklatūrą. Tuo metu buvo taip. Ir ne kitaip. Daug kas norėtų, jog praeitis būtų buvusi kitokia, tačiau jos pakeisti negalime nei mes, nei komisijos, sprendžiančios skulptūrų likimą. Per tas penkias dešimtis metų okupuotoje Lietuvoje gyveno, mokėsi ir dirbo žmonės. Jei kalbėti apie simbolius, būtent su tais žmonėmis, kurie galėjo režimą ir keikti, ir mylėti, ir būti jam visiškai abejingi, man pačiai tos skulptūros ir siejasi. Siejasi su mano prosenele, gimusia nepriklausomoje Lietuvoje, o po to ilgus metus pradirbusia sovietų Lietuvos gamyklose. Nejaugi jos nebuvo, jos gyvenimas neegzistavo, arba, dar blogiau, jos gyvenimas daro gėdą šiandienos Lietuvos žmonėms, todėl reikėtų jį išbraukti ir užmiršti kaip gėdingą aktą?.. Aš [savo] atsakymą į šį klausimą žinau.