Žodžiai tarp kabučių

[kabutes]

O žodi, žodi! Argi tu už tylą neiškalbingesnis?

Justinas Marcinkevičius

[kabutes]

Liepsnabokščiai klevai

Tave visą pro lūpas išvogčiau... Žvilgsi mėnuo tik lango kampais. Ir klevai, ir klevai liepsnabokščiai Skamba rudenio vario varpais.

Palei langą atžvanga, nužvanga, O tu žiūri, Kaip žiūri linai. Ten matau aš nuskendusį dangų Ir save, nuskandintą tenai.

Aš matau ir neištariu žodžio, O parodyt širdies negaliu. Ką mačiau, ką jaučiau - Tau parodžiau Vien atodūsiu savo giliu.

                                   - Paulius Širvys

[kabutes]

O topoliai, žalieji topoliai, Prie vieškelio, prie kelio! Nežadinkit jūs mano sopulio, Šlamėjimu lapelių.

Paulius Širvys (Topoliai)

[kabutes]

Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta. Pažvelk į gamtos besikeičiantį mostą...

Justinas Marcinkevičius

[kabutes]

Gyvenimas

tarytum ranka palytėjo tarytum sukluso manim viršūnėm viršūnėm nuėjo sugrįžo sugrįžo šaknim

                           - Justinas Marcinkevičius

[kabutes]

Neklauskit meilės vardo

Neatnešė jis rožių Nei aukso dovanų, Įpynė tik jos grožį Gražiausion iš dainų.

Jauna jaunam patiko Be jokios puošmenos. Tokia jinai ir liko Skambėjime dainos.

Ji skris dainoj kaip aidas, Visur pasisvečiuos. Kiti pažins jos veidą, Nors ir ne ją bučiuos.

Pažins jos rankų jėgą, Nors kitos apkabins, Sapnuos ir šauks pro miegą, Brangiais vardais vadins.

Prabėgs dienų grandinė, Užkris kasas šarma, - O meilė pirmutinė Dainoj ir liks pirma.

Kai naktį mėnuo nardo Tarp mirgančių žiedų, Neklauskit meilės vardo - Jai tūkstančiai vardų.

                           - Paulius Širvys

[kabutes]

Lietūs, panašūs į žmones

Tie lietūs,— jie visai tokie kaip žmonės. Ilgi, trumpi, maži ir dideli — Geri jie būna, būna nemalonūs, Kai persekioja nuošaliam kely.

Jie būna susigūžę, išsigandę, Kai slepiasi nuo vėjo debesy, Pavargę būna — beldžiasi į langą — Tik niekada nebūna jie sausi.

Jie lanko naktimis Mėnulio kiną, O miega neilgai — visai trumpai, Nes šokinėt nuo debesų tramplinų Į ežerus jie mėgsta kaip vaikai,

Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti — Nerūpestingai šoka ant asfalto, Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas — Klajoja po miškus ir jiems nešalta,

Po visą Lietuvą klajoja lietūs, Kur laukiami, kur nekviesti svečiai — O rudenį — lyg paukščiai į pietus jie Greičiausių vėjų lekia traukiniais.

Ir grumiasi virš mūsų šlapios minios Lyg Žmonės Palangoj, bet jų namai Ne danguje yra, o vandenynuos — Jie tik atostogauja ten — aukštai…

                                      - Juozas Erlickas

[kabutes]

Gal Dar Pameni

Sėdėjom, gal dar pameni, tada prie miško Ir kramtėm eglių ir pušų skujas. Buvai tu taip gražiai pablyškus – Įsmeigus į mane akis melsvas. Kai mudu taip ilgai tylėjom, Save užmiršę ir visus, “Žiūrėk, – tariau, – tenai, kur medžiai praretėję, Ten matos mėlynas dangus.

Toli toli, už tūkstančio, daugiau gal, mylių, Kur horizontas susiliejęs su žeme, Banguoja marios plačios, gilios… Ir šniokščia jūra mėlyna…”

Tu padavei man ranką lengvą, šviesią, Nusišypsojai ir tarei: “Eime į ten!” – ir mes nuėjom dviese Nerūpestingi lyg vaikai.

Dainavo žolėse tada maži žiogeliai, Dainavo danguje linksmieji vyturiai, Dainavo… ir daina, atrodė, auga, kelias, Ir nuo dainų, regėjos, plyš dangaus skliautai.

Gal tik todėl balsu džiaugsmingu ir giliu Tarei: “Tavęs taip niekas nemylės”, Kai vabalą skarelės kampuku Krapštei man iš akies. ———————————— Paskui, dvi dideles dangaus spalvos akis Įsmeigęs į gilias erdves, Aš nuėjau ieškot ir klyst, Bet… tuokart vienas, be tavęs.

Kažkoks likimas didis, aš tikiu, Prie marių vienąsyk atves mane, Ir aš suvilgysiu ištroškusias ir karštas lūpas… ir jau bus ramu Didžiųjų vandenų ir sielos gelmėje.

                                   - Vytautas Mačernis

[kabutes]

Tu – ramybė ir džiaugsmas, Skaidrus spindulys Neramiajame mano kely. Aš galbūt niekados Nepajėgsiu suklyst Tiek, kiek tu man atleisti gali.

Antanas Jonynas (Baltoji naktis)

[kabutes]

"8" Žiemos Sonetas

Nėra pasauly nė vienų namų, Nėra pasauly nė vienos širdies, Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu, Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest.

Be saulėtos draugystės mano kelias. Pabodo nuolatinė ir grubi kova. Širdis suklupusi iš naujo kelias, Bet amžinai viena, bet amžinai viena.

Aš gyvenu, šypsaus, juokauju, Šaipausi iš savęs ir kito neretai, Bet pažeista širdim lig kraujo.

Veidai pageltę ir įdubę… Ar man padėsite, juokai, Pamiršti realybę grubią?

                         - Vytautas Mačernis

[kabutes]

Neverta trumpinti kelio ten, kur iš tiesų verta eiti.

-

[kabutes]

Turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam ne daug reikia.

[kabutes]

Rudens žodžiai

Ateina rudenys per pievų žiedus, Per žalio miško lapelius. Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.

Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios Kas vakarą graudina mus. Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės Berašant rudenio žodžius.

Netrukus kris ant tako snaigės Ir nebebus jau taip jauku – Viskas pasauly vieną kartą baigias. Kartu neamžinas ir tu – žmogus.

                            - Vytautas Mačernis

[kabutes]

Ne dėl to, kad tai yra taip sunku, mes nesiryžtam, bet dėl to, kad mes nesiryžtam, yra taip sunku.

-

[kabutes]

Per žemę mes praeinam Tik vienąsyk, tai būkime tvirti! Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą, Tas nesutirps mirty...

Vytautas Mačernis (Aš pažinau karalių tavyje)

[kabutes]

Kalnų Pasiilgimas

Paklausai: piemuo dainuoja Pačioje kalnų širdy; Ir, skaudžiai dainos užgautas, Lapeliu drebi.

O kalnų viršūnė blizga Amžinai jauna, Ir šaltiniai sravūs trykšta Dyvina jėga.

Ten girdėt tik vėjai, audros Ir matyt žaibai; Bet niekur neatsikvėpsi Taip laisvai laisvai…

Mus čia žemėj tvankus dūmai Greit visai sugrauš… Žemės dykumos taps baisiai nykios. Nykios be žmogaus.

Kai girdi kalniečio dainą, Trokšti ilgesy… Ir drebi, pamiršęs viską, Lapeliu drebi…

Eitum į kalnų viršūnes Pakvėpuot lengviau, Tiktai kelio nesurandi Į tenai keliaut;

Nors geriau kalnuos pražūti, Vėtrų sūkury, - Negu čia, užtroškus dūmuos, Mirti kaip visi…

                     - Vytautas Mačernis