Silpna
Dievaži, kokia aš silpna. Kiek daug laiko jau praėjo nuo visko, kiek daug dalykų pasikeitė ir kiek liko nepakitę... Aš nebežinau ar tu dar kada nors paliksi mano mintis. Man nepatinka apie tave galvoti, nes tai skaudina, bet aš nebegaliu savęs suvaldyti. Menkiausia tavo apraiška ar dvejų metų senumo žinutė, kurią pamatau tik dabar, taip sujaukia mano protą, jog kartais atrodo, kad tuoj išeisiu iš jo.
Nežinau kodėl taip yra. Nesu vieniša, turiu žmogų, kuris laiko mane už rankos, sako, kad myli. Bet tu net neįsivaizduoji, kaip man sunku pasakyti “myliu tave” jam... ir negaliu suprasti kodėl. Nemanau, kad dar kažką tokio jaučiu tau. Ar bent jau beprotiškai viliuosi, kad nebejaučiu. Aš nebe vaikas, turėčiau liautis naiviai rašyti tokius laiškus ir tikėtis, kad gal paskaitysi? Nes, galiausiai, pati nebesuprantu, kodėl aš to noriu.
Ko gero, tiesiog ilgiuosi mūsų pokalbių. Nes dabar man labai trūksta žmogaus, su kuriuo galėčiau kalbėtis. Jaučiu, kad viskas yra gerai, tačiau dar labiau jaučiu, kad tas gėris nėra man, nėra mano. Aš pavargau nuo galvojimo ar priimu gerus sprendimus. Pavargau nuo visų noro, kad būčiau laiminga. Nuo pamokų ir pamokslų, kaip turėčiau gyventi ir kokie turėtų būti idealūs santykiai.
Kodėl anksčiau viskas atrodė taip paprasta? Kodėl tavo buvimas mano gyvenime net ir blogiausią dieną sugebėdavo nudažyti šiltomis spalvomis?
Prašau, tik pasikalbėkim. Tik išklausyk mane.
