o žinot tą jausmą, kai labai skauda?
tiek, kad nebėra, kur dėtis;
panikos priepuoliai hitina dažniau, nei turėtų;
ašarų nebeužtenka sumažint to spaudimo krūtinėj;
neturi, kam paskambint, o net jei turi, žodžiais vis vien negali paaiškint ir lieki vienas
kai lieki vienas, sėdi skirtinguose namų kampuose, lyg tai padėtų
neišeini iš namų, nes tiesiog negali
ir nuo to skausmo taip pykina
o jo sumažint gi niekas nepadeda.
jam periodiškai užėjus turi jam leisti praeiti.
ir tada, kai nustoja skaudėti, vėl gali grįžti į save.
keistas dalykas. širdis ta. ji nuolatos mane įveikia ir vis primena apie save, tuomet neleisdama man galvoti apie nieką kitą. tada ir paleidžia vėl kuriam laikui. iki kol jai atsibosta, kad per ramiai gyvenu ir sugrįžta su tuo skausmu.















