"Visi manęs klausia, kaip gyvenu, o aš, tiesą sakant, nė nežinau, ką jiems į tai atsakyti. <... > Mane baisiausiai sutrikdo šis klausimas. Maža to, po šio, rodos, visiškai nekalto ir draugiško klausimo paprastai seka griūtis kitų - kaip sekasi, kuo užsiimi, kur dirbi, ką šiaip veiki, ar dar neapsiženijai, kur eini, kodėl neužsuki, kodėl nepaskambini, ar turi telefoną, kur gyveni... Kur jau, kur jau man atsilaikyti nepabūgus tokios galybės entuziazmo mano paties atžvilgiu. Ir kuo gi aš nusipelniau kažin kieno atsitiktinai sutikto, kurio nė vardo gerai nežinau, nebeatsimenu, dėmesio, kad taip desperatiškai lyg šlapiu skuduru per nuogą užpakalį esu talžomas. Aš, dievaži, sutrinku. <... > Gyventi gerai ar blogai - tai ne atsakymas. Čia išvis velniai žino kas. Su žmogumi, kuriam iš tiesų rūpi, kaip tu gyveni, tu arba gyveni, arba susitikęs tyli apie tai. Arba kalbi apie visai ką kita, nuo ko viskas ir taip aiškėja. Arba gerdamas alų, vyną ar arbatą galiausiai apie visa tai, kas ant dūšios, pratrūksti. Tik taip. Tokie žmonės tavęs net neklausia, kaip gyveni. Jie visą atpažįsta iš tavo balso tembro, iš to, kaip prisidegi cigaretę, kaip eini, kaip sėdi, kaip kvėpuoji. Kalba čia iš vis mažai kas pasakoma. Tokie susitikimai neretai prasideda ir baigiasi tyla. O jei net ir pasakoma kokia banalybė, tai ji čia virsta didžiausia tiesa. Labas, kaip gyveni į tai nuoširdžiai negali atsakyti kiekvienam sutiktajam. Mažų mažiausiai tai būtų begėdiška savo paties atžvilgiu. Maža to, aš asmeniškai ne visada ir žinau, kaip gyvenu. Pats retai apie tai ir tesusimąstau. Gyvenu, ir tiek. O kaip? Kažkaip. Todėl per ilgą tokių susitikimų su bevardžiais pažįstamais istoriją bei visų jų nuolatinį klausinėjimą labas, kaip gyveni buvau susigalvojęs krūvą atsakymų į šį bereikšmį klausimą. Pavyzdžiui, paklaustas, kaip gyvenu, atsakydavau - "Gyvenu" arba "Normaliai", arba "Nežinau", arba "Kaip visi", arba, kaip iš vieno bičiulio išmokau - "Vargstu". Kartais į šį klausimą atsakydavau akivaizdžiu faktu, tai, ką tuo metu ir darydavau <... >. Tokie atsakymai neretai suglumindavo klausinėtoją. <... > Visi jo paruošti-į sikalti-išmokti-prisiminti klausimai po tokio lėkšto akivaizdumo nebeturi nė menkiausios galimybės būti ištarti. Jei banalumu pašvinkę atsakymai gerai ar blogai, tai atsakymas "geriu alų", kai tai ir darai, yra akivaizdus patvirtinimas, kaip gyveni, ir čia jau nėra apie ką ir kalbėti. Visų smagiausias atsakymas būdavo: "Mirštu". <... > Štai tau ir nuoširdumo viršūnė. Nei žodeliu, nei raidele nesumeluota. Grynų gryniausia teisybė. Po tokio mano storžieviškumo paprastai klausinėtojas, kuris ką tik rodė visus savo dantis ir, regis, būdavo pasirengęs man iškloti visą savo gyvenimo istoriją, staiga baisiausiai susikrimsdavo. Tai paprastai visada būdavo vieninteliai žodžiai, kuriuos mes ištardavome vienas kitam. Ir net kitą sykį, kai pasimatydavau su tuo pačiu klausinėtoju kad ir po poros metų, apsilenkdavome tik gražiai vienas kitam besišypsodami, ir tiek. Tokiu būdu pažįstamų skaičių savo gyvenime sumažinau iki minimumo. Tačiau ir to per maža. Kiekvieną kartą išėjęs į gatvę sutinku ką nors, kam tenka šypsotis, spausti ranką, meiliai apsikabinti, kartais net ir bučiuotis, ir visada - ieškoti išeities iš kebliausios pasauly situacijos - "Labas, kaip gyveni. "
izzy806
andulkaphoto
tangentwithtanner
yousharknotpass
romaincrisis
