Prieš kelias dienas vienas diedas* rašė: "...O ne mokytis apie metaforas, litotes ir metonimijas, ir juo labiau ne skaityti autorę Žemaitę, kurios kūryba yra visiškai be pasekmių, ji nedavė lietuviams nė vienos naujos idėjos, nė vienos geros citatos, nė vieno one-liner, nė vieno punchline, nė vieno paradokso, ir negali būti išversta į jokią kalbą, nes yra labiau beprasmė, negu moteriškumo mokyklėlė Šventojoje arba lietuviškas kinas." Tiesiog varčiau akimis skaitydama šią citatą (laimei, buvo kas išnarstė tekstą gabaliukais anksčiau, ir pačiai su juo vargti nereikėjo): kaip galima būti tokiu neišprususiu, ir turėti tiek drąsos (nusi)kalbėti?
Atsispiriant nuo kitų minimo teksto elementų, pvz. kad mokantis svarbiau ne patys atskiri dalykai, o skirtingos žinios plačiame kontekste (su kuo sutinku), norėčiau tarti pagiriamąjį žodį taip niekuo dėtai ir nuvertintai Žemaitei.
Pirma, mūsuose yra susiklosčiusi gan įdomi situacija, jog apie kai kurias svarbias (ar bent jau įdomias) istorines asmenybes moksleiviai sužino ne istorijos, o literatūros pamokose. Jei istorijos pamokos skiria ribotą dėmesį moterų emancipacijai bei moterų istorijai apskritai, literatūros pamokose diskutuojant apie Žemaitės, Šatrijos Raganos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir kitų kūrybą bei jos kontekstus, sužinoti galima tikrai daugiau.
Tad kuo ypatinga toji Žemaitė, moterėlė su skarele (be to, jog kadaise buvo vienintelė moterimi, "papuošusia" Lietuvos nacionalinę valiutą)?
Visų pirma, galbūt verta pradėti nuo kelių biografinių faktų:
1. Ne itin laiminga santuoka, 6 vaikai, finansiniai sunkumai ir apskritai visi vargai, būnant žmona ir mama XIX-XX a. sandūroje, kai realiai reikėjo valstietėms moterims visus keturis namų kampus laikyti. Ir visame tame, jau būdama "vyresnio" amžiaus, Žemaitė pradeda rašyti. Ir rašo pati iš savęs, iš savo aplinkos ir neprivilegijuotos pozicijos, ir būtent dėl to jos kūryba buvo labai tikra ir puikiai atskleidė to meto ir tos visuomenės grupės realijas. Mėgstant pažangias istorijos tyrimų ir rašymo idėjas, kad ir history from below, ar herstory, Žemaitė ir jos kūryba yra lobis.
2. Žinant 1, bei įvertinant Žemaitės gyvenamuosius "paskenduoliškus" laikus su stipria "moralės policija", bažnyčios įtaka ir kt., labai įdomu žinoti ir apie jos, šešiasdešimtmetės močiutės meilės keturkampį, kuriame būta ir jos dukros, anūkės bei perpus už Žemaitę jaunesnio vyro.
3. Mane turbūt labiausiai žavi tai, kad įžengus į septintą dešimtį, Žemaitė vis dar turėjo sočiai parako, kad galėtų laivu keliauti (patikėkite, kelionė tikraaaai nebuvo lengva) į JAV, kur susitikinėtų su išeiviais ir rinktų lėšas Lietuvos atstatymui bei statymui po Pirmojo pasaulinio karo. Kelionės atsiminimus ji suguldė į knygą "Apie Ameriką" - labai rekomenduoju pasiskaityti!
Na, ir antra, jei ieškoti beprasmybės literatūros pamokose, tuomet galėčiau pirštu besti nebent į visokias radviliadas bei giesmes apie stumbrus - kad ir pirmieji tai kūriniai, bet ir lydimi to egzistencinio skausmo, kad neturime nieko geriau, bei neturime savo tautinio epo kaip kaimynų Lačpliesis ar Kalevala. Tad anksčiau minimus kūrinius moksleiviai skaito ne dėl to, kad jie būtų kažkoks literatūros istorijos pasididžiavimas, o dėl to, kad nieko geriau tiesiog nėra, bet negi su tuo susitaikysi, jog mes ne kokie islandai, kurių dalis egzistencijos turbūt vien sagomis ir pagrįsta? Tik va kitaip nei su moterų istorijos temomis, istorijos pamokose LDK istorijai skiriama daugiau nei puslapis ar du, tad kontekstų svarba čia jau nebežaidžia.
*diedas - kai kuriems vyrams būdinga mąstysenos kategorija, kuriai būdinga "visažinystė", įsitikinimas, jog paties nuomonė yra geriausia ir teisingiausia, o visi kiti aplink (ypač moterys) yra durni. Diedai dažniausiai nepasivargina paieškoti daugiau info ar patikrinti faktų, nes buvimas diedu pats savaime suteikia neginčyjamą autoritetą žinių visuomenėje.
Daugiau apie Žemaitę pasiskaityti galima čia, čia ir čia.
Kad ir kiek daug kalbama, rašoma, kuriama ir dainuojama apie meilę, neretai pamirštame, jog romantinė meilė - sąlyginai naujas reiškinys. Ilgą laiką santuokos Lietuvoje bei kitur buvo sudaromos “iš išskaičiavimo” ir pagal katalikišką, patriarchalinę tradiciją: tuoktasi su savo gyvenamosios aplinkos, to paties luomo ar panašios socialinės bei ekonominės padėties asmenimis. Tik XX a. pirmoje pusėje ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybė ir visuomenė ėmė modernėti, tapo vakarietiškesne, kas paveikė ir šeimas bei, žinoma, meilę. Vis dažniau santuokos buvo sudaromos iš meilės, nepaisant socialinių, ekonominių sutuoktinių skirtumų ar net neturint tėvų pritarimo; svarbiausiu tapo sutuoktinių emocinis ryšys bei laimė būnant kartu.
Apie modernėjančią meilę būtų galima prirašyti daug įdomybių, tačiau čia pakviesiu pasilikti su keliais išskirtiniais pavyzdžiais bei papasakosiu apie kelias daugiau ar mažiau žinomas XX a. pirmosios pusės moteris, kurios mylėjo kitaip, ir kurių romantiniai santykiai laužė net ir tuometines sumodernėjusios meilės normas.
Savo pasakojimą pradėsiu nuo Liudos Purėnienės-Vienožinskaitės (1884-1972). Vien jos profesinė karjera palieka didžiulį įspūdį: 1917 m. baigusi teisės studijas, Liuda dirbo teisininke, gynė kaltinamuosius politinėse bylose. Vėliau buvo išrinkta į Seimą, o 1927 m. tapo pirmąja prisiekusia moterimi advokate visose Baltijos šalyse. Ją domino šeimos teisė: Liuda Purėnienė parengė studiją “Jungtuvės ir išsiskyrimai”, kurioje apžvelgė istorinius ir teisinius šeimos kūrimo bei išskyrimo aspektus. Bet kuo jos meilė savo sutuoktiniui, profesoriui Antanui Purėnui buvo kitokia? Abu šviesuoliai savo meilę ir santykius grindė lygiavertiškumu, kuris buvo kartu ir viešas pareiškimas: įvairius laiškus bei dokumentus pora pasirašinėjo dvigubomis pavardėmis - Liuda Purėnienė-Vienožinskaitė bei Antanas Purėnas-Vienožinskis. Vyrui naudoti savo sutuoktinės pavardę tiek tada, tiek ir šiandien buvo ir yra retas dalykas.
Rašytoja Liūnė Janušytė (1909-1965) buvo ne ką mažiau išskirtinė asmenybė, laužiusi visas įmanomas to meto normas, savo ekscentrišku elgesiu, bohemišku gyvenimo būdu pykdžiusi Lietuvos vyriją (pvz. žinoma, jog poetą Kazį Binkį itin supykdė gundantys Liūnės šokiai ant vieno iš Kauno restoranų stalų - kaip moteris drįsta taip elgtis???). Už itin aštrų liežuvį Liūnė buvo išmesta ir iš Lietuvos rašytojų, ir iš žurnalistų sąjungų. Gavusi stipendiją studijuoti ir užsiimti kūryba Paryžiuje, ją leido vynui, suknelėms ir pramogoms, ir įkvėpta šių nuotykių, Liūnė Janušytė parašė romaną “Korektūros klaida” su pikantiškomis detalėmis apie meilės istoriją su juodaodžiu paryžiečiu, kurį Kauno poniutės rijo su didžiu pasigardžiavimu. Dar viena įdomi Liūnės gyvenimo detalė - trumpalaikė santuoka su teatro režisieriumi Juozu Miltiniu. Pasakojama, jog 1948 m. Kalėdas ir Naujuosius drauge daug dienų iš eilės minėję lietuviškosios bohemos atstovai sausio mėn. liko be progų “baliavoti”, tad Liūnė su Juozu tokią progą ėmė ir sukūrė spontaniškai susituokdami. Žinoma, jokios meilės toje santuokoje nebuvo: dar ir šiandien egzistuoja pusiau vieša paslaptis apie tuometinį J. Miltinio ilgalaikį romaną su aktoriumi Vaclovu Blėdžiu.
Taip palengva paliekant heteroseksualumo paradigmą, savo pasakojimą apie kitokią moterų meilę norėčiau užbaigti fotografe ir dailininke Veronika Šleivyte (1906-1998). Nuo pat vaikystės svajojusios menininke būti Veronikos gyvenimas nebuvo lengvas: dėl prastos sveikatos ir sunkios finansinės padėties, jos dailės studijos išsitęsė, ir kartais jai tekdavo tiesiog dirbti už maistą, bet atkaklioji Veronika pasiekė savo tikslų, aktyviai kūrė ir dalyvavo parodose. Jei sovietmečiu jos tapyba buvo kukli ir saugi - daugiausiai Veronika pastelėmis tapė gėles, tai tarpukariu per Veronikos Šleivytės fotografiją skleidėsi ne tik jos kūrybiškumas, bet ir asmeninio gyvenimo peripetijos. Nemaža dalis fotografijų fiksavo Veronikos mylimąsias bei intymią poros kasdienybę ar keliones. Dar visai neseniai atrastos Veronikos Šleivytės fotografijų kolekcijos iš pradžių įnešė sąmyšio dėl jose užfiksuotos homoseksualios meilės, tačiau panašu, jog šiandien nuotraukose užfiksuotos Veronikos meilės istorijos pamažėle tampa estetiniu pagrindu Lietuvoje viešai kalbant apie visais laikais kitaip mylėjusias - moteris mylėjusias moteris.
- - -
Patinka mano pasakojimai? Pavaišink saldainiu, kava ar pyragaičiu!
https://contribee.com/mokslintoja-ugne
Manoma, jog kava į Lietuvą atkeliavo XVII a. - ją ragauti tuo metu galėjo tik išskirtinę padėtį visuomenėje užimantys asmenys. Ir vėliau kava liko prabangos preke: ja mėgautasi ypatingomis progomis, kartais taupant ji maišyta su miežių kava - taip darė net ir Kauno burmistras J. Vileišis.
Nepaisant didelių kavos kainų, tarpukariu kavos gurkšnojimas jau buvo tapęs tradicija, užimančia svarų vaidmenį intelektualų rateliuose: ne veltui vienas Konrado cukrainės staliukų buvo pramintas “Parnasu” - ten buvo galima rasti V. Krėvę, B. Sruogą ir kitus to meto kūrėjus.
1931 m. Teofilis Tilvytis (Julius Boks) sueiliavo:
Pas Konradą pilna svieto
sunku rasti tuščią vietą.
Kai pusiaudienis ateina
visa buržua sueina.
Herbačiauskas, Faustas Kirša,
urmininkas Kacas Girša
eksmajoras ponas Kmitas
čia ateina kožnas rytas -
ką jie čia kasdieną veikia
dargi pagalvoti reikia;
vieni kalba apie meną,
antri - kas su kuo gyvena.
Kurie neturi ką veikti,
baisiai mėgsta viską peikti.
Eilėse minima viena populiariausių tarpukario Kauno kavinių - Konrado cukrainė. Joje daugiausiai lankytojų - poetų, rašytojų, dailininkų, profesorių - rinkdavosi apie 12 val, o antrasis lankytojų antplūdis prasidėdavo apie 7-8 val. vakaro, ypač kai nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio kavinėje vakarais pradėti rengti koncertai.
Kitos populiarios kavinės buvo “Monika” bei Perkausko kavinė. Pastarojoje rinkosi ne tik kavos, bet ir jo-jo mėgėjai. Šią pramogą mėgo Kauno ponios - jos sėdėdavo kavinėje arčiau gatvės, gėrė kavą, valgė pyragačius, rūkė. Tokiu vaizdu Kaunas veikiausiai nesiskyrė nuo didžiųjų Vakarų Europos miestų - ne veltui buvo vadinamas Mažuoju Paryžiumi...
Už šimto kilometrų, bet tuo metu ir kitoje valstybėje buvęs Vilnius taip pat turėjo įdomią kavinių kultūrą. Žinoma, jog Gedimino pr. veikė serbų restoranas pavadinimu “Jugoslavija” - ten buvo galima įsigyti turkiškos kavos, ledų, limonado.
O kam gi atitektų didžiausio kavos mėgėjo titulas? Mano balsas keliautų Sofijai Čiurlionienei, pas kurią į svečius pagurkšnoti rinkdavosi žymūs to meto literatai. S. Čiurlionienės šūkis buvo: “perkant kavą negailėkite pinigų, o ją verdant - kavos!”
(Foto: Sofija Čiurlionienė savo kambaryje šnekučiuojasi su Zigmantu Skirgaila, ~ 1956. Šeimos archyvo fotografija / Kaunas pilnas kultūros)
- - -
Patinka mano pasakojimai? Pavaišink saldainiu, kava ar pyragaičiu!
https://contribee.com/mokslintoja-ugne
Namai yra gyvybė: vaikų mintys apie namus pandemijos metais
dr. Ugnė Marija Andrijauskaitė
(norint perpublikuoti šį tekstą, būtina gauti autorės sutikimą el. p. [email protected])
Namų erdvės idealizavimas – vienas iš modernios visuomenės bruožų, tačiau posakis “visur gerai, namie geriausia” 2020-aisiais įgijo naują prasmę. Daugelio planetos žmonių gyvenimai dėl pandemijos ir karantino bent kuriam laikui susitraukė iki namų erdvės, namai ėmė atlikti daugiau funkcijų – tapo vieta, kuri talpina ir gyvenamąsias patalpas, ir darbovietę, ir restoranus, kavines, barus, ir kino teatrus, ir žaidimų aikšteles, ir vaikų darželius, ir mokyklas, ir universitetus. Kone nuolatinis buvimas namuose tapo nauju normalumu: kasdienybė keitėsi pagal naują realybę, žmonės kėlėsi į nuotolinius darbus, taip pat labiau nei įprastai puoselėjo namų erdves, daiktais užverstus balkonus vertė poilsio oazėmis; kai kuriems balkonai karantino metu buvo vienas iš nedaugelio ar net vienintelis “langas į gamtą” ir atvirą orą.
Per pandemiją namai tapo tam tikra saugumo oaze, kur aplink tykantys viruso pavojai nebeegzistuoja. Tačiau vienai svarbiai visuomenės daliai – vaikams – namai visada buvo ta ypatinga vieta, kur jie jaučiasi saugiausiai.(1)Karantininės patirtys tuojau pat sudomino mokslininkus, besidominčius visuomenės sveikata ir psichologine savijauta, į jas dėmesį atkreipė ir muziejai, pradėję rinkti šį istorijos etapą iliustruojančius artefaktus. O mane, žmogų, kurio gyvenime svarbų vaidmenį vaidina ir mokslas, ir kultūra, šių dienų realijos paskatino pasmalsauti: kaip karantiną išgyvena vaikai, kaip jiems sekasi leisti laiką namuose ir kas išvis per dalykas jiems yra tie namai? Pagal visus geriausius mokslinio tyrimo principus, naudodama nestruktūruoto interviu metodą, ir leidžiant jų mamoms, 2020 m. lapkritį, Lietuvoje įvedus karantininius apribojimus antrą kartą, pakalbinau nedidelį būrelį 4-11 metų amžiaus vaikų. Jie ne tik man papasakojo ką jiems reiškia namai, bet ir iliustravo savo pasakojimus piešiniais. Iš vaikų pasakojimų ir piešinių gimė ši vaizdų ir įspūdžių istorija. Norint išlaikyti pokalbių autentiškumą, vaikų kalba netaisyta.
Sąvoka “namai” gali reikšti fizinį objektą, pastatą, tačiau esame įpratę namais vadinti žmonių ir juos supančios aplinkos ryšį – t.y. emocijomis ir giliomis prasmėmis grįstą santykį tarp gyventojų ir gyvenamosios vietos.(2) Lietuvių kalboje žodis “namai” taip pat suvokiamas labai įvairiai: kaip gyvenamasis ar šiaip koks trobesys, nuolatinė gyvenamoji vieta, šeimos ūkis, sodyba, šeimyna, žmonės, drauge gyvenantys, ar netgi kokia nors valstybinė, visuomeninė ir pan. įstaiga; pats tokios įstaigos pastatas – bent jau tokias reikšmes galima rasti žodyne(3). Paklausti klausimo “kas yra namai?”, vaikai irgi pasakojo gan skirtingus dalykus. Šešiametei Ievai namai yra tėtis ir mama bei katė, vienuolikmetei Vakarei namai – “ten, kur mes gyvenam, patalpa, kur gyvenam su visa šeima, aplinką puoselėjam.” Keturmetė Šarūnė sako, kad namai – tai “kuriuose gyvenam, kur mūsų šeima”, o jos broliui Mantui (7 m.) “namai – tai pastatas, ten yra daiktų, baldų, mūsų nuosavybių”. Nemažai mano šnekintų vaikų namus siejo su šviesa, šiluma ir saugumu. “Namai – tai ten kur gyveni, ir kur šilta būna, kai lauke šalta… ten turi daug daiktų. Labai smagu turėt namus, nes lauke neįdomu būtų gyventi. Galėtų būti šalta. Namai mano šilti kartais. Tik mano kambarys pasidaro truputį šaltas, bet mano kojoms būna šilta, nes aš po jomis turiu šilumos grindis” - pasakojo Rūta (7 m.). Panašiai apie namus kalbėjo ir aštuonmetis Matas: “Namai yra kur žmonės gyvena, žmonės gali apsisaugoti nuo lietaus, kad nesušlaptų, kur yra stogas, kuris neleidžia vandeniui prabėgti. Namai – kai žiemą šalta lauke, o šilta namuose. Šilta, kad nebūtų šalta.” Ugnei (8 m.) “namai yra kur žmonės gyvena, saugosi nuo šalčio, nuo vilkų, visų plėšrūnų. Namuose svarbiausia šiluma, katės, tėvai.” O devynmetė Arūnė sakė, jog “namai – kai būna šilta, tu gali atsisėsti prie lovos, skaityti knygą, gerti arbatą. Dar namai – kai turi kur nusipraust šiltam vandeny, gali į lovą patogiai kada nori prigulti, ir teliką pasižiūrėti. Dar yra šviesa, namai – vieninteliai, kuriuos žmogus turi, kad galėtų ramiai pabūti, nebūtų šalta ir galėtum sau ramiai gyvenimą gyvent. Namai yra gyvybė.” Mane domino ne tik tai, kaip vaikai jaučiasi savo namuose, bet ir kaip įsivaizduoja gyvenimą be namų. Ieva (6 m.) sakė, kad žmonėms, neturintiems namų yra blogai, liūdna ir labai šalta. Mato (8 m.) manymu, “be namų liūdna: nėra valgyti, šalta, lyja, liūdna.” Aštuonmetė Ugnė spėjo, kad “namų neturintys blogai jaučiasi, nelabai laimingi būna. Jiems trūksta šilumos ir meilės, jiems nepavyksta to gauti.”
Paprašyti papasakoti apie savo namus, vaikai dalinosi sau svarbiais dalykais. Sužinojau, jog Mato (8 m.) “namai turi du kaminus, antrą aukštą. Kai nusileidi į pirmą aukštą, ten yra svetainė ir yra didžiulis langas, per visą sieną, dar yra durys, galima ten įeiti, Patinka namuose būti, nes šilta, gera, nešalta kaip lauke. Galima dar užsidegti šviesą, kad nebūtų tamsu. Kai dabar būna tokiais vakarais tamsu, užsidegi šviesą ir šviesu.” Keturmetei Mildai “namuose patinka žaisti su žaislais, labai patinka kambarys, ten yra daug žaislų, lova, piešimo stalas, spinta”, o jos bendraamžei Šarūnei namuose labiausiai patinka kambaryje esančios sūpynės ir gėlės. Šešiametei Ievai ir septynmetei Rūtai svarbios jų lovelės: Ieva sakė, kad jai patinka miegoti savo lovytėje, ten labai šilta ir katytė kartu lovoje miega, o Rūta ant savo lovelės mėgsta ne tik miegoti, bet ir pašokinėti.
O kaip vaikams sekasi būti namuose per karantiną? Daugelio atsakymai buvo gan panašūs: Ievai (6 m.) namuose atsibosdavo, ir ji norėjo vaikščioti pas draugus. “Man buvo liūdna, kai buvo karantinas, nes negalėjau susitikti su savo draugais. Truputį atsibodo namie būti per karantiną – pasiilgau klasiokų” – sakė Rūta (7 m.). Sesėms Ugnei (8 m.) ir Mildai (4 m.) taip pat namuose karantino metu buvo nuobodoka. Jos daugiausiai laiką leisdavo namuose, kambaryje, kur žaisdavo stalo žaidimus, sportuodavo. Nepaisant to, Ugnė pasiilgo mokyklos ir draugų. “Per karantiną biškį atsibodo namuose būti: vaikštai, vaikštai, pirmyn atgal, pirmyn atgal…” - pasakojo Matas (8 m.). Vakarei (11 m.) “sekėsi sunkiai, būdavo daugiau barnių, susipykdavom dėl paprastų dalykų. Per karantiną žaisdavom stalo žaidimus, žaisdavom, grodavom, į balkoną išeidavom – laukas būdavo balkonas. Išsinešdavom kinetinį smėlį, žaislų ir žaisdavom.”
Mėginau sužadinti savo pašnekovų fantaziją ir paklausiau – kaip atrodytų jų ateities ar svajonių namai? Ievos (6 m.) namai būtų rožiniai, dideli, turėtų daug kambarių, ten ji gyventų su savo vyru ir vaikučiais; tačiau Aleksandra (4 m.) visiškai nebuvo sužavėta idėjos, jog užaugus reikės gyventi kitur – ji visą laiką norėtų gyventi pas mamytę. Manto (7 m.) svajonių namai – Vilniuje, prie upės. Ateities namuose, kitaip nei dabartiniuose, jis norėtų vonios, ne dušo, ir nuosavo kambario. Aštuonmetis Matas savo ateities namus įsivaizduoja taip: “kad bus irgi antras aukštas, su trejais kambariais, apačioj gal keturi penki kambariai. Didžiausia bus svetainė, šalia svetainės – virtuvė, virtuvėj daug šviesų, ir daug langų, kad būtų šviesu.” Jo sesers Šarūnės (4 m.) svajonių namuose būtų stalas, žaislų dėžė, laikrodis, šviesa, lova, šuniuko lova, ji norėtų gyventi Vilniaus centre. Arūnės (9 m.) planas buvo kitoks nei daugumos vaikų – ji jau susitarusi su draugėm, kad užaugusios jos visos gyvens drauge, viename name, per du aukštus, ten leis savo laiką ir prižiūrės kitų vaikus. Vakarės (11 m.) svajonių namai – stiklinis kotedžas Vilniaus rajone, prie miško, ten ji gyventų su vyru ir vaikais, turėtų špicą ar kitokį šuniuką, kurį laikytų kambary, bet ir į lauką leistų. Nors jai patinka Vilnius, bet gal ir prie Zarasų gyventų, nes ten jai patinka. “Kai užaugsiu, mano namuose būtų robotas siurblys, daug šviesų, kad būtų labai šviesų ir būtų didelis stalas, kad per Kalėdas visa šeima galėtų atvažiuoti” – sako Vakarė. Beje, po mūsų pokalbio gavau Vakarės mamos žinutę, jog ji apie namus dar pasikalbėjo su tėčiu ir išsiaiškino, kad dėl klimato kaitos tokie stikliniai namai būtų nebetinkami, tai dabar savo svajonių namą pieštų kitokį…
Permąsčius visų dešimties pakalbintų vaikų pasakojimus, išryškėja tai, jog daugeliui namai siejasi su šiluma, šviesa ir saugumu, o namų neturėjimas – su šalčiu ir liūdesiu. Namai – tai žmogaus tapatybės dalis bei nuolatinė būsena. Tai, kaip mes suvokiame namus, turi šaknis mūsų vaikystės patyrimuose(4), tad belieka tikėtis, jog ir kitų – vaikų ir suaugusių – namai siejasi su ir remiasi tomis pačiomis kertinėmis vertybėmis – meile ir rūpinimusi vieni kitais ir supančia aplinka.
(1) GARDEN, Jeni. There’s no place like home: The public/private distinction in children’s theorising of risk and safety. Childhood, Vol. 7, Issue 1, SAGE, 2000, p. 47.
(2) DOVEY, Kimberly. Home and Homelessness. Human Behavior and Environment. Advances in Theory and Research. Vol. 8.: Home Environments. ed. ALTMAN, Irvin, WERNER, Carol M. Springer Science, 1985, p. 33-34.
(3) Namai. Lietuvių kalbos žodynas (pireiga: http://www.lkz.lt/?zodis=namai&lns=-1&les=-1&id=20004040000) [žiūrėta: 2020-11-14]
(4) DOVEY, Kimberly. Home and Homelessness. Human Behavior and Environment. Advances in Theory and Research. Vol. 8.: Home Environments. ed. ALTMAN, Irvin, WERNER, Carol M. Springer Science, 1985, p. 40.
Parašiau didžiulės apimties disertaciją, tad kai kurias jos dalis teko “paaukoti”. Bet paaukojimas nereiškia išmetimo! Dalinuosi gabalėliu apie Gegužės 1-osios šventimą. Kai kam vis dar atrodo, kad čia kažkokia nereikalinga [vien tik] sovietinė šventė. Bet viliuosi, jog pasiskaitę pakeisite nuomonę ir suprasite, kodėl ji buvo svarbi tiek prieš šimtą metų, tiek ir šiandien, kai dirbančiųjų teisės dažnai paminamos.
Jei norite (per)publikuoti pilną tekstą naujienų ir kt. portaluose, susisiekite [email protected]. Dėl ankstesnių nemalonių patirčių, be savo sutikimo to daryti neleidžiu.
* * *
Nagrinėjant miestų darbininkų gyvenimą, reikia aptarti ir darbininkijos švęstas šventes, o tarp jų – bene svarbiausią darbininkiškai tapatybei Gegužės pirmosios šventę. Pastaroji skyrėsi nuo Valstybės sukakčių bei religinių švenčių pagal savo pobūdį ir ištakas, todėl šiame darbe dėmesys bus skiriamas išimtinai tik jai, galinčiai paliudyti darbininkiškos tapatybės ir/ar darbininkų klasinio sąmoningumo (ne)egzistavimą. Gegužės pirmosios šventimas yra glaudžiai susijęs su 8 valandų darbo dienos reikalavimais; XIX a. pabaigoje JAV darbininkai ketino gegužės pirmąją dieną skirti streikams, kurie padėtų greičiau pasiekti minėtojo reikalavimo išpildymą. Pirmą kartą Gegužės pirmoji buvo paminėta 1886-aisiais metais, o Lietuvos teritorijoje (Vilniuje) – 1893 m., tačiau gausiausios Gegužės pirmosios demonstracijos vyko 1905 m. Vilniuje ir Kaune, o provincijoje didžiausia demonstracija (apie 1500-2000 žmonių) vyko Skapiškyje.
Vienas pirmųjų plačiau aprašytų Gegužės pirmosios minėjimų nepriklausomoje Lietuvoje buvo 1920 m. Kaune, Rotušės salėje šiai progai paminėti surengtas socialdemokratų mitingas. Krikščioniškosios krypties savaitraštis „Darbininkas“ akcentavo, jog renginyje dalyvavo daugiausia žydų ir lenkų, kurie kažkam paskleidus komunistinių atsišaukimų, užstojo komunistus. Mitingo klausė ir karininkai, kurie jį, kaip bolševikišką, išvaikė.
Šakiuose 1921-aisiais ruoštasi minėti Darbininkų dieną, tačiau leidimas neduotas, todėl darbininkai surengė viešą nesankcionuotą mitingą, kuris buvo prižiūrimas policijos pareigūnų ir baigėsi be jokių incidentų. Be leidimo šventė paminėta ir Kaune bei Naumiestyje. Vilkaviškyje leidimas socialdemokratų organizuojamai šventei buvo duotas, tačiau vėliau atšauktas, o tuo tarpu Darbo Federacija leidimą švęsti Gegužės pirmąją gavo. Socialdemokratinėms idėjoms prijaučiantys darbininkai mėgino išeiti demonstracijoms į gatves be leidimo, tačiau jiems liepta išsiskirstyti.
Šventiniai renginiai buvo stebimi ir prižiūrimi Valstybės saugumo policijos agentų. 1922 m. gegužės 1-ąją Darbo federacija paminėjo Kaune, Tilmanso salėje, kur susirinko apie 200 žmonių. Susirinkimo metu kalbėjo vienas Darbo federacijos lyderių K. Ambrozaitis: jo pranešimas buvo apie techniką, žemės reformą, siūlyti būdai palengvinti darbininkų gyvenimą, vadinasi, jokių antivalstybinių kalbų ar idėjų susirinkime išsakyta nebuvo.
Radviliškyje ir Panevėžyje darbininkų šventė 1923-aisiais buvo paminėta mitingais ir eisenomis, kurios praėjo be jokių incidientų. Tuo tarpu Raseiniuose po mitingo spontaniškai surengus eiseną, ji tuoj pat buvo išvaikyta policijos, o Šiauliuose buvo surengtas mitingas ir priimta rezoliucija, išreiškiant protestą prieš profsąjungų persekiojimą, žodžio laisvės varžymą bei reikalaujant paleisti politinius kalinius. Iš šių reikalavimų galime spresti, jog mitingą organizavo komunistai, vadinasi, valstybės saugumo pareigūnai dėl komunistų veiklos suaktyvėjimo Gegužės pirmosios šventės išvakarėse ir jos metu baiminosi ne be pagrindo. Kita vertus, baimė dėl bolševikų veiklos Gegužės pirmąją galėjo būti ir dirbtinai išauginama; pavyzdžiui, minėtame 1922-ųjų Darbo federacijos renginyje K. Ambrozaitis teigė, jog DF nariai nerengė eisenos mieste dėl to, jog gavo žinių, „kad bolševikai gali pasinaudoti tuo momentu ir gali išmesti proklamacijas arba mesti sprogstančią granatą į einančią minią ir tuo kartu padaryt didelį sumaišimą tarpu manifestantų ir viską tą gali pulti ant darbininkų, kurie turės už viską atsakyti“.
1924 m. leidimai Gegužės 1-osios mitingams, nors ir sunkiai, bet buvo suteikti. Šiauliuose „Socialdemokrato“ žiniomis po mitingo darbininkai norėjo surengti eiseną iš “Fantazijos” salės iki Darbininkų Profesinės Sąjungos valdybos būstinės, tačiau policija užrėmė duris, o į gatvę su vėliavomis išėjusius darbininkus išvaikė. Kretingoje negavus leidimo mitinguoti, gegužės pirmąją dalinti socialdemokratų atsišaukimai, o juos dalinę asmenys suimti. Kaune vyko darbininkų demonstracija, už dalyvavimą joje atleisti keli geležinkelių dirbtuvės darbininkai, taip pat nemažai asmenų nubausti po 1-3 mėn. kalėjimo bausmės. Tuo tarpu Darbo federacija 1924-aisiais pasirinko švęsti ne Darbininkų dieną, o medelių sodinimo šventę, kuria buvo paminėtas Vilniaus įkūrimas.
Gan dažnai prieš darbininkų solidarumo dieną, vykdytos kratos pas profsąjungų aktyvistus ir socialdemokratų partijos narius. 1925 m. balandį Valstybės saugumo policija gavo žinių, kad LKP aktyviai rengiasi švęsti Gegužės 1-ąją dieną, todėl ėmė rinkti informaciją, kaip šią šventę paminėti ketino socialdemokratai, komunistai, profesinės sąjungos ir kitos socialistinės grupės, ar įvyko šių organizacijų pasitarimai, ir kas juose buvo nutarta, taip pat stengėsi prognozuoti būsimų mitingų, susirinkimų, demonstracijų dydį ir pasekmes. Domėtasi, ar tarp socialdemokratų ir komunistų būta susirinkimų Gegužės pirmąją švęsti drauge bei ar komunistai planavo saviems tikslams panaudoti socialdemokratų rengiamus mitingus ir demonstracijas. Saugumą domino ir tai, kokiais būdais visuomenė skatinta švęsti Gegužės pirmąją, taip pat ar buvo tikėtina, jog prie šventimo prisijungs ir kariuomenė, o svarbiausia, svarstyta, ar nederėtų laikinai areštuoti žymesnius LKP veikėjus, kad būtų užkirstas kelias įvairiems neramumams.
1926 m. balandį Kauno darbininkams dalinti atsišaukimai, skatinę nevykdyti Gegužės pirmosios eisenų ir taip išventi bereikalingų suėmimų. Visgi Socialdemokratai surengė mitingą, kuriam gavo leidimą, tačiau mitingo metu iškeltos idėjos apie darbininkų vienybę buvo interpretuotas kaip kvietimas sukilti prieš valstybę, todėl mitingas buvo nutrauktas, o jo dalyviams liepta išsiskirstyti.
Dažniausiai Gegužės pirmosios proga buvo aptarinėti aktualūs darbininkijai klausimai bei kelti elementarūs reikalavimai; pavyzdžiui, 1926 m. balandį žydų darbininkų laikraštis „Unzer tseytung“ kvietė švęsti Gegužės pirmąją ir eiti į gatves reikalaujant laikytis 8 valandų darbo dienos įstatymo, įvesti dirbančiųjų draudimą ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju, organizuoti viešuosius darbus bedarbiams bei tokių demokratinių teisių kaip žodžio, spaudos ir asmens laisvė darbininkų organizacijoms. 1931 m. atskirus reikalavimus Gegužės pirmosios proga paskelbė moterys darbininkės: reikalauta motinystės apsaugos, įvedant visuotinį nėščiųjų ir gimdyvių draudimą, moterų darbo apsaugox, uždraudžiant darbą įmonėse, kenkiančiose moterų sveikatai, lygių atlyginimų su vyrais mokėjimo už tą patį atliktą darbą, steigti lopšelius ir vaikų darželius, kad juose darbininkės galėtų palikti prižiūrėti savo vaikus, o taip pat prašyta statyti pigius, sveikus, modernius butus su centriniu šildymu, vandentiekiu ir skalbykla, kadangi šie patogumai labai palengvino moterų darbą namuose.
Įdomu tai, jog po 1926-ųjų m. gruodžio 17-osios perversmo, Gegužės pirmosios šventimas nebuvo taip varžomas kaip krikščionių demokratų valdymo metais. Nors 1927 m. gegužės pirmosios numeryje „Darbininkas“ ir skelbė, jog „laisvoje Lietuvoje pirmą gegužės šventę pikčiausiai subjaurojo ir daugiausia išniekino tai bolševikai ir socialistai. Pirmą gegužės dieną jie nori paversti bombų, apgavimo ir melo diena“, bet nepaisant tokių teiginų, Gegužės pirmoji tais metais paminėta ramiai turiningai; pavyzdžiui, Šiauliuose, Liaudies namų salėje šventę surengė socialdemokratai, į ją prisirinko pilna salė žmonių. Renginys pradėtas Bielskio paskaita apie Gegužės pirmosios istoriją ir reikšmę, po paskaitos vyko Profsąjungų biuro ir socialdemokratinio darbininkų klubos dramos sekcijos pastatyti spektakliai. Vėlesniais metais Gegužės pirmoji buvo švenčiama nedirbant: 1928 m. dėl šventės nedirbo daugelis didesnių Panevėžio įmonių, o darbininkai vietoje viešų mitingų rinkosi pasikalbėjimus privačioje erdvėje; „Socialdemokrato“ žiniomis, viešas eisenas su raudonomis vėliavomis rengti mėgino tik prijaučiantieji LKP.
„Skuodo turgaus rinkos darbuotojas rado vežimą, kuriame pridengta ir paplūdusi kraujuose gulėjo beveik gyvybės ženklų nerodanti moteris. Policija nuvežė moterį pas gydytojus, kur šiai buvo suteikta pirmoji pagalba. Paaiškėjo, kad moters veidas buvo labai smarkiai sumuštas, nosis sulaužyta. Iš veido vos buvo begalima pažinti, kad tai žmogus. Sumušti ir vidaus organai“, – tokią žiaurią istoriją 1932 m. rugsėjį išspausdino bulvariniu laikraščiu vadintos „Dienos naujienos“.
Šio teksto DELFI neturėjo leidimo publikuoti, bet... delfi gonna delf.
Kad jau išsprūdo viešumon - dalinuosi.
Ko dažniausiai Jūsų klausia naujai sutikti žmonės, sužinoję kuo dirbate/užsiimate?
Mano top 3, atsitiktine tvarka:
1) Kas nors apie A. Šapokos “Lietuvos istoriją” (Ar skaitei / ką manai ir pan.);
2) Kas nors apie Lietuvos Nepriklausomybės aktą ir Liudą Mažylį (Ar tikras / kodėl kiti nerado / ar tikrai būtent šis ir yra originalas ir pan.);
3) Kas nors apie A. Bumblauską.
Apmąstydami įsibėgėjančias permainas, šiuolaikiniai istorijos teoretikai piešia viziją tokios ateities, kai istorikai nelaikys jų orumą žeminančiu užsiėmimu kurti kompiuterinius žaidimus, leidžiančius imituoti, simuliuoti ir peržaisti tam tikras istorines situacijas. Antai Jūs žaidžiate Mindaugą 1249-1253 m. arba Antaną Smetoną 1940 m. birželio mėn., ir galite nuspręsti elgtis kitaip, negu elgėsi faktinis Antanas Smetona ar Mindaugas, o Jūsų virtualūs priešininkai ir partneriai (realių istorinių asmenų atitikmenys) yra programos, atsakančios į vienokius Jūsų ėjimus vienaip, o į kitokius - kitaip, kaip tai yra tuose palyginti primityviuose kompiuteriniuose žaidimuose, kuriuos dabar ištisas naktis žaidžia paaugliai. Galbūt net ateis laikai, kai istorikas ar istorikė kaip daktaro disertaciją galės ir turės ginti savo sukurtą kompiuterinį žaidimą arba, kitaip, elektroninę tam tikro istorinio įvykio ar proceso simuliaciją, kuri leidžia su istorija atlikti kuo įvairiausius mintinius eksperimentus ir galų gale išsiaiškinti, kodėl buvo taip, kaip iš tikrųjų buvo.
Elektroninės istorinės kultūros link: recenzija / Zenonas Norkus. In: Kultūros barai. 2005, Nr. 10, p. 85.
Techo.lt apie mokslinių publikacijų (ne)prieinamumą:
Kiekvienas dirbantis su moksliniais šaltiniais žino – jų kaina milžiniška. Žinoma, dauguma universitetų ar kitų mokslo institucijų turi įsigiję prieigas prie straipsnių ar knygų duomenų bazių ir sudaro galimybes skolintis literatūrą iš bibliotekų. Bet ne viskas taip paprasta. Pirma, jeigu mokslininko institucija neturi prieigos prie reikalingos duomenų bazės, už vieną reikalingą straipsnį gali tekti sumokėti keliasdešimt eurų. Geram tyrimui šaltinių reikia peržiūrėti daug, tad kaštai išauga smarkiai...
Dar vienas (ech...) Lietuvos 100-ajam gimtadieniui skirtas projektas - portalo delfi elito ir visuomenės apklausa, kurioje iš VU istorikų atrinktų asmenybių, sudarytas svarbiausių šimtmečio istorinių veikėjų sąrašas.
Šventinėje ekstazėje nesunku pražiūrėti kelis įdomius šio sąrašo aspektus, kaip, beje, ir patį sąrašą: kreivarankiai IT specialistai padarė jį scrollinamą tik su pelės ratuku, o kai dirbti su laptopu ir be pelės, belieka tik atsirankioti tuos, katrie į sąrašą pateko, atsidarius puslapio source code...
Tvarkingai galėjau paskaityti tik idėjos aprašymą. Nustebino, jog tyrimo vykdytojų teigimu, kai kas (nemažai kas?) pateiktame veikėjų sąraše pasigedo Salomėjos Nėries ar Antano Sniečkaus:
„Spinter tyrimų“ vadovas Ignas Zokas pastebėjo, kad respondentai sąraše labiausiai pasigedo Salomėjos Nėries. Taip pat buvo pasipiktinimų dėl tendencingumo – pavyzdžiui, sąraše nebuvo ilgalaiko Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus, kuris, kad ir kaip politiškai nepatiktų, realiai turėjo didelės įtakos šalies istorijai."
Į tą asmenis atrinkę istorikai atsakė:
"Sudarydama sąrašą, Vilniaus universiteto istorikų grupė rėmėsi keliais atraminiais principais. Pirmiausia į sąrašą įtraukti tik tie asmenys, kurių veikla stiprino valstybingumą (kultūrą, mokslą), o ne jį griovė. Kontroversiškų asmenybių taip pat stengtasi vengti, nes jos tik dar labiau priešintų visuomenę."
Žinoma, politiniai (ir ideologiniai, nelaikant ideologijos kažkokiu tai vienareikšmiu blogiu) tokio veiksmo motyvai visiškai aiškūs: negražiai šimtmečio sąraše žiūrėtųsi tie kontroversiški veikėjai, kaip kad Salomėja Nėris. Tačiau mano begalinis smalsumas lieka nepasotinamas: juk daug įdomiau, kur sąraše atsidurtų būtent tie patys Nėris ar Sniečkus, o ne Smetona ar Grybauskaitė! Ką tai leistų pasakyti apie mūsų žmones?..
Kas verčia rimtai kilstelėti antakį skaitant į potencialų sąrašą atrinktas pavardes - absoliutus vyrijos dominavimas; Donatas Paulauskas suskaičiavo, jog tarp 120 asmenybių tilpo vos 13 moterų, ir tik 3 iš jų - vis dar gyvena. Galiu tik dar kartą pakartoti - dėl tokių nuolatinių praktikų nesinori švęsti to šimtmečio, kuriame geriausiu atveju gali jaustis kaip ne visai mandagi viešnia. Tarp visokiausių politinių, visuomenės veikėjų ir dvasininkų eilinį kartą buvo praleista proga prisiminti ir Lietuvai svarbias moteris; ar jos menkesnės, dėl to užmirštamos? Tikrai ne. Ar jas reikėtų “prievarta įtraukti”? Turbūt irgi ne, bet jei situacija nesikeis...
Nejaugi sąraše negalėjo atsidurti tokios ryškios ir visame pasaulyje matomos kultūros veikėjos kaip Dalia Ibelhauptaitė, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Mirga Gražinytė-Tyla? Tikrai galėjo. Tik dėl kažkokių priežasčių vietos joms (ir kitoms) neatsirado.
Jei moterų sąraše nedaug, tai kitaip nei komentuoja VU atstovai, kontroversiškos asmenybės jame vietos vis dėlto rado. Turiu omenyje Augustiną Voldemarą. Buvimas Ministru Pirmininku savaime dar nieko nereiškia (merkiu akį Andriui Kubiliui ir Audriui Butkevičiui, ochocho!), ypač jei svarbų postą užimantis asmuo užsiima abejotinais reikalais ir ryšiais su diktatūrinių valstybių lyderiais, steigia slaptas karines organizacijas ir t.t. ir pan. Kaip pastebėjo kolega, visai simboliška, jog sąraše A. Voldemaras atsidūrė greta Felicijos Bortkevičienės - vienos iš pirmųjų kandidačių į Lietuvos prezidentes (1926 m.!), Valstiečių Liaudininkų sąjungos lyderių, parlamentinės demokratijos šalininkės (jei taip galima įvardinti visame tautininkiškame kontekste) ir t.t. ir pan.
Į akis krenta dar vienas dalykas: štai Steponas Darius ir Stasys Girėnas šiuose rinkimuose dalyvauja savarankiškai, nepriklausomi vienas nuo kito, nors labiausiai žinomi gi tuo, ką kartu ir atliko. Tuo tarpu Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė buvo “suklijuotos” į vieną personažą, taip kiek pakraipant lyčių proporcijas sąrašo pozicijose.
Dar vienas pastebėjimas: sąraše yra Loreta Asanavičiūtė (vienintelė iš žuvusių Sausio 13 d.), bet nemačiau (lyg ir; visgi skaityti koduką nei smagu, nei patogu) nė vieno, pvz., Nepriklausomybės kovose žuvusio kario pavardės. Tačiau yra, žinoma, ir Romas Kalanta. Todėl vėlgi gali kilti įvairių minčių apie valstybės (?) prioritetus: ypatingo dėmesio ir įvertinimo susilaukia civiliai piliečiai, kurie padeda galvą už tėvynę. Dar daugiau dėmesio - jei galvą padeda civilė moteris. Man, žmogui nuoširdžiai nekenčiančiam karinių konfliktų ir to, kaip militarizmas sugriauna žmonių gyvenimus, tokia interpretacija skamba labai liūdnai. Tikiuosi, kad čia tik man taip susirodė ir tikrai nieko panašaus nėra.
Įdomu, žinoma, ir tai, kad elitas svarbiausiuoju mato Joną Basanavičių, o visuomenei svarbiausias asmuo - Antanas Smetona***. Vėlgi, tai mane truputį liūdina - nors ir tinka pirmojo (ir paskutinio) Lietuvos prezidento priskyrimas asmenims, stiprinusiems valstybingumą, tačiau nedemokratinis režimas, visuomeninių ir opozicinių politinių organizacijų varžymas, Seimo paleidimas, mirties bausmės, koncentracijos stovyklos ir kiti reikalai tai kaip niekada manęs nežavėjo, taip ir nežavi. O būtent A. Smetona bei tautininkai šiuos reikalus ir įkūnija. Kaip kad “prie Smetonos” 1930-aisiais Lietuva “įkrito” į Vytauto kultą, taip šiandien, panašu, jog turime “Smetoniškąjį”.
Galiausiai, viso šio rašinio (ir šiandienos) moralas toks: jei švęsti, tai švęsti. Švęsti laisvę - ne tik valstybės, ir asmens. Švęsti laisvę ir nuolatos įtariai žiūrėti į visus, kurie į ją kėsinasi, ar galėtų į ją kėsintis atitinkamai susiklosčius aplinkybėms. Ir ne, aš čia ne apie užsienio valstybes ar jų politikos šalininkus, o apie tuos, po kurių šnekomis apie meilę Lietuvai slepiasi neapykanta jos pilietėms ir visiems asmenims, gyvenantiems ne pagal jų susigalvotą standartą.
***Puikus Ainės Ramonaitės komentaras:
Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį, šalies gyventojai „Šimtmečio žmonėmis“ išrinko prezidentus Antaną Smetoną ir Algirdą Brazauską. Politologų vertinimu, tai rodo šeimininko ilgesį mūsų visuomenėje. „Pažvelgus į šį duetą, tai simbolizuoja šeimininko ilgesį“, – konstatavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė. Politinių procesų vertinimą stebinčios politologės nė kiek nenustebino tokie vertinimai. Pasak jos, smetoninė Lietuva yra visuomenėje suprantama „beveik kaip moderniosios lietuvių tautos ir valstybės aukso amžius“. Nors specialistai A. Smetoną vertina kaip kontroversišką asmenybę, kadangi jo valdymo metodai buvo autoritariniai, tačiau, pasak politologės, daugelis žmonių šito net nežino.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuviai-zavisi-smetona-ir-brazausku-mums-iki-siol-reikia-seimininko.d?id=77188069
Lietuvos istorikėms skiriu tikrai nemažai dėmesio.
Vis dėlto turbūt nepakankamai, arba kiti į tokius dalykus tiesiog to dėmesio neatkreipia; štai šiandien teko vėl užmatyti nekaltą žinutę apie naują TV laidą:
Starkaus ir Radzevičiaus keliones žino tikrai nemažai žmonių. Tad kas gi ta mįslingoji žavioji kompanjonė?
Kaip pastebėjo Laima Vaigė, nei antraštėje, nei nuotraukoje, nei nuotraukos aprašyme apie ją nieko nesužinome. Nebent “žavumas” yra svarbi informacija, pakankama pristatant vieną iš laidos vedėjų ir kūrybinio kolektyvo narių?
Kodėl gi atkreipiau čia dėmesį? Ogi todėl, kad ši žavi kompanjonė yra kur kas daugiau nei koks priedėlis prie vyrukų vedamų laidų. Po Lietuvą laidų cikle keliavo, apie jos dvarus ir jų virtuvę pasakoja istorijos mokslų daktarė, dvarų kultūros specialistė Neringa Dambrauskaitė.
Prie laidos kūrimo prisidėjo Valstybinis turizmo departamentas, o projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Kitąkart palinkėčiau atsidėti šiek tiek lėšų ir tam, kad nenutiktų tokios bjaurios komunikacinės kliurkos, ir mokslininkės nebūtų suredukuotos iki žavių kompanjonių. Galų gale, pašmaikštaukime: jei čia matome žavią kompanjonę, tai kaip reikėtų įvardinti dažnai TV ekranuose bešmėžuojantį dr. N. Dambrauskaitės kolegą istoriką A. Bumblauską?..
Nors Lietuva skaičiuoja savo šimtuosius metus, tačiau kai kurie dalykai per šį laiką taip ir nepasikeitė.
Galima rasti krūvas straipsnių, skirtų valstybės kūrėjams, svarbiausių, įtakingiausių Lietuvos istorinių asmenybių sąrašus, tačiau ten trūksta vieno labai svarbaus elemento - moterų.
Jau kažkada rašiau ir rodžiau pirštu į vieną Kaune vykusią mokslinę konferenciją apie moteris greta didžiųjų vyrų; kaip negalėjo kadaise tos moterys būti “pačios sau fainos”, taip ir šiandien pasakojimuose apie istoriją jos sukasi apie tuos pačius “didžiuosius” vyrus, nuolat paliekamos jų šėšėlyje.
Štai startavo ir naujienų portalo tv3.lt pradėjo projektas, kuriame bus pristatomos žinomiausių ir į istoriją patekusių vyrų moteris, žmonas, antrąsias puses. Projektas pristatomas taip:
Vyrų, garsinusių Lietuvą, daugybė. Tačiau kaip klostėsi jų asmeninis gyvenimas? Kas namuose jų laukdavo ir kiek įtakos savo patarimais turėjo pirmosios šalies damos, garsių vyrų žmonos? Kokia buvo pirmojo Lietuvos prezidento žmona Sofija Smetonienė? O kuo išgarsėjo ir iš kitų išsiskyrė Aleksandro Stulginskio žmona bei šeimos modelis? Už stipraus vyro - stipresnė moteris.<...> Naujienų portalo tv3.lt vyriausiasis redaktorius Artūras Anužis sako, kad šiais laikais už kiekvieno vyro dažnai stovi moteris, o už kiekvieno daug pasiekusio vyro - protinga moteris. „Istorija rodo, kad ir didžiausi mūsų šalies vyrai turėjo savo patarėjas, žmonas, kurioms papasakodavo apie svarbiausius darbus arba išliedavo nuoskaudą. Be to, pasitaikydavo atvejų, kai žmonos darydavo didžiulę įtaką savo vyrų sprendimams. Būtent dėl šios priežasties naujienų portalas tv3.lt, artėjant mūsų valstybės šimtmečiui, nusprendė atskleisti kitą istorijos pusę ir parodyti, kokią įtaką mūsų iškiliausiems lyderiams ir šalies vadovams turėjo šalia jų buvusios moterys. Nes, galbūt, be jų, neturėtume ir tokių vyrų“, - sako A.Anužis.
Todėl turbūt reikės dar vieno šimtmečio, kol moterys Lietuvos istorijoje galės žygiuoti pačios, nepriklausomos, ir jų gyvenimai ir veiklos nebus pririštos tik prie jų žymių sutuoktinių, o moksleivės žinos ir minės tokias ryškias istorines figūras kaip Magdalena Avietėnaitė ar Antanina Liorentaitė. O galbūt galime kažką nuveikti, kad to sulauktumėme anksčiau?..
Foto: Magdalena Avietėnaitė, LR Užsienio reikalų ministerijos informacijos referentė, už darbo stalo kabinete. (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Norėčiau pasidalinti puikiu interviu su Aine Ramonaite, kuris baigiasi rimtos vinies įkalimu:
Pagrindinė tų žmonių, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui, drama yra ta, jog, atėjus nepriklausomybei, buvo perrašyta istorija, jų gyvenimai buvo nubraukti ir nuvertinti kaip istorinė klaida.
Kai sovietmetis vadinamas istorine klaida, juk niekas negalvoja apie žmones, o apie sistemą, bet, kita vertus, toje sistemoje veikė žmonės, kurie dabar yra tarp mūsų.
Iš tikrųjų, kai žmonės galvoja apie sovietmetį, beveik niekas negalvoja iš okupacinės valdžios perspektyvos. Jie galvoja apie tai, jog patys tą, kad ir sovietinę, Lietuvą kūrė. O kad visa tai yra nurašyta kaip viena didelė istorinė klaida, jiems reiškia, jog jų gyvenimai buvo beprasmiai. Tai yra egzistencinė problema žmonių, kurie pragyveno visą gyvenimą, o paskui jiems atėjo ir pasakė, kad, atleiskite, bet visa tai buvo nesusipratimas. Ir kaip tada gyventi? Juk kiekvienam žmogui svarbu jausti gyvenimo prasmingumą ir turėti orumą.
