Skaičiau šiomis dienomis Bukowskio “Moterys” ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl aš ją skaitau. Atrodė visiška nesamonė ir realiai neįmanoma situacija, kai visas gyvenimas yra tik apie gėrimą ir krušimąsi. Žinau, kad gyvenime taip gali būti, bet kažkaip nuobodu skaityti. Gal tik pažinimo tikslais, kad žmones labiau suprasčiau.
Ir tuomet Kaune užsimušė kompanija, kurių tarpe buvo moteris, 6 vaikų mama. Auginanti tris iš jų. Vaikų tėvas turi 8 vaikus, neaugina nei vieno. Iš jo vaikų motinų jau antra užsimuša maždaug 30 metų.
Tai šių žmonių istorijos būtų įdomesnės nei pagyvenusio poeto, kuris iš esmės nieko neveikia. Nors galbūt knygos gale jam kažkas ir nutinka, bet iki ten jau neperskaičiau.
Lietuvoje vis mėgstame akcentuoti, kad gyvename Rytų ir Vakarų kultūrų sandūroje, tad suprantame ir vieną, ir kitą. Visgi mūsų situacija net nepanaši į esančią Kaukaze: turkai, persai, rusai, armėnai, gruzinai ir azerbaidžaniečiai, išpažįstantys skirtingas religijas ir per amžius kariavę vieni su kitais. Sunku net suvokti kultūrų skirtumus, o aprašomi įvykiai vyksta būtent ten – Baku.
Taigi tame katile jaunas musulmonas įsimyli jauną gruzinę. Meilės istorija baigiasi gana tragiškai, kaip ir galima tikėtis bent kiek žinant regiono istoriją, o dar pridėjus, kad ji prasidėjo XX a. pradžioje ir baigiasi kovų dėl nepriklausomybės įkarštyje, tai pasidaro visiškai suprantama. Visgi pirmoji knygos pusė beveik neužsimena apie politiką ir lieka tik stebėti, kaip vystosi meilės istorija ir kokia skirtinga musulmonų kultūra.
Įdomiausia šioje knygoje pajusti, ką reiškia būti musulmonu. Prisiliesti prie sunkiai suvokiamos kultūros, kurioje moteris yra nuosavybė ir vertės turi tiek pat, kaip šuo. Atrodytų, kokia gali būti meilė ir pagarba moteriai, kai su ja nesiskaitoma. Tačiau net ir tokioje aplinkoje yra nuostabių pagarbos išraiškų, tokių subtilių, kad europiečiui jos tampa visiškai nesuvokiamos. Net ir reikalavimas dangstytis čadromis turi savo logiką. Kuo toliau skaičiau, tuo gražesnė pagarba moterims atsiskleidė. Seniai buvau skaitęs tokią odę moteriškumui ir meilei.
Dėl to ir jums rekomenduoju paskaityti. Sužinosite ir apie regioną, ir apie musulmonus, ir apie meilę moterims.
Citatos
„Tas, kuris galvoja apie rytojų, niekada nebus narsus."
„Prieš patikėdamas kupranugarį Alacho malonei, pririšk tvirtai prie tvoros."
Kas vakarą merginos eina prie šaltinio. Kas vakarą vaikinai susėda aikštės pakrašty, ir taip Rytuose prasideda meilė.
Visai kitaip su moterimis be šydų. Matai jų akis, nosį, lūpas, kartais net ir dar daugiau. O to, kas slypi tose akyse, niekada neatspėsi, net jeigu esi įsitikinęs, kad puikiai žinai.
Lazda turi du galus. Viršutinį ir apatinį. Apvertus viršutinis galas atsiduria apačioje, o apatinis viršuje. Pati lazda nuo to nė kiek nepasikeičia.
Tu dar labai jaunas, Ali Chanai. Moters klubai gerokai svarbiau nei kiek kalbų ji moka.
Šią knygą perskaityti įsiūlė "Alma Littera" dar tais laikais, kai bendradarbiavo siūlydama skaityti knygas. Turiu jiems už tai padėkoti. Tai viena geriausių mano pernai skaitytų knygų. Vienintelis minusas joje yra aprašymas esantis ant knygos nugarėlės – po šiokio tokio siužeto ir veiksmo vietos aprašymo įdėtas štai toks apibūdinimas:
"Miško vaikai" – jaudinantis pasakojimas, pakibęs neegzistuojančioje erdvėje ir laike. Tai jautrus poetiškas romanas, žvelgiantis tiesiai į vaikų sielas, tiriantis jų jausmus. Knyga skirta ne tik vaikams, bet ir visiems, esantiems šalia jų."
Taigi apie ką ši knyga? Veiksmas vyksta post apokaliptinėje planetoje, kur išgyvenusių našlaičių daug, o kam juos prižiūrėti beveik nelikę. Jie visi suvaryti į stovyklą, kur pravalytomis smegenimis laukia, kad juos kas nors pasiimtų. Stovykla įrengta lauko sąlygomis, tad tenka muštis dėl maisto ir bandyti nesušalti. Visgi smegenų visiškai išvalyti neįmanoma ir jiems lieka šiokių tokių nuotrupų. Vienam vaikinui suradus pasakų knygą, vienas namelis, kuriais jie suskirstyti gyvena, nusprendžia pabėgti į mišką.
Pasakojimas sudėliotas įdomiai, skaityti nenuobodu, bet knygos vertė ne jame, o aprašomose idėjose. Skaitymo sukeliamas žinojimas ir pažinimas. Jausmų atsiradimas ir supratimas. Tai vaikams nauja, ne tik knygos herojams, bet ir skaitantiems paaugliams. Visa tai sunku suvokti pačiam, be pašalinės pagalbos.
Visgi vertingiausia tema, mano akimis, yra lyderystė ir suteikiama atsakomybė. Nesu skaitęs jokios kitos knygos, kurioje būtų tiek daug dėmesio skiriama aprašant vadovavimą. Pereinama daugybė stadijų: kaip reikia paklusti vadui, kaip tampama nauju lyderiu, kaip prisiimti atsakomybę, kaip sunku vienam viską spręsti ir reikia patarėjo, kaip savu laiku reikia pasiduoti stipresniam. Tiesiog tobulas vadovėlis norint suprasti, ką reiškia būti vadovu. Dėl šios priežasties ir sakau, kad ši knyga skirta ne tik vaikams, o visiems, kurie nežino, ką dirba jų viršininkai.
P.S. Ši knyga gera ne tik dėl mano subjektyvių pastebėjimų – ji pripažinta reikšmingiausiu ir meniškiausiu 2012 metų vertimu paaugliams.
Aš esu vartotojiškos visuomenės narys. Perku tik tai, kas man krenta į akį iš pirmo žvilgsnio, net jei ir nereikia. Ir neimu į rankas tokių prekių kurios man nepatiko. Įvaizdis yra viskas, turinys antraeilis, bent kol nepaimu prekės į rankas.
O dabar apie knygą. Šita knyga mane sužavėjo dar knygų mugėje, tačiau tada jos nenusipirkau. Vėliau gailėjausi, todėl kai tik atsirado knygynuose iš karto nusipirkau.
Ji mane užkabino savo viršeliu. Po to sužavėjo dailininkės darbai. O privertė nusipirkti eilėraščiai.
Paprastai aš poezijos neperku ir net neskaitau, todėl negaliu garantuoti kad ji gera.
Kad visos lietuvių knygos būtų tokios gražios, gal dažniau juos skaityčiau.
Šį kartą puoliau skaityti senovės kinų išminčiaus parašytą knygą. Kaip pavadinimas ir sako, tai knyga apie meną kariauti, tiksliau apie meną vadovauti kariuomenei.
Knyga yra labai plona. Lietuviškame leidime papildomai įdėti paaiškinimai, tačiau knygos apimtis lieka maža. Bet išminties joje labai daug. Jei būčiau kariuomenės vadas tikrai nuodugniai išstudijuočiau jos tekstą. Šiaip knygą yra pervertinama. Nerekomenduočiau jos skaityti visiems iš eilės. Tai knyga aukščiausio lygio vadams, tiems kurie kuria ir įgyvendina strategijas, bet ne tiems kurie liepia pasiekti tam tikrus tikslus. Visiems kitiems ją reikėtų pasiskaityti nebent tam, kad suprastų savo vadovus, tiksliau tam, kad sužinotų, kodėl jie visiškai nesupranta savo vadų.
Rekomenduočiau tarnaujantiems karo tarnyboje. Jie ras ką įsisąmoninti.
Nerekomenduočiau vidutinio lygio vadovams, jie gali rasti naudingesnių knygų. Bent tie, kurie yra vakarų kultūros įtakoje.
