Norėčiau būti ta, kuri renkasi skonį, bet kur kas dažniau, dar prieš skonio apturėjimą burnoje, imu grožį - spalvą, tekstūrą, faktūrą ar formą. Kai pavasarį, ruošdamasi sėjai, pradedu šukuoti ir kedenti daržą, tik šiaip, dėl juoko sakau, kad burokėlių, pupelių ar svogūnų pasėti ar pasodinti reikia, nes juos mėgstu. Gal ir mėgstu? Bet juk galiu mėgti ir neaugindama jų - parduotuvės kiaurus metus pilnos šviežių gėrybių. Bet man reikia auginti tam, kad vasarą, o ir rudenį turėčiau kur akis paganyti.
Tiesą sakant, akis ganau ir dabar - nors tuoj tuoj Kalėdos, nepaliauju grožėtis vis dar intensyviai žaliuojančiu, tuščiame darže ištvermingai stovinčiu briuselio kopūstų derliumi. O paskui, jau grįžusi įvirtuvę, prapjaunu didijį moliūgą, dar kartą pasidžiaugiu jau kitokia, šįkart oranžine spalva ir imuosi darbo - iš patirties žinau, kad išoriškai gražūs dalykai, be kita ko, dar ir labai skaniai valgosi.
Briuselio kopūstus prieš dedant ant tešlos pagrindo galima apkepti orkaitėje arba troškinti kartu su moliūgu keptuvėje - šį kartą aš juos dėjau apvirtus.
Kišas keptas 26 cm. skersmens ir 4 cm. aukščio formoje.
Tešlai reikės:
-130 g šalto sviesto;
-210 g a. r. kvietinių miltų;
-2 v. š. šalto vandens;
-1/2 a. š. druskos.
Įdarui:
-200 g briuselio kopūstukų;
-300-350 g smulkiai supjaustyto moliūgo (be sėklų ir odelės);
-1 svogūno;
-3 česnako skiltelių;
-1 v. š. smulkintų šalavijo lapelių;
-aliejaus kepimui;
-druskos ir maltų pipirų pagal skonį.
Užpilui:
-3 kiaušinių;
-100-120 ml grietinėlės (10% riebumo);
-70 g tarkuoto kietojo sūrio (naudojau ,,Džiugo");
-druskos pagal skonį.
Gaminimas:
1.Sviestą sutarkuoti burokine tarka, berti druską, išsijotus miltus ir pirštais sutrinti iki trupinių. Jei reikia, įpilti šalto vandens ir greitai, kad nespėtų sušilti, užminkyti tešlą. Iš tešlos suformuoti rutulį, įvynioti į maistinę plėvelę ir bent pusvalandį palaikyti šaldytuve.
2.Įkaitintame aliejuje apkepti smulkiai pjaustytą svogūną. Suberti česnaką ir moliūgo kubelius, pagardinti druska ir pipirais. Daržoves apkepti, o po kurio laiko dengti dangčiu ir troškinti, kol moliūgas suminkštės. Sudėti šalavijo lapelius.
3.Briuselio kopūstukus apvirti (apie 5 min.) pasūdytame vandenyje. Nukošti.
Jei kam dabar linksma, tai tegu - nesu beviltiškai godi ir tikrai nepretenduoju į svetimą nuotaiką. O nepretenduoju todėl, kad turiu savo įprastinę - rudeninę, kuri visą mano sąmoningą gyvenimą patyliukais atsliūkina rugpjūčio gale ir pasilieka iki pat pavasario. Kai tik šis daigelių, lapelių ir ankstyvųjų gėlelių pavidalu pradeda kaišioti nosį, bjaurioji mano nuotaika pasipusto kulnus ir kaži kur išlekia. Bet dabar ji su manim - jaučiu ją kiekvieną rytą, dieną ir vakarą.
Tiesa, kartais susiimu ir tą nuotaiką pažaboju vaikščiojimu, skaitymu, bendravimu, ko nors matymu ar gaminimu. Tikrai taip, puodų tarškėjimas veikia kaip pats geriausias, šimtus, ne, veikiau tūkstančius kartų išbandytas priešnuodis nykumai įveikti. Tiesa, jei vaikšiosite po namus tik daužydami šaukštą į dubenį, teigiamo rezultato tikrai nesulauksite, nes nuotaika nuo to dungsėjimo ne tik kad nepagerės, bet dargi subjurs. Todėl rekomenduoju energijos veltui nešvaistyti ir ką nors pagaminti - sotūs namiškiai, beje, irgi gali būti puikūs geros, į aplinką skleidžiamos nuotaikos šaltiniai.
Bjauraus oro atveju gaminti reikia ne bet ką, o tik tai, kas kelia ūpą, yra gražu (pvz.šaltiena man nėra graži), šilta, gardžiai kvepia ir, svarbiausia, grąžina mintis į prarastą rojų. Anądien pamaniau, kad tuo rojumi visai gali tapti moliūgas. Nes juk kai kai oras šaltyn (tiksliau, drėgnyn), akims būtinai reikia guodžiančiai šilto saulės blyksnio jei ne kasdieninėje, tai bent savaitgalinėje lėkštėje mūsų. O moliūgai - gero laiko su geru derliumi liudininkai, juk ir sutverti tam, kad imtum juos ir raikytum sriubas, troškinius, pyragus ir lazanijas gardindamas.
Lazanijai reikės:
-600 g moliūgo (be sėklų ir odelės);
-250 g rikotos sūrio;
-1 svogūno;
-3 česnako skiltelių;
-300 g pomidorų;
-druskos pagal skonį (naudoju arba žolelių, arba baziliko druską);
-šviežiai maltų juodųjų pipirų;
-1,5 a. š. itališkojo džiovintų žolelių mišinio;
-80-100 g tarkuoto kietojo sūrio;
-sviesto kepimui.
Bešamelio padažui:
-40 g sviesto;
-25 g kvietinių miltų;
-500 ml pieno;
-žiupsniuko malto muskato riešuto;
-druskos pagal skonį.
Gaminimas:
1.Moliūgą starkuoti burokine tarka.
Svieste apkepti svogūną, suberti smulkintas česnako skilteles ir raudonėlį - jiems pakvipus sudėti moliūgą ir trumpai apkepti. Dėti pjaustytus pomidorus, pagardinti druska, pipirais ir, uždengus dangtį, troškinti, kol daržovės taps minkštos. Palikti vėsti.
Į atvėsusias daržoves sudėti rikotos sūrį ir išmaišyti. Jei reikia, pakoreguoti druskos kiekį.
2.Storadugniame puode ištirpinti sviestą, dėti miltus ir apkepti iki gražios aukso spalvos. Palengva (ir vis maišant šluotele) supilti pieną, pagardinti druska ir virti iki lengvo sutirštėjimo. Padažą pagardinti muskatu ir nukaisti.
3.Indą, kuriame keps lazanija, ištepti sviestu, dėti 4-5 šaukštus padažo, įtiesti lazanijos lakštus (mano inde telpa 3 lakštai). Ant viršaus paskirstyti moliūgo-rikotos masę, apšlakstyti padažu ir apiberti sūriu. Veiksmą kartoti tol, kol pasibaigs įdaras.
4.Lazanijos viršų aplieti padažu, indą uždengti kepimo folija ir 20 min. kepti 180°C orkaitėje.
Foliją pašalinti, lazanijos viršų apiberti likusiu sūriu ir kepti dar 10-15 minučių.
Kišas su rūkyta lašiša, brokoliais, bulvėmis ir fermentuotais Kampoto pipirais
Degustacijos retai kada nuvilia, nes, na patys suprantat, kai už dyką gauni paragaut to ir ano, pro ką, parduotuvėj atsidūręs, gal net praeitum nestabtelėjęs, murmėti negali. Smagiausios, kiek pamenu, buvo vyno, alaus ir midaus degustacijos - gėrimai, į rankas įduodami betarpiško bendravimo burtų lazdelę, atriša net užkietėjusių tylenių liežuvius. Ir subtilių juokelių palydimas atviravimas ausyse skamba dar kelias dienas po to - kas pliatkus varinėja, kas su šypsena aptarinėja realius to vakaro įvykius, kai kurie spėja o kas būtų buvę, jei būtų buvę. Žodžiu, karuselė, kurios, jei nenori prarasti įvykusio degustavimo malonumo, jokiais būdais nevalia priverstinai stabdyti.
Bet tąkart ragavom...pipirus. Tikrai taip, pipirus. Juodus, baltus ir raudonus. Ir dar sūdytus, ir fermentuotus. Ir visi jie buvo Kampoto pipirai. Ne, ne kompoto, o kampoto. Girdėjot apie tokius? Aišku, kad girdėjot - kur jau nežinosi tų, be kurių įsikišimo dar nė vienas restoranas Michelino negavo (nepatikrinta informacija). Ir kurių vardas taip labai primena kadais mokyklinius pietus lydėto gėrimo pavadinimą, kuriame plaukiojo geltoni obuoliai, ne pipirai.
Tiesa, ar jau spėjot google paieškos sistemoje įvesti žodį ,,Pepper'' ir pasidomėti kurioje Žemės rutulio pusėje stebuklingus pipirus raško? Deja, smalsiuosius turiu nuvilti, nes aš pipirus ragavau ne egzotiškoje Kambodžoje, kurioje ir auga pasaulio virtuvės šefų itin vertinamas „juodasis auksas”, o kairiajame Neries krante įsitaisiusio seno ir dėl to bais gražaus Grabijolų kaimo gale, palei pat upę. Ne, pipirų žmonės ten tikrai neaugina - praeidama mačiau tik žydinčius jurginus ir rudeninius astrus. Įtariu, pipirų degustacijos vyksta ne tik nuo civilizacijos nutolusiuose ir miškų apsuptuose kaimuose, tad laimę sudalyvauti ragavimuose-pabendravimuose turi bet kuris eilinis pilietis, žinoma, jei pasiseks. Mums kažkaip ir kažkodėl pasisekė - atvažiavom gi tam, kad į piliakalnį įsikabarotumėm ir po vidur miško augančio tūkstantmečio ąžuolo šakom pastovėtumėm. O čia, brač, pipiriukai - imkit, vaišinkitės, ragaukite, skanaukite. Na ir ragavom. Iš visos širdies ir, žinoma, pilna burna.
Į Grabijolus pro dailiai rudenėjančias Zabarijos kalvas.
Patikrinau - Grabijolų kaime pipirų tikrai neaugina.
Baltas pelėsinis, šilauogė saldžioji ir mažytis, visus skonius apjungiantis fermentuotas pipiriukas - taip galėčiau maitintis nuo ryto iki vakaro. Degustacijos Grabijolų kaimo gale fragmentas.
Ko gero, nereikia aiškinti, kad visus pakeliui matytus grožius palikau ten, kur jiems ir priklauso būti, bet pipirus parsivežiau. Tik gan ilgai jų, vis negalėdama atsistebėti išskirtiniu skanumu, niekur nebėriau - tik ragavau vienus, be nieko. Ir kitus va taip vaišinau - po pipiriuką, be nieko. O žiemos šventėms artėjant sodo, kuriame gyvenu tik vasarą, kaimynai įteikė lašišos šmotą. Iš Norvegijos atkeliavusi žuvis suveikė kaip paskatinimas - įkomponavau ją, kartu su daržovėmis ir, žinoma, Kampoto pipirais, į bendrą reikalą, pyragu vadinamą. Ir, ajai, kaip neapsirikau - skonis buvo vertas net ne vienos, o visų, tik jau į krūvą sudėtų, metų švenčių.
Tešlai reikės:
-120 g šalto sviesto;
-220 a. r. kvietinių miltų;
-1 kiaušinio;
-žiupsnio druskos;
-1 v. š. degtinės arba šalto vandens.
Įdarui:
-150 g rūkytos lašišos;
-250 g bulvių;
-150-200 g brokolio;
-1 svogūno;
-aliejaus kepimui.
Užpilui:
-200 ml riebios grietinėlės;
-žiupsnio maltų juodųjų Kampoto pipirų;
-3 kiaušinių;
-druskos pagal skonį;
-2 a. š. fermentuotų Kampoto pipirų;
-1 v. š. džiovinto pankolio lapelių.
Gminimas
Tešla:
Kiaušinį, įdėjus druskos, išplakti šakute. Į dubenį berti miltus, įtarkuoti sviestą. Pirštų galiukais viską sutrinti iki trupinių, supilti išplaktą kiaušinį ir užminkyti tešlą. Jei tešla per lipni, įberti dar šiek tiek miltų, o jei atrodo, kad per kieta, pridėti šaukštą vandens ar degtinės. Tešlą įvynioti į maistinę plėvelę ir pusvalandžiui ar valandai dėti į šaldytuvą.
Įdaras:
1.Bulves išvirti pasūdytame vandenyje ir atvėsinti.
2.Brokolį apvirti (3 min) pasūdytame vandenyje ir perlieti šaltu vandeniu.
3.Aliejuje apkepti smulkiai pjaustytą svogūną.
4.Lašišą supjaustyti nedideliai gabaliukais.
5.Viską, daržoves ir žuvį, sudėti į dubenį. Įberti 1-ą šaukštelį fermentuotų Kampoto pipirų ir sumaišyti.
Tešlą iškočioti ir įtiesti į kepimo formą. Ant viršaus dėti lakštą kepimo popieriaus, berti džiovintų pupelių ar žirnių; kepti 180°C orkaitėje 20 minučių.
Popierių su pupelėmis nuimti, formą grąžinti į orkaitę ir kepti dar kokias 6 minutes.
Ištrauktą pyrago pagrindą reikėtų atvėsinti, bet retai naudojuosi šita taisykle ir, prisiekiu, rezultatu dar nė karto nenusivyliau.
Ant apkepto ir, jei turit laiko, atvėsinto pagrindo dėti daržovių-lašišos įdarą, supilti kiaušinių-grietinėlės plakinį. Ant viršaus išdėlioti likusius Kampoto pipirus (1 a. š.).
Kišą 180°C orkaitėje kepti 35 minutes.
Kai jau sėsitės prie stalo, jokiais būdais neusigundykite dar ir padažais - kišas nuostabus ir be jų. Be nuostabumo jis dar ir kaloringas, beje. Todėl rinkitės šviežias daržoves.
Namai susitraukė, sumažėjo ir realiai nebėr kaip ir kur juose apsisukt ar prasisukt. Kalta, žinoma, aš, atgalios, į miestą, susivežusi viską, ko vasarą reikėjo sode. Negana to, kad su manimi grįžo rankšluosčiai, patalynė, kai kurie rūbai, visi vonios reikmenys ir mielos smulkmenos, į virtuvę sugužėjo ir daržovės. Su konservuotomis aišku - į rūsį jas! Bet ką su tomis, kurios ne stiklainiuose? Todėl sėdžiu, žiūriu ir nosį raukau - kalnas cukinijų ir moliūgų, nors ir labai gražių, tikrai nėra tai, per ką norėčiau laipioti su kuo norėčiau gyventi visą žiemą ir pavasarį. Tai po truputį, progai, t. y., savaitgaliui, pasitaikius, naikinu laisvai ir padoriai praeiti neduodančias kliūtis - virtuvė, kad ir pamažėl, laisvėja, skrandžiai pilnėja, o derliaus gausos džiaugsmas, ėmus jį virti, kepti ir troškinti, tik didėja.
Apkepas, žinoma, skirtas vegetarams ir visiems kitiems daržų fanams, nes nieko mėsiško ir net žuviško jame nėra. Be abejo, jis skirtas ir tiems, kuriems žūtbūt reikia sunaikinti krepšiuose, paloviuose, pastalėse ar tiesiog ant grindų įsitaisiusius tikrai nemenkus žalius, geltonus ir visaip kaip dryžuotus grožius.
Šį kartą moliūgus, savo didžiąją meilę, paliksiu nuošaly. Ir tikrai ne todėl, kad jųjų soti. Ne, tiesiog ši diena skirta ne oranžinei spalvai - ja vaišinsiu kitą kartą. Bet va lapinių kopūstų, kurie, bent jau mano manymu, dera beveik prie visko, neatsisakysiu - visą vasarą savo nuostabia lapija puošę ne tik daržą, bet ir gėlyną, dabar prašyte prašosi būti panaudoti pagal pirminę savo paskirtį.
O apkepas, jei jau tokį kepsite, tikrai įtiks net įnoringiems - kvapnus, labai purus ir minkštas - patiekite jį pietums ar vakarienei.
Reikės:
-800 g burokine tarka smulkintų cukinijų;
-300 g varškės (9 proc. riebumo);
-3 kiaušinių;
-2 svogūnų;
-2 česnako skiltelių;
-150 g smulkintų lapinių kopūstų (be stiebų ir jungiamųjų siūlių);
-aliejaus kepimui;
-100 g kvietinių miltų;
-malto 5 pipirų mišinio (pagal skonį);
-druskos (pagal skonį);
-2 a. š. prieskonių varškei (česnako granulės, peletrūnas, mėta, petražolės);
-100 g tarkuoto kietojo sūrio.
Gaminimas:
1.Įkaitintame aliejuje apkepti smulkintus svogūnus ir česnakus. Sudėti labai smulkiai pjaustytus lapinius kopūstus ir troškinti, kol šie suglebs, apie 5 minutes (troškinant galima įpilti šiek tiek vandens ar daržovių sultinio).
2.Tarkuotas cukinijas pabarstyti druskos žiupsniuku, o po 10-15 minučių nuspausti atsiradusį skystį.
3.Kiaušinius suplakti šakute. Varškę sutrinti ir sumaišyti su kiaušinių mase, cukinijomis ir atvėsusiu keptuvės turiniu.
4.Suberti sūrį (saujelę pasilikti apkepo viršui), prieskonius, druską - viską gerai išmaišyti, sudėti į kepimo formą ir pašauti į orkaitę.
5.Kepti 180° karštyje 30 minučių. Apkepą ištraukti, apiberti likusiu sūriu ir kepti dar 10 minučių.
Patiekti su naturaliu, patinkančiomis žolelėmis gardintu jogurtu ar grietine.
Apkepas puikus karštas, bet ne ką prastesnis būna ir tada, kai atvėsta.
Raugo tešlos pyragas su mangoldais ir trijais sūriais
Mano laikas, spalvos, beržų kasos už lango, dar atodūsiai, mano ką tik prašniokštęs ir akmeniu iki šiol buvusią žemę pagirdęs lietus, dangus su properšomis, atgulusi žolė, kurią, Dieve švenčiausias, ir vėl reikės pjauti, mano naktinis drugys, klaidžiojantis palubėje, prisiminimai visko, kas pasiliko ten, už durų, gal vakardienoje, mano ritmingai šnarantys senų obelų nurudę lapai po kojomis, rytojaus laukimas, mano baimės, džiaugsmai, bemiegės ir beveik tamsios pilnatys, ir buvimo pilnatvės sapnai.
Ir keistas rūkas prieš pat vidurnaktį, ir jo blausybėje gęstantys įvairiaspalviai miesto langai. Dar gervės, kurios vos prieš kelias savaites taip graudžiai vaitojo tolybės laukuose ir šiandien, jau išskrisdamos, darnioje voroje, danguje. Mano neišsakyti žodžiai (nes nebuvo kam jų patikėti) ir akyse sustingęs šypsnis - jis ką tik palaimino naujai sukrautą žiedą nežinomos gėlės. Ir mano ėjimas, greičiau, lakstymas, bandant aplenkti dienos tykumoje be garso zujančius uodus, kurie, jei tik pasivys, taikys įžnybt ne kur kitur, o tiesiai į veidą. Ir dar tas pavadinimo neturintis, bet taip pažįstamas, paširdžiuose įsitaisęs ilgesys (o gal liūdesys?).
Bet tai praeis - pabus valandžiukę mindžiukuodamas vietoje, pajauks mintis, paliūdins ir nueis sau. O kai nueis, susiimsiu, sukišiu dubenin dabar jau skintus, prieš tai menkutį takelį užgulusius gražiuosius mangoldų lapus ir ilgai juos prausiu - lygiai taip pat rūpestingai, kaip dulkių migla pasidengusį savo kūną po kaitrios dienos darbo lauke. Ir tada jau kepsiu sugrįžtuvių namo pyragą - sėdėsim dviese prie apvalaus, trims skirto stalo ir mano žmogus, per vasarą įpratęs gyventi vienas, pasakys, kad taip neišpaskytai gera būti kartu. O aš, laukusi mano, kaip pyragų kepėjos, įvertinimo, pasimesiu ir nežinosiu ką atsakyti atgalios...
Šito pyrago nekepu vasarą - jis man yra ruduo. Ankstyvas, dar nei raudoniu ar geltoniu nepadalintas, šalnų nepakąstas ir šiltai gražus - rudeniop man prireikia visko, kas nuo ankstyvo pavasario darže buvo ravima, laistoma ar tik ratu apeinama. Bet jei galėčiau, garbės žodis, tais dideliais ir spalvingais lapais dabar apkaišyčiau visas sienas, lubas, spintas ir spinteles - man gailu viską palikt darganai ir po jos būtinai ateisiančiai viską galutinai suniokosiančiai žiemai. Todėl pyragai yra išeitis, tikrai! Grožio jais neužkonservuosi, bet skanumo tikrai bus. Ir sotumo bus, ir lėto, labai išsiilgto pasisėdėjimo dviese, kai ne tik valgai, bet ir daliniesi nereikšmingai reikšmingais savaitės, dienos ar visą amžinybę apimančiais nutikimais, bus.
Beje, jei pyragą (kurį kartais pavadinu nors ir keista, bet lazanija) iškepsite, būsite pirmieji po manęs.
Reikės:
Tešlai:
-150 g kvietinio raugo (neaktyvaus);
-1/2 a. š. druskos;
-1 kiaušinio;
-20 g aliejaus;
-160-180 g kvietinių miltų.
Įdarui:
-400 g mangoldų lapų (be stiebų);
-100 g špinokų ar špinatų (aš, kaip visad, naudoju špinokus);
-5 vid. dydžio svogūnų;
-4 česnako skiltelių;
-2 kiaušinių;
-1 a. š. saldžiosios paprikos miltelių;
-žiupsnio maltų juodųjų pipirų;
-1,5 a. š. malto kumino;
-3 v. š. smulkiai pjaustytų šviežių petražolės lapelių;
-druskos pagal skonį;
-60 g mėlynųjų pelėsių sūrio;
-100 g fetos;
-220 g mocarelos sūrio;
-aliejaus kepimui;
-2 v. š. sviesto.
Gaminimas:
Tešla
Į dubenį dėti raugą, aliejų, druską, įmušti kiaušinį ir gerai išmaišyti. Sudėti miltus (jų, priklauomai nuo rūšies, gali prireikti daugiau ar mažiau) ir užminkyti tešlą. Dubenį sandariai uždengti ir palikti ramybėje pusvalandžiui.
Po pusvalandžio tešlą minkyti kokias 6 minutes. Jei tešla labai lipni, stalviršį lengvai pamiltuoti. Užminkytą tešlą grąžinti į dubenį, sandariai uždengti ir palikti bent valandai (esu laikiusi ir kokias 3).
Įdaras
Mangoldų lapus atskirti nuo stiebų, gerai nuplauti, nuvarvinti ir smulkiai supjaustyti.
Aukštoje keptuvėje įkaitinti aliejų, suberti smulkintus svogūnus, o kai šie apkeps, ir česnakus. Suberti kuminą, saldžiosios paprikos miltelius. Kai tik pasklis aromatas, sudėti mangoldų ir špinokų lapus, dėti šaukštą sviesto ir, vis pamaišant, troškinti. Kai tik lapai suglebs, nukaisti. Tiesa, keptuvėje be lapų dar ir šiek tiek skysčio bus - aš jo neišpilu, bet galite elgtis kitaip ir perteklių pašalinti.
Į atvėsusius lapus supilti kiaušinių plakinį, suberti petražolės lapelius, pagardinti pipirais ir žiupsniuku druskos. Sudėti smulkintus fetos ir mėlynųjų pelėsių sūrius; išmaišyti.
Surinkimas:
Įdarą ir mocarelą padalinti į 3 dalis.
Pailsėjusią tešlą padalinti į 4 dalis - kiekvieną jų labai plonai iškočioti.
Kepimo formą ištepti tirpintu sviestu ir įtiesti pirmąjį tešlos lakštą. Ant viršaus paskirstyti įdarą; sudėlioti mocarelos sūrio gabaliukus.
Dėti antrąjį lakštą, įdarą ir sūrį - veiksmą pakartoti dar kartą.
Viršutinį tešlos sluoksnį aptepti lydytu sviestu. Tą patį, tik jau baigiantis kepimo procesui, galima atlikti dar kartą.
Pyragą kepti 180° orkaitėje apie 30 minučių.
Pyragas keptas 26 cm skersmens apvalioje formoje.
Pyragas skanus ir šiltas, ir jau atvėsęs. Jei liks kitos dienos priešpiečiams, pietums ar vakarienei, laikyti uždengtą maistine plėvele - iki tol traškus viršutinis tešlos sluoksnis suminkštės ir galėsite iš naujo atradinėti kiek pakitusius skonius.
Prie pyrago (tiek šilto, tiek šalto) idealiai tinka šviežūs pomidorai.
Matematikos mokytojos bijojau - gal ji ir nebuvo baisus žmogus, bet nuoširdžiai nemėgo tų, kurie ne skaičiams sutverti - aš priklausiau būtent tai kategorijai. Sprausdavausi į kampą, slėpdavausi už klasiokų nugarų ir, nors šiaip kompleksavusi dėl ūgio, džiūgavau, kad sėdžiu ne priekyje, o eilės gale. Kartą ji leido suprasti, kad nieko iš tokių, kaip aš, nebus, nes matematikos nemokantys yra pasmerkti amžinoms pragaro kančioms ir skirti...na, niekam jie neskirti, nes jau dabar aišku, kad tokie neturi ir neturės jokios padorios ateities.
Oi daug ji visko prisakė ir daug visko pridarė per tuos matematikos kalimo mums į galvas metus - kartą įsismarkavusi klasiokės sesei iš ausies išplėšė auskarą (tuo metu mokykloje jie buvo draudžiami) ir nuo tada, nors ausyse net skylučių neturėjau, pradėjau jos bijoti dar labiau.
Šiandien, kai esu tokio pat amžiaus, kaip ji tada, bandau suprasti laikmečio ar asmeninio gyvenimo įtakotą pakeltą toną, pašaipas ir į mus nukreiptą pyktį. Ir dažnai man tai pavyksta puikiai. Bet va niekaip nesuprantu kodėl mums, savo mokiniams, ji pamiršo pasakyti esminę tiesą, bylojančią, kad pasaulis yra kur kas didesnis, nei kad iš matematikos kontrolinio darbo gautas pažymys? Ir kad ateitis tikrai nesibaigia ties mokyklos, kokia ji ten bebūtų nuostabi, slenksčiu. Greičiau, atvirkščiai - ji tik tada prasideda.
O raugo tešlos pica išties n u o s t a b i. Visa, pradedant minkštučiu centru ir baigiant traškiu paviršiumi ten, kur to įdaro nėra. Toks pat, didžiai įtraukiantis, ir gamybos procesas - stebi, stebiesi ir niekaip negali atsižiūrėti į formuojamos tešlos kūne atsirandančius burbuliukus. Nors ką ten burbuliukus - burbulus! Dievuli tu švenčiausias, o jei buvusi matematikos mokytoja visa tai pamatytų? O jei dar ir paragautų (ne tešlos, o picos)? Ir jei ragaudma pažvelgtų man į akis? Va tada ji suprastų, kad tikras džiaugsmas slypi nebūtinai skaičiuose (nors neatmetu ir tokios galimybės), bet ir spalvose, aromatuose, vaizduose, skoniuose ir, pagaliau, visame tame, ką darai su didele meile ir begaliniu atsidavimu.
Man pačiai šiek tiek keista, kad į picos kepimą atėjau ne iškart, o po galybės įvairiausių eksperimentų su raugo tešla ir net po kvietinės duonos jaukinimosi periodo (o ne atvirkščiai) - su pastarąja reikalų (ir dar kokių!) tikrai yra, nes ne viskas taip paprasta, kaip kad iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Bet nieko - užtat picos tešlą dabar gaminu beveik užsimerkusi - įprastas jau ir labai gerai pažįstamas procesas.
Ir štai, dar įdomi detalė, kuria siekiu tik užnorinti virtuvėje besisukiojančius - nors raugo niekada nesu išmetusi, o tai reiškia, gaminu su juo tikrai nemažai, neabejotinai didžiausio įvertinimo jis sulaukė tik iškepus pirmąsias picas. Atrodo, pagaliau suvokus ką gali sukurti ta neišvaizdi košė, visi praregėjo, o praregėję patikėjo tuo, kuo aš seniai tikiu - taip, raugas išties daro stebuklus ne tik tešloje, bet ir žmonėse. Nes dar niekada savęs nemačiau tokios laimingos :)
Ir kaip gali nemylėt va tokios, t. y., purios, minkštos ir dar burbulais pasipuošusios tešlos?
Tešlai (dviems picoms) reikės:
-100 g raugo (naudoju kvietinį);
-350 g vandens;
-2 v. š. aliejaus (14 g);
-450 g kvietinių miltų;
-50 g viso grūdo kvietinių miltų;
-1,5 a. š. druskos.
Įdarui:
-0.5 l talpos stiklainio pomidorų savo sultyse (renkuosi savo gamintus);
-2 v. š. aliejaus kepimui;
-1 svogūno;
-3-4 česnako skiltelių;
-1 a. š. smulkintų džiovintų baziliko lapelių;
-1 a. š. džiovinto raudonėlio;
-geros saujos džiovintų špinokų (galima ir be jų);
-druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį;
-1/2-1 a. š. cukraus;
-2 v. š. pomidorų pastos (galima ir be jos);
-125 g smulkiai pjaustyto mocarelos sūrio;
-60 g tarkuoto kietojo sūrio.
Papildomai:
-miltų tešlos formavimui;
-alyvuogių aliejaus picos kraštelių aptepimui ir, jei norisi, įdaro apšlakstymui.
Gaminimas:
Įdaras:
Įdarą gaminti likus kelioms valandoms iki picos kepimo: aliejuje apkepti smulkintus svogūną ir česnaką, sudėti pomidorus, pagardinti druska, cukrumi ir žolelėmis. Kai sultys nugaruos ir daržovės sutirštės, suberti smulkintus špinokus, įdėti pomidorų pastos, paskaninti maltais pipirais ir po kelių minučių nukaisti. Įdarui leisti atvėsti.
Tešla:
1.Prieš gaminant tešlą vertėtų pamaitinti raugą - jis privalo būti aktyvus, t. y., pasipūtęs ir burbulingas.
2.Į dubenį pilti vandenį, dėti raugą, druską, aliejų ir viską gerai išmaišyti. Suberti miltus ir dar kartą išmaišyti - tešla bus labai lipni. Dubenį uždengti ir palikti pusvalandžiui.
2.Drėgnais pirštais suimti tešlos kraštelį ir priartinti jį prie centro. Tą patį, kita ranka dubenį vis sukant ratu, pakartoti 15-20 kartų. Dubenį vėl uždengti ir palikti pusvalandžiui.
Po pusvalandžio atliekamas tešlos lankstymas - drėgnomis rankomis imamas tešlos kraštelis ir, keliant į viršų, ištempiamas ir priartinamas prie kito tešlos krašto. Tai pakartojama 4-6 kartus. Tešla uždengiama ir paliekama ant darbastalio.
Po pusvalandžio atliekamas dar vienas lankstymas - pamatysite ir pirštų galiukais pajusite - tešla dabar bus kur kas stabilesnė ir tvirtesnė.
3.Po paskutinio lankstymo tešlą uždengti ir palikti kambario temperatūroje kokioms 2-5 val. arba tol, kol tūris padidės beveik dvigubai. Tas ,,beveik'' reiškia, kad tešla neturėtų pakilti per daug, mat ji kils dar ir įdėta į šaldytuvą, tik jau daug lėčiau.
4.Tešlą padalinti į tiek apskritimų, kiek bus picų (aš gaminu 2 dideles, bet galima daryti ir daugiau, pvz., 3 ar 4). Kiekvieną gabaliuką dėti ant šiek tiek mitais pabarstyto arba aliejumi patepto stalo, suplokštinti ir, link centro lenkiant išorinius kraštelius, suformuoti rutulius. Dėti juos (siūle į apačią) į aliejumi pateptus indelius, sandariai uždaryti ir statyti į šaldytuvą.
Šaldytuve tešla gali praleisti kelias paras - aš paprastai laikau per naktį.
5.Iš šalčio į dienos šviesą tešlą ištraukti likus 2 valandoms iki numatomo kepimo (prieš formuojant ji turi sušilti) - išversi ant miltais pabarstyto darbastalio, pridengti rankšluosčiu ir palikti ramybėje.
Tuo tarpu į orkaitę įdėti kepimo akmenį arba, dar geriau, anglies plieną, orkaitę įkaitinti iki 250*C temperatūros. Bet tuo viskas nesibaigs - ir orkaitę, ir akmenį tokioje temperatūroje reiktų palaikyti bent 30-45 minučių.
6.Atsargiai, kad išsaugoti visus susidariusias oro ertmes, rankomis (iš pradžių ore, o paskui ant darbastalio) suformuoti 30x30 cm. skersmens 2 apskritimus, paliekant kiek storėlesnį bortelį. Bortelius patepti alyvuogių aliejumi, o į centrą dėti įdarą, šaukštu švelniai paskirstyti, apiberti sūriais ir nepamiršti alyvuogių. Būtų patogiau, jei formavimą atliktumėt ant kepimo popieriaus - vėliau nebus vargo su picos pernešimu į orkaitę.
Picą kepti 250° C karštumo orkaitėje 6-9 minutes. Paskutinę kepimo minutę, siekiant ikoniško picos išvaizdos standarto, galima įjungti grilio režimą ir tuomet tešlos paviršiuje atsiras apdegimo žymės (bet to gali ir neprireikti, ypač, jei orkaitė buvo įkaitinta tinkamai).
Iškepusią picą perkelti ant lentos, pjauti ir ragauti...na, jei įstengsit. Nes pvz., aš pirmus kartus grožėdamasi džiūgavau tol, kol pica ėmė ir ataušo :)
Jei šiuo metu jau ieškote dubens ir miltų, bet staiga stabtelite supratę, kad neturite raugo, tenkinkitės mieline (kad ir pagal šį receptą), bet, būsiu atvira, pastaroji niekada negalės konkuruoti su raugo tešlos pica. Neprašykit, daugiau nieko neaiškinsiu, nes čia reikia ne kalbų, o ragavimo - tada suprasite apie ką čia aš :)
Skanių ir gražių patyrimų tiems, kurie, nepaisant buvusių ar esamų aplinkybių, labai labai myli gyvenimą!
Lietaus ir prietemos sklidinas dienos liūdesys braižosi apie duris lyg koks saugios vietos sau nerandantis benamis. Juo, netyčiom į namus įleistuoju, aplips visi tie paviršiai, prie kurių bus liečiamasi, jis sklandys ore, paklos nerimo patalus, o paskui brausis ir į sapnus. Ir visi tie, kurie jautrūs ir nepatiklūs, išgąstingai sakys, kad gal čia jau taip amžinai.
Bet paskui, pasnigus, nuotaika pasikeis ir striksės pirmyn-atgal mažo, viskuo patenkinto ir baisiai smalsaus šunyčio žingsneliais. Iš kažkur atsiras vaikai kieme ir padarys storą, baltą ir tokį visai linksmą dėdę su šakele ten, kur nosis turėtų būti. Ir stovės jis, vaiskios šviesos apakintas, iki sekančio atlydžio, gal savaitę ar dvi.
O išsižiojus iš burnos eis garas. Mama vaikui sakys, kad tai reiškia šilumą jo pilve, todėl raudonskruostis mažius, kad tik tos maloningos šilumos nepamestų, per sniegą risis sandariai užčiauptomis lūpomis. Bet paskui kažką garsiai riktels ir virš jo pakibs baltas debesėlis.
O man nei šilta, nei šalta. Ir taip yra tik todėl, kad nenoriu galvoti ar fiziškai jausti - tegu rytas bus be plano, lėtas, nuolankus ir tik stebintis. Nes po jo stos diena, kuri pareikalaus dėmesio, vienokių ar kitokių pastangų, judėjimo ir krutėjimo jau ne tik savo, bet ir visų, kurie kartu, labui. Ir tiems kitiems, tik grįžusi iš šalčio, padovanosiu šilumą.
Tešlai reikės:
-150 g duonos raugo (neaktyvaus);
-120 g tirpinto sviesto;
-1/2 a. š. druskos;
-160 g kvietinių miltų;
-60 g kietųjų grūdų miltų (galima keisti paprastais kvietiniais).
Įdarui:
-1 brokolio;
-100 g riebios grietinės;
-125 g mocarelos sūrio;
-3 kiaušinių;
-1 a. š. džiovinto raudonėlio;
-maltų juodųjų pipirų;
-druskos;
-žiupsnio džiovintos gelsvės.
Gaminimas:
Pasiruošti tešlą - raugą sumaišyti su druska ir ištirpintu ir pravėsusiu sviestu, dalimis berti miltus ir užminkyti tešlą.
Tešlą įvynioti į maistinę plėvelę, pusvalandžiui palikti ant stalo, o paskui perkelti į šaldytuvą. Šaldytuve ji gali būti parą, bet darbui pasiruošusi bus jau po kokios valandos (tešla turi atvėsti).
Kažkada sakiau, kad jei turėčiau kavinukę (užkandinę, restoranėlį ect.), meniu būtų tik pyragai. Visokie - pradedant nesaldžiais ir baigiant tais, kai paklausus ar į arbatą reikės cukaus, pasižiūrima mažų mažiausiai kreivai.
Bet kavinukės neturiu ir neturėsiu. Ir nereikia man sakyti, kad gyvenimas pilnas staigmenų arba, dar geriau, kad jei nėra šiam, tai tikrai bus kitam gyvenime. Atsiprašau, bet tikrai nenoriu žinoti kuo, muse, tarakonu, medžiu ar žmogumi, kuris sėkmingai įgyvendina buvusio gyvenimo svajones, tapsiu. Nes jokiais persikūnijimais aš netikiu. Bet jei kartais nutiktų, norėčiau gal akmeniu pabūti, kuriam nei šilta, nei šalta, be to, niekada neskauda. Nes akmenys juk neturi širdies? Tiesa, ateities rieduliams dabar negaliu imti ir primesti neskaudėjimo, nes o gal ir jiems bus jautru?
Fu, bet apie ką čia aš dabar? Žiema juk persirito į antrą pusę, o tai reiškia, kad dar prieš Kalėdas pirktus pakučius neužilgo bus galima į dienos šviesą traukti ir, okupavus visas namų palanges, sėją pradėti.
Ir ta pavasario nuojauta atriša rankas ir pakelia ūpą - pietums kepu tad žalią pyragą. Ne dilgėlinį ir ne garšvomis pamalonintą - kol kas žalias jis nuo nežinia ko mačiusių brokolių. Bet tiek jau to, labai nepergyvenam ir nesisielojam, nes kai ateis laikas, atsigriebsim valgydami chemijos gyvenime nemačiusias ir labai jau vitaminingas piktžoles.
Tešlai reikės:
-250 g kvietinių miltų (naudoju ,,Ekstra");
-1/2 a. š. druskos;
-1 kiaušinio;
-150 g šalto sviesto;
-1 v. š. pieno.
Įdarui:
-100 ml riebesnio pieno;
-300 ml grietinėlės (12% riebumo);
-1 a. š. druskos;
-1/2 a. š. maltų juodųjų pipirų;
-1 a. š. džiovintų raudonėlio lapelių;
-4 kiaušinių;
-aliejaus kepimui;
-1 svogūno;
-1 brokolio;
-2 lapinio saliero stiebų;
-150 g šviežių (jei tokių turit šiuo metų laiku) arba šaldytų žirnelių;
-100 g kietojo sūrio;
-2 a. š. kukurūzų krakmolo.
Gaminimas:
Tešla:
Kiaušinį išplakti su pienu ir druska. Į dubenį berti miltus, įtarkuoti sviestą. Pirštų galiukais viską sutrinti iki trupinių, supilti kiaušinio-pieno masę ir užminkyti tešlą. Jei tešla per lipni, įberti dar šiek tiek miltų, o jei atrodo, kad per kieta, pridėti šaukštą pieno. Tešlą įvynioti į maistinę plėvelę ir kokiai valandai dėti į šaldytuvą.
Įdaras:
1.Brokolį ir žirnelius apvirti pasūdytame vandenyje - iš paradžių dėti šaldytus žirnelius (jie virs apie 10 min.), o po kokių 7 minučių sudėti žiedynais išskaidytą brokolį ir virti dar 3 minutes.
2.Aliejuje apkepti svogūną, sudėti smulkiai pjaustytus saliero stiebus - keptuvę nukaisti kai tik šie suminkštės.
Virtas ir keptas daržoves sumaišyti.
3.Krakmolą išmaišyti nedideliame kiekyje pieno.
Kiaušinius išplakti, pagardinti druska, pipirais ir raudonėliais, supilti pieną, grietinėlę ir krakmolą.
Surinkimas:
1.Tešlą iškočioti ant miltuoto paviršiaus, įtiesti į formą (kepiau pailgoje formoje, kur ilgoji kraštinė siekė 28 cm, plotis - 20 cm., aukštis - apie 3 cm.). Tešlos perteklių apipjauti peiliu ir atidėti - iš to likučio, dar kartą iškočiojus, bus galima padaryti papuošimus.
2.Ant tešlos viršaus tiesti kepimo popierių, ertmę užpildyti nenaudojamais žirniais ar pupelėmis ir kepti 15 min. 180*C orkaitėje.
3.Popierių su visais žirniais nuimti, pagrindą dar kartą kišti į orkaitę ir kepti apie 5-7 minutes. Apkeptą palikti vėsti.
