#sovietmetis

[kovo-8]

1. Telesforas Kulakauskas “Tarptautinė moters diena” 1959

2. Juozas Galkus “Sveikiname tarybines moteris” 1962

Lietuvos dailės muziejus

[nenuobodiistorike]

Žmonių gyvenimai kaip istorinė klaida

Norėčiau pasidalinti puikiu interviu su Aine Ramonaite, kuris baigiasi rimtos vinies įkalimu: Pagrindinė tų žmonių, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui, drama yra ta, jog, atėjus nepriklausomybei, buvo perrašyta istorija, jų gyvenimai buvo nubraukti ir nuvertinti kaip istorinė klaida.

Kai sovietmetis vadinamas istorine klaida, juk niekas negalvoja apie žmones, o apie sistemą, bet, kita vertus, toje sistemoje veikė žmonės, kurie dabar yra tarp mūsų.

Iš tikrųjų, kai žmonės galvoja apie sovietmetį, beveik niekas negalvoja iš okupacinės valdžios perspektyvos. Jie galvoja apie tai, jog patys tą, kad ir sovietinę, Lietuvą kūrė. O kad visa tai yra nurašyta kaip viena didelė istorinė klaida, jiems reiškia, jog jų gyvenimai buvo beprasmiai. Tai yra egzistencinė problema žmonių, kurie pragyveno visą gyvenimą, o paskui jiems atėjo ir pasakė, kad, atleiskite, bet visa tai buvo nesusipratimas. Ir kaip tada gyventi? Juk kiekvienam žmogui svarbu jausti gyvenimo prasmingumą ir turėti orumą.

[nenuobodiistorike]

Decapitating Lenin Statues Is the Hottest New Trend in Ukraine

Surreal photos of monuments to the Communist leader in overgrown fields, supply closets, and hatchbacks.

“In 2015, as part of the official process of decommunization, the Ukrainian Parliament passed legislation banning these monuments, triggering a phenomenon known as Leninopad (Leninfall)—the mass toppling of Lenin statues. Today, officially, none are left standing.  They're still out there, though, and photographer Niels Ackermann and journalist Sébastien Gobert went looking for them. The Kiev-based pair document the inglorious fate of Ukraine's fallen idols in a new hardcover book, Looking for Lenin, out this week from Fuel Publishing. The political and cultural complexities of decommunization are thrown into sharp relief when one is confronted with the image of a decapitated Lenin statue toppled over in the underbrush, dressed up like Darth Vader, or peeking out of a storage closet. This year marks the 100th anniversary of the Russian Revolution, and it's a wholly strange thing to see a lonesome bust of Lenin—leader of the Bolsheviks, guiding light of Communism, father of the revolution—ignominiously stashed away in a storage closet, half-buried under a pile of toys like so much common rubbish.”

[nenuobodiistorike]

Slovėnijos viešbutyje rasti Tito laikų kambariai su telefoninių pokalbių pasiklausymo įranga

Viešbutis, esantis šalia vienos iš didžiausių Slovėnijos įžymybių, Postojna jama urvo, slėpė Tito režimo paslaptis. Viešbutyje remontą atlikę darbininkai galinėje pastato dalyje rado slaptus kambarius, kuriuose buvo įranga, skirta perimti radijo bangas ir pasiklausyti telefoninius pokalbius.

[nenuobodiistorike]

Gaivaus oro gūsis: T. Venclova apie istorinę atmintį ir miesto (į)paminklinimą

- Jeigu sekate dabarties aktualijas apie tai, kas susiję su Vilniumi, matote, kad verda daug diskusijų, pamąstymų apie istorinę atmintį, kas gi turėtų būti ar likti įamžinta. Ieškome vietos paminklui, skirtam Jonui Basanavičiui, aiškinamės, ar turėtų likti paminklas Petrui Cvirkai ten, kur jis yra dabar, - koks būtų Jūsų požiūris šiais klausimais? - Man, turbūt, nepridera kalbėti apie Cvirkos paminklą dėl „interesų konflikto" - Petras Cvirka man yra dėdė (tetos vyras), savaip brangus žmogus. Todėl nebūčiau labai laimingas, jeigu jo paminklas būtų pašalintas. Bet čia yra ir bendresnis principas, liečiąs ne vien Cvirką, bet ir Salomėją Nėrį, ir Julių Janonį, ir kai kuriuos kitus (net Vincas Krėvė, kaip dokumentai rodo, kolaboravo su sovietais). Man rodos, paminklų iš viso nereikia šalinti, nebent tai būtų paminklai tikriems nusikaltėliams, o kultūrininkai tokie nėra. Dažnai sakoma: norvegai Hamsunui paminklo neturi. Bet jei turėtų, tikrai nešalintų, paliktų ten, kur jis ir stovėjo, - esu visiškai tuo tikras. Taip daroma civilizuotose šalyse. Lietuvoje stiprus keršto noras - štai, bolševikai pašalino lietuviškus paminklus, o dabar mes pašalinsime sovietmečio paminklus. Tai tas pats bolševikinis mentalitetas, tik išverstas į priešingą pusę. Man neatrodo, kad tai vaisingas požiūris. - Ar Jūs būtumėte palikęs ir Žaliojo tilto skulptūras? - Apie tai jau ne kartą kalbėjau ir rašiau - būčiau jas palikęs. Grynai sovietiškas paprotys buvo jas automatiškai vadinti "balvonais". Tos statulos buvo iš esmės neutralios. Ne vienas žurnalistas, pavyzdžiui, Audrius Bačiulis teigė, kad tai ideologinis „nuodas", nes vaizduoja okupacinės valdžios atramas - sovietinius darbininkus, valstiečius ir studentus. Pasakyčiau kitaip: tie patys darbininkai, valstiečiai ir studentai, o jeigu ne jie, tai tikrai jų vaikai stovėjo Baltijos kelyje. Darbininkai, valstiečiai ir inteligentai buvo ir liko Lietuvos stuburkaulis. Susovietinti tų trijų grupių nepavyko, o tai labai gerai parodė Sąjūdis. Ir iš statulų veidų ar pozų tikrai nebuvo matyti, kad jos būtinai remia sovietų valdžią. Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/t-venclova-zaliojo-tilto-skulpturas-buciau-palikes-o-tautos-didvyrio-kultas-tuscias-reikalas.d?id=70671534

[nenuobodiistorike]

Apie Lenino draugę prabilęs R. Valatka sulaukė atkirčio

Apžvalgininkas Rimvydas Valatka, Kovo 8-ąją išvadinęs „bene geriausiu psichodelinių komunizmo idėjų perkėlimo laike projektu“, sulaukė atkirčio. Pasak istorikės Ugnės Marijos Andrijauskaitės, tai nėra komunistų partijos propagandinė šventė – būtent sovietinės okupacijos laikais kovo 8-oji ir prarado savo politinį svorį, palengva tapo diena, kada ne kalbama apie moterų teises, o už buvimą moterimis nešamos tulpės.

Bandžiau kažką papasakoti apie kovo 8-ąją: “<...> keista, kad Tarptautinė moterų diena siejama su sovietmečiu ir laikoma komunistų partijos propagandine švente – būtent sovietinės okupacijos laikais kovo 8-oji ir prarado savo politinį svorį ir palengva iš dienos, per kurią kalbama apie moterų teises, socialinę, ekonominę ir politinę lygybę, tapo diena, kuomet nešamos gėlės moterims už tai, kad jos yra... moterys, kas iš esmės vyksta ir dabar. „Geriausias būdas kaip iš šios šventės „išbraukti“ jos „sovietiškumą“ – nustoti kovo 8-ąją dovanoti moterims tulpes ir jas apipilti dirbtinu dėmesiu, kuomet likusias metų dienas jos kenčia nuo smurto, aukštesnės skurdo rizikos, užima mažiau vadovaujančių postų, uždirba mažesnius atlyginimus. Todėl kovo 8-ajai reikia grąžinti jos politiškumą ir vietoj tulpių imti kalbėti(s), o dar geriau – kelti pagrįstus reikalavimus“, – sako VDU doktorantė.

[nenuobodiistorike]

Apie žaizdas ir diagnozes

Šiandien gana tyliai ir ramiai pasirodė straipsnis apie tai, jog visgi buvo panaikinta teisinė Žaliojo tilto skulptūrų kaip kultūros paveldo objektų apsauga. Šiam sprendimui nepritariu ir manau, kad kova prieš skulptūras viso labo tėra simbolis ar atspindys daug gilesnių [psichologinių] problemų. Tą puikiai iliustruoja delfio straipsnyje atsidūrusi mokslų daktaro (!) citata: “Man, kaip žmogui, kaip piliečiui, vedant svečius per šį tiltą, būdavo gėda. Nežinodavau, kaip paaiškinti, ką atsakyti, kodėl jos čia stovi", - kalbėjo K. Lupeikis.“ Jeigu būčiau kokia nors “sovietinio kirpimo” psichiatrė, lengva ranka galėčiau tokių minčių autoriui prirašyti atitinkamą diagnozę, kuri pagal TLK prasidėtų F raide. Visgi tam neturiu jokios kvalifikacijos, todėl pasisakymą galiu įvertinti tik kaip istorikė. Gėda dėl Žaliojo tilto skulptūrų, gėda kaip piliečiui tiesiog pirštu rodo į traumines patirtis, kurias sukėlė okupacija. Galbūt gėda susijusi ir su tuo, jog kai kurie asmenys jaučia savas kaltes dėl to, jog kažko nepadarė, kažką padarė ne taip, arba jaučia svetimą gėdą dėl kitų asmenų ar jų grupių elgesio. Bet vėlgi, ne mano sritis. Mano sritis leidžia pasižiūrėti į antrą citatos dalį - nežinodavau kaip paaiškinti <...> kodėl jos čia stovi. Manau, paaiškinimas yra labai paprastas - nuo 1940/5 iki 1990 m. Lietuva buvo okupuota ir įjungta į SSRS. Ji “neužšalo” ir gyvenimas vienaip ar kitaip judėjo toliau, žmonės gyveno, dirbo, statė gyvenamuosius namus, gamyklas ir tiltus. Vienas iš to meto statinių buvo ir Žaliasis tiltas su skulptūromis. Atgavus nepriklausomybę, buvo imta griauti sovietinį režimą reprezentuojančius [mažosios architektūros] objektus, tokius kaip Lenino, keturių komunarų skulptūras, kūjus ir pjautuvus, nuo Lietuvos TSR architektūros paveldą liudijančių ženklų nuluptos TSR raidės. Pakeisti gatvių pavadinimai, dingo Lenino prospektas, 25-mečio gatvė. Tačiau nemažai dalykų, tiesiogiai [kaip ir] nesusijusių su okupaciniu režimu išliko. Klaipėdoje yra Paryžiaus Komunos gatvė, Kaune yra Vienybės gatvė ir Sovietų Sąjungos aikštė. Mokyklos vadinasi Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos vardais. Stovi rašytojams, poetams skirtos skulptūros. Stovi sovietmečiu kūrusių skulptorių darbai. Stovėjo ir Žaliojo tilto skulptūros, vaizdavusios to meto piliečius - darbininkus, kolūkiečius, studentus ir karius. Nežinau kaip jūs, bet daug blogiau jausčiausi dėl tų skulptūrų, jei jos vaizduotų aparačikus ir nomenklatūrą. Tuo metu buvo taip. Ir ne kitaip. Daug kas norėtų, jog praeitis būtų buvusi kitokia, tačiau jos pakeisti negalime nei mes, nei komisijos, sprendžiančios skulptūrų likimą. Per tas penkias dešimtis metų okupuotoje Lietuvoje gyveno, mokėsi ir dirbo žmonės. Jei kalbėti apie simbolius, būtent su tais žmonėmis, kurie galėjo režimą ir keikti, ir mylėti, ir būti jam visiškai abejingi, man pačiai tos skulptūros ir siejasi. Siejasi su mano prosenele, gimusia nepriklausomoje Lietuvoje, o po to ilgus metus pradirbusia sovietų Lietuvos gamyklose. Nejaugi jos nebuvo, jos gyvenimas neegzistavo, arba, dar blogiau, jos gyvenimas daro gėdą šiandienos Lietuvos žmonėms, todėl reikėtų jį išbraukti ir užmiršti kaip gėdingą aktą?.. Aš [savo] atsakymą į šį klausimą žinau.

[nenuobodiistorike]

Sovietinės propagandos spektakliškumą puikiai atskleidė eseistas, rusų egzilio rašytojas S. D. Dovlatovas, kurį laiką iki emigracijos dirbęs “Sovietskaja Estonija” korespondentu ir rengęs daugybę propagandinių reportažų.

Jis ironiškai ir įtikinamai parodė sovietinių laikraščių straipsnių nuolatinį falsifikavimą užsakomojo komunistinio spektaklio labui. Kita vertus, šiandien, skaitant ne tik S. D. Dovlatovo, bet ir to aštuntojo dešimtmečio laikraščių tekstus, matome jų hermeneutinį neskaidrumą ir neišverčiamumą. Jie yra hermetiški dėl savo klaidinančios kilmės ir turinio, ir visa, ką gali parodyti – propagandinės siekiamybės. Pavyzdžiui, S. D. Dovlatovas aprašo situaciją su laišku-pareiškimu Leonidui Brežnevui, kurį neva rašo viena Estijos melžėja.

Visa ši akcija buvo iš anksto sumanyta, pateikti realybės neatitinkantys pasakiški primilžiai. Pati melžėja prieš išsiunčiant laišką buvo priimta į komunistų partiją. Tačiau L. Brežnevo sekretoriatas jo paties vardu parašo atsakymą diena anksčiau, nei samdyti, girdyti, maitinti ir lepinti žurnalistai suskuba už melžėją parašyti iškilmingą pareiškimą (laišką) L. Brežnevui. Tačiau niekas dėl to nesijaudina, nes jo paties referentai, kurie laikosi visų propagandinių, kartu ir administracinių taisyklių, dar neparašytą melžėjos pareiškimą ir jau atsiustą L. Brežnevo atsakymą į jį įregistruos reikiama nuoseklumo tvarka, o laikraštis “Sovietskaja Estonija” taip pat teisingai juos paskelbs. Pačios melžėjos nuomone, jos gyvenimu, realiu darbu, jos jauduliu ar pasiekimais niekas nesidomi. Jos vaidmuo yra tiesiog būti iš anksto surežisuoto propagandinio spektaklio personažu. Visa kita padarys žurnalistai.

Laiškai, atspausdinti, pasak S. D. Dovlatovo, Sovietskaja Estonija: - Mes gavome atsakymą, – pasakė Liivak. - Nuo ko? – aš nesupratau. - Nuo draugo Brežnevo. - Kaip tai? Juk laiškas dar neišsiųstas. - Na ir kas? Vadinasi, Brežnevo referentai yra truputį operatyvesni už… mus, – delikačiai pataisė Liivakas. - Ką gi rašo draugas Brežnevas? - Sveikina… Dėkoja už pasiektus laimėjimus… Linki asmeninės laimės. - Kaip dabar elgtis? – klausiu. – Rašyti man pranešimą ar ne? - Būtinai, juk tai dokumentas. Tikiuosi, kad draugo Brežnevo kanceliarija jį aprašys atgaline data. - Visa parengsime rytui. - Lauksiu. (Довлатов, 1995: 255).

 [G. Mažeikis. Propaganda ir simbolinis mąstymas, Kaunas, 2010, p. 245-246]