Kišas su rūkyta lašiša, brokoliais, bulvėmis ir fermentuotais Kampoto pipirais
Degustacijos retai kada nuvilia, nes, na patys suprantat, kai už dyką gauni paragaut to ir ano, pro ką, parduotuvėj atsidūręs, gal net praeitum nestabtelėjęs, murmėti negali. Smagiausios, kiek pamenu, buvo vyno, alaus ir midaus degustacijos - gėrimai, į rankas įduodami betarpiško bendravimo burtų lazdelę, atriša net užkietėjusių tylenių liežuvius. Ir subtilių juokelių palydimas atviravimas ausyse skamba dar kelias dienas po to - kas pliatkus varinėja, kas su šypsena aptarinėja realius to vakaro įvykius, kai kurie spėja o kas būtų buvę, jei būtų buvę. Žodžiu, karuselė, kurios, jei nenori prarasti įvykusio degustavimo malonumo, jokiais būdais nevalia priverstinai stabdyti.
Bet tąkart ragavom...pipirus. Tikrai taip, pipirus. Juodus, baltus ir raudonus. Ir dar sūdytus, ir fermentuotus. Ir visi jie buvo Kampoto pipirai. Ne, ne kompoto, o kampoto. Girdėjot apie tokius? Aišku, kad girdėjot - kur jau nežinosi tų, be kurių įsikišimo dar nė vienas restoranas Michelino negavo (nepatikrinta informacija). Ir kurių vardas taip labai primena kadais mokyklinius pietus lydėto gėrimo pavadinimą, kuriame plaukiojo geltoni obuoliai, ne pipirai.
Tiesa, ar jau spėjot google paieškos sistemoje įvesti žodį ,,Pepper'' ir pasidomėti kurioje Žemės rutulio pusėje stebuklingus pipirus raško? Deja, smalsiuosius turiu nuvilti, nes aš pipirus ragavau ne egzotiškoje Kambodžoje, kurioje ir auga pasaulio virtuvės šefų itin vertinamas „juodasis auksas”, o kairiajame Neries krante įsitaisiusio seno ir dėl to bais gražaus Grabijolų kaimo gale, palei pat upę. Ne, pipirų žmonės ten tikrai neaugina - praeidama mačiau tik žydinčius jurginus ir rudeninius astrus. Įtariu, pipirų degustacijos vyksta ne tik nuo civilizacijos nutolusiuose ir miškų apsuptuose kaimuose, tad laimę sudalyvauti ragavimuose-pabendravimuose turi bet kuris eilinis pilietis, žinoma, jei pasiseks. Mums kažkaip ir kažkodėl pasisekė - atvažiavom gi tam, kad į piliakalnį įsikabarotumėm ir po vidur miško augančio tūkstantmečio ąžuolo šakom pastovėtumėm. O čia, brač, pipiriukai - imkit, vaišinkitės, ragaukite, skanaukite. Na ir ragavom. Iš visos širdies ir, žinoma, pilna burna.
Į Grabijolus pro dailiai rudenėjančias Zabarijos kalvas.
Patikrinau - Grabijolų kaime pipirų tikrai neaugina.
Baltas pelėsinis, šilauogė saldžioji ir mažytis, visus skonius apjungiantis fermentuotas pipiriukas - taip galėčiau maitintis nuo ryto iki vakaro. Degustacijos Grabijolų kaimo gale fragmentas.
Ko gero, nereikia aiškinti, kad visus pakeliui matytus grožius palikau ten, kur jiems ir priklauso būti, bet pipirus parsivežiau. Tik gan ilgai jų, vis negalėdama atsistebėti išskirtiniu skanumu, niekur nebėriau - tik ragavau vienus, be nieko. Ir kitus va taip vaišinau - po pipiriuką, be nieko. O žiemos šventėms artėjant sodo, kuriame gyvenu tik vasarą, kaimynai įteikė lašišos šmotą. Iš Norvegijos atkeliavusi žuvis suveikė kaip paskatinimas - įkomponavau ją, kartu su daržovėmis ir, žinoma, Kampoto pipirais, į bendrą reikalą, pyragu vadinamą. Ir, ajai, kaip neapsirikau - skonis buvo vertas net ne vienos, o visų, tik jau į krūvą sudėtų, metų švenčių.
Tešlai reikės:
-120 g šalto sviesto;
-220 a. r. kvietinių miltų;
-1 kiaušinio;
-žiupsnio druskos;
-1 v. š. degtinės arba šalto vandens.
Įdarui:
-150 g rūkytos lašišos;
-250 g bulvių;
-150-200 g brokolio;
-1 svogūno;
-aliejaus kepimui.
Užpilui:
-200 ml riebios grietinėlės;
-žiupsnio maltų juodųjų Kampoto pipirų;
-3 kiaušinių;
-druskos pagal skonį;
-2 a. š. fermentuotų Kampoto pipirų;
-1 v. š. džiovinto pankolio lapelių.
Gminimas
Tešla:
Kiaušinį, įdėjus druskos, išplakti šakute. Į dubenį berti miltus, įtarkuoti sviestą. Pirštų galiukais viską sutrinti iki trupinių, supilti išplaktą kiaušinį ir užminkyti tešlą. Jei tešla per lipni, įberti dar šiek tiek miltų, o jei atrodo, kad per kieta, pridėti šaukštą vandens ar degtinės. Tešlą įvynioti į maistinę plėvelę ir pusvalandžiui ar valandai dėti į šaldytuvą.
Įdaras:
1.Bulves išvirti pasūdytame vandenyje ir atvėsinti.
2.Brokolį apvirti (3 min) pasūdytame vandenyje ir perlieti šaltu vandeniu.
3.Aliejuje apkepti smulkiai pjaustytą svogūną.
4.Lašišą supjaustyti nedideliai gabaliukais.
5.Viską, daržoves ir žuvį, sudėti į dubenį. Įberti 1-ą šaukštelį fermentuotų Kampoto pipirų ir sumaišyti.
Tešlą iškočioti ir įtiesti į kepimo formą. Ant viršaus dėti lakštą kepimo popieriaus, berti džiovintų pupelių ar žirnių; kepti 180°C orkaitėje 20 minučių.
Popierių su pupelėmis nuimti, formą grąžinti į orkaitę ir kepti dar kokias 6 minutes.
Ištrauktą pyrago pagrindą reikėtų atvėsinti, bet retai naudojuosi šita taisykle ir, prisiekiu, rezultatu dar nė karto nenusivyliau.
Ant apkepto ir, jei turit laiko, atvėsinto pagrindo dėti daržovių-lašišos įdarą, supilti kiaušinių-grietinėlės plakinį. Ant viršaus išdėlioti likusius Kampoto pipirus (1 a. š.).
Kišą 180°C orkaitėje kepti 35 minutes.
Kai jau sėsitės prie stalo, jokiais būdais neusigundykite dar ir padažais - kišas nuostabus ir be jų. Be nuostabumo jis dar ir kaloringas, beje. Todėl rinkitės šviežias daržoves.
Jūros lydeka su brokolių žiedynais ir karamelizuotu pankoliu
Vėlyvą pavasarį kaimynė pranešė, kad jos pušy (ak, kokia laimė ir koks džiaugsmas!) laukiniai karveliai lizdą susisuko ir dabar kasryt melodijomis, kurios šiek tiek primena monotoniškas lopšines, apdalina. Sakau, kad mano pušy irgi lizdas yra, tiesa, ne karveliai, o šarkos aukštybėse gyvena. Nors šiemet mačiau varnas ratus sukant, tai gal bus svetimus namus užgrobusios ir neteisėtai pasisavinusios?
Romiai burkuojantys man lyg ir labiau patinka, bet tikrai nesu karksinčių ar triukšmingai rėkiančių paukščių priešė - varnos protingos ir intelektu nenusileidžia bet kuriam trimečiui (nebent tas mažius gimęs vunderkindu būti), o šarkos moka vogti. Nagi, parodyk man kvailą vagį? Arba neapdairų?
Tai, galvoju, visai neblogą kompaniją turiu - linksmą, t. y., tokią, iš kurios gali sulaukti bet ko, išskyrus nuobodulį. O karvelių liūliuojantį burkimą tikrai girdėsiu - kaimynės sklypas gi ne už jūrų marių, o visai šalia - sėdėdama virtuvėj matau paukščių namais tapusios pušies galiuką.
Bet atstumai man svarbūs ne tik tada, kai žvilgsniu gaudau karvelius arba varnas - atstumai man pradeda rūpėti ir tada, kai ateina laikas gaminti. Prisiekiu, man labai labai patiktų, kad viską, ko noriu ar reikia, ranka galėčiau pasiekti. Bet kur tau - tvenkinio, kuriame plaukiotų mano pietų žuvis, neturiu, o darže (baisus neapsižiūrėjimas) nei pankolių, nei brokolių neauginu. Apie žuvį pasakysiu tik tiek - ją mėgstu ir kai tik galiu, mėgaujuosi. Brokolis man tiesiog gražus (ir skanus, aišku). O va ties pankoliu, kurių sėklų pirkimas jau įtrauktas į kitų metų pirkinių sąrašus, reikia šiek tiek stabtelti.
Drįstu teigti, kad pankolis, salierinių šeimos augalas, priklauso universaliųjų kategorijai, nes virtuvėje naudojami ir gumbai, ir anyžiais kvepiantys, bet krapus savo išvaizda primenantys lapeliai, ir net sėklos. Indijos virtuvėje jis dalyvauja prieskonio teisėmis, o va Viduržiemio jūros regiono gyventojai pankolį vertina kaip subtilaus ir švelnaus skonio daržovę. Negaliu pasakyti kiek savo išvaizda nemažą svogūną primenančios daržovės nuperka lietuviai, bet įtariu, kur kas mažiau, nei morkų ar bulvių. Bet tie, kurie susigundo, o paskui gamina ir ragauja, be abejo, tampa pankolių fanais.
Pankoliu gardinami mėsos ar paukštienos patiekalai, bet kur kas dažniau jis derinamas su žuvimi ar jūrų gėrybėmis. Jo (gumbų, sėklų arba lapelių) dedama į salotas, sriubas, arbatų mišinius, padažus, marinatus, troškinius, pesto ar net į veido odą gražinančių kaukių ir kremų sudėtį. Kalbant apie grožį, dailiosios lyties atstovės turėtų jį dievinti, mat kalorijų apvalainoji daržovė turi ne kažin kiek, be to, net ir keptuvėje kepama kažkaip subtiliai išlieka be įkyraus riebalų skonio. Apie naudą sveikatai gal nė neprasižiosiu - manau, užtenka to, kad ji graži ir skani, o jei tokia, valgysite, mielosios, ir visomis prasmėmis sveikėsite. Beje, liaudies medicinoje pankolis dar vadinamas meškakrapiu, meškrapiu, valakų krapu. Yra sakančių, kad net ir skoniai, krapo ir pankolio, panašūs, bet šitoj vietoj aš tik patraukau pečiais - man jie kvepia visiškai skirtingai.
Reikės:
- jūros lydekos (arba kitokios žuvies) 2-iems porcijoms;
- 1 kiaušinio;
- 4 v. š. miltų;
- 1/2 citrinos sulčių;
- druskos;
- maltų baltųjų ir juodųjų pipirų;
- 1 a. š. džiovintų petražolės lapelių;
- aliejaus kepimui;
Karamelizuotam pankoliui:
- 1 pankolio;
- aliejaus kepimui;
- 1 a. š. cukraus;
- druskos;
- 2 v. š. vorčesterio padažo.
Brokoliams:
- 1/2 brokolio;
- 1/2 a. š. druskos;
- vandens virimui.
Patiekimui:
- 1/2 citrinos sulčių;
- šiek tiek druskos dribsnių ir skrudintų sėklų mišinio (papuošimui).
Gaminimas:
Žuvį nuskusti, išdarinėti, supjaustyti nedideliais gabaliukais, apšlakstyti citrinos sultimis, pabarstyti druska, pipirais, prieskoninėmis žolelėmis ir palikti marinuotis apie 15 minučių.
Gabaliukus pavolioti miltuose, dažyti į kiaušinio plakinį, vėl į miltus ir, vis pavartant, iškepti įkaitintame aliejuje.
Žiedynais išskirstytą brokolį dėti į verdantį pasūdytą vandenį ir virti 3 minutes. Nukošti ir, jei jau labai norisi, perlieti šaltu vandeniu - to beveik niekada nedarau ir spalva, patikėkit, nė kiek nenukenčia.
Pankolį supjaustyti riekelėmis ir iš abiejų pusių apkepti aliejuje. Kai suminkštės ir apskrus, supilti vorčesterio padažą, pabarstyti cukrumi, druska ir pipirais, leisti cukrui ištirpti; keptuvę nukaisti.
Viską, t. y., brokolio žiedynus, žuvies gabaliukus ir pankolį, sudėti krūvon, saikingai pabarstyti druskos dribsniais ir sausoje keptuvėje skrudintomis sėklomis; patiekti.
P. s. dėl man visiškai nežinomų priežasčių aukštosios pušies lizdas šiemet liko tuščias - nei varnų, nei šarkų. Bet užtat namo stogas gyvas - kur buvęs, kur nebuvęs, ir taip nutinka kone kasdien, kaimynės pušies karvelis apsilanko ir netgi meiliai paburkuoja.
Tiesiai iš lovos, nusprendusi, kad žvarbus sekmadienio rytas skirtas pasivaikščiojimams vis dar tuščiais miesto šaligatviais, šoku į batus. Bet nebuvau, kaip kad tikėjausi, viena - sutikau keistoku kostiumu apsitaisiusį žmogelį. Žinau, taip ,,puošiasi’’ nuo įgrisusių žmonų į žvejybą bėgantys vyrai, kurie, apart pabėgimo, turi dar vieną tikslą - pagauti auksinę žuvį.
Bet auksinės žuvys nėra kvaili sutvėrimai, todėl ant ūsuoto dėdės kabliuko tikrai nekibs - čia mano, ne laiku prabudusios ir todėl ne itin nuotaikingos, plius, šaltą orą į save siurbiančios praeivės skeptiška nuomonė. Tiesa, kadaise vienam pasisekė, bet naudos ir gerumo iš to reikalo buvo tikrai ne kaži kiek - kaip sėdėjo, taip ir liko sėdėti prie savo suskilusios geldos. O ir šiaip, galvoju, auksinė žuvis buvo vienintelė tokia, todėl nėra ko tikėtis sugauti jos kloną, vaiką ar identišką dvynę.
Bet tegu tie žvejai laukia ir tikisi - tai kur kas geriau, nei nuleisti rankas ir nei bandyti, nei daryti. Ir tegu juos moterys, grįžusius be laimikio, švelniai erzina, nes man tai kas? Užkietėjusio žvejo neturiu - maniškis, ko gero, net nežinotų už kurio galo meškerę reik paimt, tai keiksnojimu dėl pagautos ne tokios ar nepagautos jokios žuvies, negresia. Kai jos užsinoriu, o retkarčiais man tikrai taip nutinka, nueinu ir nusiperku. Paskui abu, t. y., aš ir tas mano ne žvejys sėdam ir viską suvalgom. Žūklė neįvykusi, užtat pietūs puikūs - jūra, o gal net didingu vandenynu kvepiantys. O kad būtų absoliučiai tobula, suskumbu organizuoti skystimą, kuriame patiekalas, prisimindamas geras dienas, galės, kol bus suvalgytas, dar šiek tiek paplaukioti.
Piccata padažas - Italijos virtuvės senbuvis. Paprastai naudojamas prie paukštienos (dažniausiai vištienos), bet puikiausiai dera su kiauliena, veršiena ar laukinių gyvūnų mėsa, keptomis ar troškintomis daržovėmis, makaronais, bulvėmis ir, aišku, su balta ar raudona žuvimi.
Mano atveju padažas balzganas, bet, kaip visad, egzistuoja įvairios variacijos ir gan dažnai į jį šliūkštelima riebios grietinėlės, kuri pakeičia skonį ir, kas be ko, spalvinius niuansus.
Reikės:
- žuvies filė gabaliuko;
- aliejaus kepimui;
- druskos;
- 5 pipirų mišinio;
- miltų žuvies apvoliojimui (jei kepsite keptuvėje, ne orkaitėje).
- 1/2 puodelio balto sauso vyno (arba vandens, žuvies sultinio);
- druskos;
- maltų juodųjų pipirų;
- 2-3 česnako skiltelių;
- petražolių ryšulėlio.
Gaminimas:
Žuvis
Žuvį, jei šaldyta, atšildyti šaltame vandenyje, nusausinti, pabarstyti druska ir maltais pipirais, o po kokių dešimties minučių apvolioti miltuose ir iškepti įkaitintame aliejuje.
Padažas
Į keptuvę dėti kapotas česnako skilteles ir švelniai apkepti. Berti miltų, o jiems pageltus, pilti vyną ir citrinos sultis; leisti padažui užvirti, sudėti kaparėlius, pagardinti citrinos žievele, druska ir pipirais.
Jei žuvis kepta kiek anksčiau ir jau spėjo atvėsti, ją sudėti į padažą. Ant viršaus dar galima dėti sviesto gabaliuką ir būtinai apiberti petražolių lapeliais. Palaukti, kol sviestas išsilydys. Padažą nukaisti.
Piccata padažas, jei dar niekad neragavote, bus rūgštokas - kaip sykis žuviai. Nors tai mano asmeninė nuomonė, bet labai rekomenduoju prie žuvies patiekti bulguro ar biriai virtų ryžių ir aliejumi pagardintų morkų salotų, kurių švelnus saldumas subalansuos padažo rūgštumą.
Mano pusryčiai telpa į puodelį - kvapnūs maltos kavos milteliai, verdantis vanduo ir daug kondensuoto pieno. Soti jaučiuosi iki pat pietų. Kiti, žinau, nesijaustų, bet čia ne mano bėdos, nes tie kiti tiesiog nežino kaip, kuo ir kokiais kiekiais tuos geriamus pusryčius reikia saldinti. Jei žinotų, sutaupytų kepalus duonos, sviesto gramus ir šviežiai papjaustytos dešros sklidinas lėkštes.
Na gerai, nereikia visko taip jautriai priimti į širdį - pritariu - sirupinė kava pusryčiams ir net pietų metui tikrai nėra geras pasirinkimas.
Man rodos, dukra lygiai tą patį galvoja, bet visiškai nemoralizuodama (nors dar ir kaip galėtų!), o kasryt rodydama pavyzdį, bando mane atvesti į doros kelią. Nes jos pusryčiai visada teisingi ir gražūs. Dar ji sako, kad turi būti pakankamai sotūs, nes su kūdais juk ilgai nepatempsi.
Bet man nelabai svarbu ką ji sako ar ko nesako - jei tik turiu laiko ir dar nebūnu išėjusi darban, su pasimėgavimu stebiu josios rytinį šeimininkavimą. Ir nors, dievaži, nemėgsta gaminti, rytais virtuvė būna tokia, kokia ji gali būti tik ruošiantis baliui - daug indų ir įrankių, bent kelios pjaustymo lentelės ir, aišku, pusę stalo okupuojantys buteliukai su padažais, prieskoniais ir kažkokiais dalykais, kurių net pavadinimų nežinau. Ir dar ta nesvietiškai palaiminga, lyg dangus su visais žvaigždynais ant galvos būtų nukritęs, veido išraiška - va taip ji gaminaisi pusryčius.
Reikės:
- 1 kiaušinio;
- 1/4 a. š. rūkytos paprikos;
- šiek tiek druskos ir maltų juodųjų pipirų;
- 1/2 sunokusio avokado;
- 1-2 a. š. šviežiai spaustų citrinos sulčių;
- sūdytos ar rūkytos lašišos file gabaliuko;
- juodos naminės duonos riekės;
- aliejaus kepimui;
- 1 a. š. grūdėtų garstyčių.
Gaminimas:
1. Avokadą sutrinti šakute ir sumaišyti su citrinos sultimis. Tepti ant duonos, o ant viršaus uždėti lašišos tiek, kiek norisi arba tiek, kiek randi kažkieno jau pradarytoje pakuotėje.
2. Kaušinį (neapverčiant - trynys turi likti gražiai geltonas) iškepti įkaitintame aliejuje, pabarstyti druska, pipirais ir rūkyta paprika.
Atsisėdus prie pusryčiams paruošto stalo į lėkštę įmesti šaukštelį grūdėtų garstyčių, nutaisyti palaimingą šypseną ir, mataruojant kojytėmis, viską, kol niekas neatėmė (bo bais gražiai ir gundančiai tas pusrytukas atrodo), sušlamšti. Paskui dar išlenkti balintos becukrės kavos puodą (ne puodelį) ir eiti matomų ir nematomų kalnų versti.
Nu ir kažkaip, žinokit, tie kalnai vartosi.
P. s. jei rytais kalnų versti neketinate, spalvingąjį pusrytį nukelkite į antrą dienos pusę.
O jums yra nutikę, kad ruoštumėt vakarėlį užmiršto silkės recepto garbei? Man nutiko.
Visą gyvenimą, bent porą kartų per metus, girdžiu mamą pasakojant apie močiutės Emilijos, mano tėvo mamos, ypatingąjį silkių padažą, kurį ji patiekdavo su virtomis bulvėmis. To padažo akyse nesu mačiusi, užtat bulves labai gerai pamenu - būdavo miltingos ir labai skanios. Vėliau, kai paaugau, išsiaiškinau, kad jas virdama močiutė visai nedėdavo druskos, o ir vandenį, nors gyveno mieste, semdavo iš šulinio - kitokio ir neturėjo. Nusekiau jos pėdomis ir pas mane, jei kada ragausit bulvių, labai retais atvejais gausite pasūdytų. Bet apie lietuvio duoną tik tiek, nes nei tai kažkoks patiekalas (kalbu apie vandenyje virtas bulves, ne apie cepelinus), nei ką, greičiau, priedas prie ko nors rimtesnio.
Silke gardinto padažo irgi nepavadinsi rimtumo įsikūnijimu, bet mama taip aistringai apie jį vis prasitardavo, kad nejučiom pradėjau domėtis. Iš pradžių tik klausiausi, paskui ėmiau mamą kamantinėti ir beveik tardyti, nes man labai smalsu kaip, kada ir kodėl silkė. Bet ką mama? Jauna dar, tik ištekėjusi buvo, tai ne žuvys galvoj, todėl nei recepto prašė, nei jį kur užsirašė. Sakė, kad tik kaulelius iš riebiosios ištraukydavo ir paskui, anytai padažą išvirus, jau prie stalo sėsdavo. Na jau tos jaunamartės? Jokios atsakomybės dėl vieną dieną garantuotai dingsiančio šeimos kulinarinio paveldo.
Vieną dieną, aišku, taip ir nutiko - močiutei išėjus Anapilin, išėjo ir receptas.
Kelis metus bergždžiai bandžiau sugaudyt bent kažkokį to padažo atitikmenį knygose ir internete, bet veltui - įvairių marinatų ir šaltų užpilų begalės, o tokio, kuriame silkė būtų verdama piene, nė vieno. Bet, ar pastebėjot, Visata nėra kurčia ir todėl kartais prisikasam. Prisikasiau ir aš - ačiū mamai ir Velykoms.
O Velykoms taigi gavau knygą, papuoštą kepto kiaušinio nuotrauka. Atsiverčiau kažkurį, tiksliau, pirmą pasitaikiusį puslapį ir puoliau skambinti mamai, nes jame tas skradžiai žemę prapuolęs receptas surašytas! Pažadėjau ar, tiksliau, prisiekiau tuo atradimu kada pasinaudoti, virtuvėje pasidarbuoti ir kadais tą neatidžią, o dabar keturių anūkų močiutę į svečius pasikviesti ir drūčiai pavaišinti.
Kaupiausi beveik metus, nes juk ne taip lengva ryžtis silkę iš salotinės į puodą, kuriame grietinėlė teliūškuoja, perkelti. Bet perkėliau. Ir vakarėlį suorganizavau. Oficialiai jis buvo pavadintas mano gimimo dienos, o neoficialiai, močiutės Emilijos silkės padažo degustacijos švente.
Padažo sudedamųjų dalių proporcijas gan smarkiai keičiau - man norėjosi saikingai tiršto, o ne skysto padažo. Naudojau liesą grietinėlę ir, nors recepte nurodytas žuvies sultinys, antrąkart virdama jį keičiau pienu (močiutė, anot įvykių dalyve buvusios mamos, nei sultinio, nei grietinėlės nenaudodavo).
Jei tik yra noro, dėkite ne vieną, kaip nurodyta, o du trynius ir tada padažas priartės prie olandiško, mat jame paprastai neapsiribojama vienu tryniu.
Reikės:
- 1 v. š. kvietinių miltų;
- 20 g sviesto;
- 150-200 ml pieno arba žuvies sultinio;
- 150 ml grietinėlės;
- 1 v. š. grietinės;
- 1 kiaušinio trynio;
- maltų jiodųjų pipirų;
- šiek tiek druskos (jei silkė išmirkyta ir nesūri);
- 200-250 g silkių file.
Gaminimas:
1. Jei silkė sūri, būtinai išmirkyti šaltame vandenyje. Pašalinti odą, file sukapoti peiliu, o paskui baigti smulkinti šakute. Vaizdas nebus itin gražus - tiesiog balzgana košė.
2. Sviestą ištirpinti, suberti miltus ir kiek pakepinti; palengva (ir vis maišant) pilti pieną. Kaitinti, kol padažas sutirštės. Trynį išsukti su grietine ir supilti į padažą. Galiausiai sudėti silkės file, pagardinti pipirais (jei reikia, ir druska) ir patiekti prie virtų bulvių ar, kaip rekomenduojama knygoje, prie kietai virtų kiaušinių.
Kiaušinių padažu nelaisčiau, bet bulves išbandžiau. Kai įvertinau skonį, nusprendžiau, kad labai gerai tas padažas žiūrėsis prie bulvių, morkų ir cukinijų plokštainio - taip ir padariau - man tai pasirodė dieviškai ir visai nekasdieniškai gardu.
P. s. maldauju, neišbarstykit, gerbiamieji, gerų, nors ir kaip jie tokiais dabar neatrodo, dalykų - juose gal atrasite prisiminimus apie tą laiką, kai buvote jaunatviškai išsiblaškę, nerimti, gražūs ir labai jau nerūpestingi.
Recepto šaltinis: ,,Lengvai ir paprastai iš kiaušinių” (sudarytoja Daiva Dmuchovska)
Mielinis pyragas su daržovių ir konservuoto tuno įdaru
Choristai, turėję praskaidrinti tamsių ir drėgnų vakarų būtį, nukelia į tokią nebūtį, kad išėjusi beveik pasiklystu vietoje, kur taip atsitikti tiesiog negali - per daug ji man pažįstama.
Parduotuvėje, nors puikiai žinau ko atėjusi, vaikštau tuščiu krepšiu. Tuščiomis ir išeinu. Paskui apsisuku ir grįžtu, o į namus parslenku su maišu, kaip iš bulviakasio.
Vyras mane erzina ir vis klausia ar gerai jaučiuosi po kadais persirgto covido. Jaučiuosi, - atsakau. Ir jaučiu. Bet ne dabar - miegapelės tokiu metu jau miega. O man reikia mielinę tešlą užminkyt, nors valgau išskirtinai šokoladą. Ne iš mandrumo, greičiau iš poreikio jaustis ir jausti.
Bet įsisuku - tešlos, o ypač mielinės, glostinėjimas ir tapšnojimas mane veikia raminančiai. Ji drybso patenkinta, tuo tik dar kartą patvirtindama, kad mudviejų jausmai abipusiai.
Kai baigsiu masažą, ji ims kilti. Ir kils tol, kol numuš dangtį - dubenyje pasaulis juk toks mažas ir būtinai reikia pasižvalgyti. Trauksiu tuomet ją lauk, dėsiu ant stalo ir maitinsiu šaukštu tiesiai iš keptuvės. O paskui ji vėl pūsis ir kepama ims kvepėti taip, kad šokolado nebenorėsiu.
Tešlai reikės:
- 250 ml šilto pieno;
- 1,5 a. š. sausų mielių;
- 2 a. š. cukraus;
- 1 a. š. druskos (su kaupeliu);
- 60 g tirpinto sviesto;
- 350-380 g kvietinių miltų;
- šiek tiek tirpinto sviesto ar aliejaus tešlos apglostymui ir šiek tiek miltų kočiojimui;
- kiaušinio plakinio pyrago paviršiui aptepti.
Įdarui:
- 2 didelių svogūnų;
- 2 česnako skiltelių;
- 1 morkos;
- skardinės smulkinto tuno savo sultyse;
- 100 g kreminio sūrelio;
- 1/2 pastarnoko šaknies;
- aliejaus kepimui;
- ryšulėlio petražolių lapelių;
- druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį;
- šiek tiek vandens troškinimui.
Papildomai:
- kiaušinio plakinio;
- 1,5 a. š. juodų ir baltų sezamų sėklų.
Gaminimas:
1. Pirmiausia užminkyti tešlą - į dubenį berti mieles, dėti šaukštelį cukraus, pilti pieną ir gal kokius 3 šaukštus miltų. Viską išmaišyti, ant viršaus dar užberti saujikę miltų; pridengti ir palikti 15-ai minučių.
2. Kai tik tešlos paviršiuje atsiras oro pūslelių, sudėti likusius produktus ir užminkyti purią ir kiek lipnią tešlą. Aliejuotomis rankomis iš jos padaryti rutulį, pridengti ir statyti kokiai valandai ten, kur šilta, gera ir jauku.
3. Įdarui aliejuje apkepti svogūnus, sudėti česnako smulkintas skilteles, tarkuotą morką ir pastarnoką. Apkepus įpilti vandens ir troškinti, kol daržovės suminkštės. Įdarą pagardinti druska ir pipirais, jau visai pabaigoje suberti smulkintus petražolės lapelius.
4. Įdarui atvėsus, sudėti tuną (skystį nupilti) ir tarkuotą sūrelį.
5. Tešlą iškočioti, sudėti įdarą ir susukti. Kraštelius, kad įdaras neišbėgtų, užspausti pirštais. Pyrago viršų aptepti kiaušinio plakiniu, pabarstyti sezamo sėklomis ir kepti 180 *C orkaitėje apie 30 minučių.
Ragauti su šviežių daržovių salotomis, bet galite pabandyti su sviesto-grietinės padažu, ypač, jei valgysite jau atvėsusį - vis šiokia tokia šiluma.
Jau gali pasirodyti, kad be skumbrės gyvent negaliu, nes tai ją ant grotelių paguldau, tai, lyg kokią gimtadienio dovaną, į popierius vynioju. Galiu ir net labai. Bet kad užpirkta buvo kiek per daug - keturios į ledą sušalusios žuvys, kuriomis dabar reikia kaip nors atsikratyti. Todėl ir kratausi. O kad už stalo susėdę žmonės neimtų žiovauti, tenka tą rainąją priversti jos norėti - pažadu, popieriuje keptoji tikrai skirsis nuo tos, kuri šonus, lyg kokiam geram kurorte, degino virš žarijų.
O ir šiaip, gyvenimas kartkartėmis prašosi būti kuo nors paįvairinamas. Įvairinam visaip, bet būtinų būtiniausiai, ir savaitgalio pietumis. Ir nors sakiau, kad be skumbrės tikrai išgyvenčiau, visgi, jos buvimą lėkštėje vertinu teigiamai jau vien todėl, kad pietaujant teks dar ir kaulelius, kurių čia tikrai bus, rankioti. O tai reiškia, kad NIEKUR TU, ŽMOGAU, NENUSKUBĖSI, todėl nusiramink, atsipalaiduok ir pasiduok lėtam buvimui, kurio, garantuoju, visas penkias darbo dienas taip ir neturėjai.
Šį kartą žuvis bus kiek netikėta, nes juk dažniausiai, kad neužgožti josios subtilaus skonio, pasiūloma ko nors lengvo, o čia, bac, lyg perkūnas iš giedro dangaus, atsiranda aštrokas daržovių garnyras. Nežinau kaip čia taip nutiko, bet nutiko ir man labai tiko - spalvinis derinys vykęs, skoniai, nors kiek netikėti, bet derantys ir vienas kitą glaudžiai papildantys.
Reikės:
- 1 skumbrės;
- gabaliuko (na gerai, 1 v. š.) sviesto;
- druskos ir pipirų;
- 1 v. š. aliejaus;
- šalavijo lapelių;
- 2 v. š. citrinos sulčių;
- 2 citrinos skiltelių.
Daržovių garnyrui:
- 500 g pomidorų;
- 1 svogūno;
- česnako skiltelės;
- 1 morkos;
- aliejaus kepimui;
- druskos, cukraus ir pipirų;
- kajeno pipiro ankšties galiuko;
- 1 a. š. garstyčių grūdelių.
Gaminimas:
Jei žuvis šaldyta, dėti ją į šalto vandens sklidiną dubenį ir palikti iki ji atšils. Jei ruošiu pietus, ledo gabalu virtusią žuvį užmerkiu ryte.
Žuvį išdarinėti (būtinai pašalinant ir žiaunas), nuplauti, nusausinti popieriniu rankšluosčiu ir keliose vietose įpjauti iki kaulo.
Žuvį apšlakstyti aliejumi, vidaus ertmę pabarstyti druska ir pipirais, įdėti šalavijo lapelių, sviesto ir perpus perpjautus citrinos griežinėlius. Druska ir pipirais pabarstyti žuvies išorę ir palikti marinuotis pusvalandį ar valandą.
Skumbrę dėti ant kepimo popieriaus, ant jos viršaus surikiuoti likusius citrinos griežinėlius ir šalavijo lapelius, popieriaus kraštus užlenkti. Kepti 180*C orkaitėje apie 30 minučių.
Garnyrui skirtą aliejų įkaitinti keptuvėje, berti pjaustytus svogūnus, česnaką ir trumpai apkepti. Morkas supjaustyti plonomis juostelėmis arba sutarkuoti, dėti keptuvėn. Kai daržovės apkeps, sudėti viską, kas liko. O liko pjaustyti pomidorai, garstyčių grūdeliai, kajeno pipiro galiukas. Su druska ir cukrumi skubėti nereikia - geriau berti po truputį ir vis paragauti. Keptuvę uždengti dangčiu ir viską patroškinti - daržovės per tą laiką turi visiškai suminkštėti. Jei pasirodys, kad keptuvėje per daug skysčio, pakaitinti dar, tik jau be dangčio.
Prie žuvies, jei norisi sotumo, patiekti virtų ryžių ar orkaitėje keptų bulvių.
Kartais ir aš tingiu gaminti. Garbės žodis, labai tingiu. Tada tik supjaustau ir sumaišau. Manot, lieka nepatenkintų? Aišku, kad ne.
Maišyti galima ir košę, bet tebūnie šiandien daržovių salotos - paprastos, gaivios ir net įtariu, sveikos.
Salotų pagrindui naudojau žiemines bulves - kol anos nedygsta, galima valgyti. Bet, jaučiu, greitai jų dėjimo į lėkštę sezonas pasibaigs - gi viskas, nors kasdienine šiluma džiaugtis lyg ir neišeina, auga ir po truputį žaliuoja. Ir topinambų stiebai, šaunantys į 2 metrų aukštį, tikrai nėra išimtis.
Kiaušiniai, kurių salotose bus, viliuosi, nespėjo įgrysti tiek, kad nebenorėtumėt net į jų pusę pažiūrėti? Man tikrai neatsibodo, nes per Velykas būnu tik kiaušinių margintoja ir suvalgau simbolišką kąsniuką - daužiam vieną ir pasidalinam visi, tądien prie stalo sėdintys.
Žirnelių šiandien, valio, nereikia baisulingai norėti ir niekada, išskyrus šventes, negauti, kaip kad buvo įprasta vaikystėje - dabar nors šaukštu kabink ir tikrai niekas nesupyks, kad štai, rado spintoj paslėptuosius ir, kaip tikras nedorėlis, suvalgė tai, kas turėjo būti sudėta į šventinę baltąją mišrainę.
Marinuotų agurkėlių arba šparaginių pupelių atsargomis, garantuoju, dar vasarą pasirūpina kiekvienas doras šios žemės pilietis.
O kas liečia padažą...žinot gi, būna TUNAS ir tunas. Pirmajam nėr lygių nei skoniu, nei, deja, kaina. O antrasis, nors valgomas, nuvilia savo išvaizda - smulkinto tuno konservai džiugina ne kiekvieno žiūrovo akis. Nors...gal tik man skardinės turinys negražus? Šiaip ar taip, kad to negrožio būtų mažiau, iš jo gaminsime padažą.
Na va, beveik viskas, ko reikės - belieka pjaustyti ir maišyti.
Reikės:
- 3 ar 4 kietai virtų kiaušinių;
- nepilno 0,5 l stiklainiuko konservuotų šparaginių pupelių (arba kelių marinuotų agurkėlių);
- 200-300 g su visomis odelėmis virtų topinambų;
- 4-5 v. š. konservuotų žirnelių;
- šviežių lapinių salotų ir (ar) gražgarsčių lapelių;
- šviežiai maltų juodųjų pipirų;
- šiek tiek juodosios druskos (jei jos neturite, keiskite balta druska).
Padažui:
- skardinės savo sultyse konservuoto smulkinto tuno;
O gaminimas labai jau paprastas - tereikia supjaustyti viską, kas pjaustoma, sudėti į salotinę, pabarstyti druska, užpilti padažu, apiberti maltais pipirais ir, žinoma, apkaišyti patiekalą salotų lapeliais.
Į salotas, jei norisi, galima įpjaustyti pomidorų, tikrai nepakenks ir alyvuogės.
Daržoves, prieš gardinant padažu, galima sumaišyti, bet jei šiandien jūsų širdis, protas ir siela išgyvena tinginio dieną, nieko nemaišykit, daržoves supjaustykite ir sudėliokite kauburėliais - valgantiesiems taip bus gal net smagiau?
