Beprasmybės Spazmuose

Pats tobuliausias kentėjimas.

[besieliai]

Kas yra garsas?

Tada muzika staiga nutyla, minia šoka dar labiau, sustoti nevalia..

[besieliai]

Švinta.

Tamsos bijoti nereikia, juk ir švisti pradeda tik po tamsiausios akimirkos. Nebėk nuo to, ko negali matyti, nes tik tamsuma gali paruošti kylančios saulės grožiui..

[besieliai]

Realybė, pro stiklinės dugną..

Ir kai viskas baigiasi, muzika nutyla, tarp pirštų smilksta paskutinė, pelenai skrenda link miegančio miesto ir tolimų šviesų. Pasaulis atrodo toks mažas, o mes - tokie dideli. Galbūt viskas buvo sukurta būtent dėl mūsų, tokių neištobulinto tobulumo kamuojamų padarėlių. Galbūt kai vėl pakils saulė ir apakins mus savo šviesa, pasijausime tokie maži ir beverčiai, taip juk jaučiamės visada...

[besieliai]

Gulamės į žemę

Ir kai šalia guli žmogus, o tu galvoji apie ką kažkada turėjai, akys prašvinta nuo skausmo ir matai žvaigždes.

[besieliai]

Riaumok, mažasis padare..

Visi mes giliai savy turime žodžiais nenupasakojamą padarą, jis visada ten, stebi ir laukia, laukia iki kol paslysi ir atiduosi savęs valdymą jam, gal nuo pykčio, laimės, galbūt nuo lytinio akto suteikiamo malonumo. Bet jis visada ten. Ir visos mūsų socialinės normos piešia didžiulę stigmą ant atsipalaidavimo...

O kas, jei mes kartais pasileistume, išleistume vidinį žvėrį, bent keletui akimirkų?

[besieliai]

Didelis skausmas - mažas žmogus.

Atrodo susitvarkiau, ištryniau tave is atminties, bet visos sienos sudreba vos išgirdus tavo vardą ar kai tavo nuotrauka pasirodo telefone. Pripažinsiu, drebu stovint prieš tave.

[besieliai]

Ar laisvė laukia tavęs namuose, ar pakenčia kai pats savęs nekenti ir ar atstoja geidžiamo žmogaus apkabinimą?

Laisvė tai nėra protinė būseną, kaip ir gėris, laisvė dažnai turi ir vardą ir veidą, tai suvoki kai eini minioje centrine miesto gatve, laikydamas jos ranką savojoj jauti ramybę, nesvarbu kas bevyktų tavo gyvenime.

[besieliai]

Teisybė apšviesta tamsos.

Mėnulio šviesa, smėlis, jūros ošimas, miesto šviesos atstume, tarp pirštų smilkstanti cigaretė, ant smėlio pustuštis viskio butelys. Būtent tada visi sau sakomi melai virsta savotiška tiesa ir asiskleidžia žmogaus menkumas.

[besieliai]

Kas mes tokie?

O kokia gi viso šito šūdo, vadinamu gyvenimu, esmė, mes kaip kokie naktiniai drūgiai keliaujame link saulės šviesos ir pakilę per aukštai sudegam kaip mitologinis Ikaras. Siekiam kiek įmanoma daugiau ir apsimetam laimingais. Tik paryčiais, kai jau švinta ir esame girti, visi skeletai pradeda lįsti iš spintos ir nebelieka prasmės slėpti gilaus troškimo viską padegti ir bėgti į kitą pasaulio pusę.

[besieliai]

Laikas bėga, bet tik nuo mūsų.

O atrodo tik vakar pirkdavom "love is.." kramtomas gumas kioskuose po 20 centų ir bėgiojom lauke. O dabar, ką mes darome? Gumas pakeitė cigaretės ir alus, vietoj bėgiojimo lauke dabar važinėjame į darbą ir namo. Kada vėl atsiras laikas skirtas gyvenimui be rūpesčių?

[besieliai]

Ar pastovus keliautojas kada pagalvoja apie namų šilumą?

[besieliai]

Degradacija

Ir visos mūsų kultūrinės evoliucijos ir atgimimai privedė prie "dalbajobas bl, duok cz ir pisam vadele". Ar dar gali būti graudžiau?

[besieliai]

Vakaro nusišnekėjimai

Ar galime save laikyti gyvais kai viskas ką mes darome veda prie ilgai lauktos, nuo kasdienybės gelbėjančios, mirties. Kasdien statome bokštus aplink save ir tikimės atgimti iš savęs. Pamirštame, kad kasdien darydami visiškai tą patį ir tikėdamiesi kad kažkas pasikeis mes tiesiog nedrįstame pripažinti savo beprotystės.

[besieliai]

Kas yra žmonės?

Ar mes daugiau nei mūsų mintys?

[besieliai]

Iš neparašyto laiško..

Eik link šviesos, visi angelai nusileis žemyn ir lenksis tau kai eisi tamsia gatve ar skardžio kraštu link šviečiančio miesto. Tu tik ženk drąsiai, pasaulis po tavo kojomis, kai tu žengi visi nutyla. Tu esi tikra.

[besieliai]

Apsėstasis fanatizmas.

Niekaip kitaip nepajausi tokios stingdančios baimės dėl savęs, kaip kai mirtino pavojaus atveju pradedi jausti viską, tik ne baimę.

[besieliai]

Kas yra žmogus.

Kokia egzistencijos prasmė? Gyventi ne dėl savęs ar tiesiog jausti baimės spaudžiamą būtį?