#sonetai

[nightgardenn]

Viljamas Šekspyras “132-asis sonetas”

Man mielos tavo akys, ir sakau:

,,Jūs apleistajam teikiate paguodą

Ir gedulą jūs pasirinkot juodą

Nuo tol, kai savo draugo netekau.”

Tu patikėk, saulėtekia ne taip

Senyvą veidą rytmečio gaivina,

Ir ta žvaigždė, kuri dangum išeis,-

Akis, nužvelgianti mus vakarinė,

Ne tokia spinduliuota ir šviesi,

Kaip žvilgsnis nuskaidrėjęs, lyg sudievu...

O, jeigu gedulingam debesy

Ir savo širdį būtumei sudėjus!

Sakyčiau aš, kad tikras grožis- juodas,

Naktis mums daug ryškesnę šviesą duoda.

[karke321]

Vidunaktį dažnai Aš pabundu, Kada keistai, keistai Visuos namuos tylu, Ir aš nebežinau, Kas daros su manim, Bet man kaskart sunkiau Tokiom naktim Išspręst gyvybės ir mirties lygtis Su begale nežinomųjų. Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys, Atėjęs iš erdvių giliųjų, Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

Vytautas Mačernis. Rudens sonetai nr. 7

[kabutes]

"8" Žiemos Sonetas

Nėra pasauly nė vienų namų, Nėra pasauly nė vienos širdies, Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu, Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest.

Be saulėtos draugystės mano kelias. Pabodo nuolatinė ir grubi kova. Širdis suklupusi iš naujo kelias, Bet amžinai viena, bet amžinai viena.

Aš gyvenu, šypsaus, juokauju, Šaipausi iš savęs ir kito neretai, Bet pažeista širdim lig kraujo.

Veidai pageltę ir įdubę… Ar man padėsite, juokai, Pamiršti realybę grubią?

                         - Vytautas Mačernis