Ji buvo skaisčiai raudonais žandais. Nelabai tvirto sudėjimo, lengvutis jos kūnas tarsi liudijo apie jos didžiųjų sparnų egzistavimą. Švelnios jos rankos atrodė minkštesnės už šilką, ilgi ploni jis pirštai lietė orą, tarsi šokdami lietaus šokį, žaisdami tarpusavyje ir niekada nenorėdami sustoti. Rausvi, garbanoti jos plaukai kvepėjo jūra, šlapiu rudeniniu mišku ir grybais, besislepiančiais po lapais.
Ji vilkėjo ilgą, žemę siekiantį dailų gėlėtą sijoną, o plonytį jos liemenį dar labiau paryškino kiek nusidėvėjusi, bet labai jauki persiko spalvos palaidinė. Didžiulėmis giliomis akimis ji nedrąsiai dairėsi aplinkui, tarsi ieškodama užuovejos. Basomis kojomis tarsi maža mergaitė ji retkarčiais pasistiebdavo ant pirštų galiukų ir nepastebimai vėl nusileisdavo ant žemės, tarsi mėgindama užmegzti ryšį su savo šaknimis.
Jos vardas buvo Klėja. Tikrosios jo reikšmės ji niekada nežinojo, tačiau giliai širdy visuomet jautė esant kažką daug daugiau ir prasmingiau, nei šios kelios gražiai tarpusavyje derančios raidės.
Netrukus ji pajuto nepažįstamo žmogaus delną ant savo menčių. Ji kaipmat sustingo, mėgindama širdimi pajusti, kas tai. Delnas po truputį pradėjo kaisti, kol galiausiai Klėja pajuto kaip jos nugara pradeda tekėti karšta srovė, primenanti lavą iš ugnikalnio. Ji tekėjo lėtai, bet galingai. Jos skruostai dar labiau įraudo. Ji nebuvo pratusi prie artimo fizinio kontakto su žmonėmis, tad šio paslaptingo susitikimo metu ji smalsiai stebėjo savo būseną.
Šis trumpas paslaptingas susitikimas privertė ją kelioms akimirkoms nukeliauti į kitas, protu nepaaiškinamas, paslaptingas erdves. Jos mintyse vienas po kito ėmė rastis įvairūs prieš tai neregėti vaizdiniai. Paslaptingos vilko akys, virstančios trimis drakonais, besisukančiais ratu aplink ugnies stulpą, virstantį saule, visata, Dievu. Visa tai užlieja jos laibą kūną ir ji mintyse pakyla nuo žemės kaip paukštis, niekada nemokėjęs skristi.
Ją apėmė nesvarumo būsena. Šį jausmą ji atpažino iš vaikystės, kuomet kelias sekundes prieš užmiegant jai nutirpdavo kūnas, jis tapdavo lengvesnis už vėją ir tarsi ištirpdavo erdvėje. Dabar, jausdama delną, prilipusį prie jos odos, ji išgyveno panašų patyrimą. Jos kūne viena po kitos sekė jausmų bangos - iš pradžių širdį užliejo smalsumas, vėliau šiluma, jaukumas ir meilė, tuomet gilus susijungimas su savimi.
Dar po kelių sekundžių ji pajuto visą kūną lyg elektra užliejančią šaltą didžiulę baimę. Tą pat akimirką ji nejučia šoktelėjo porą žingsniukų į priekį, tarsi mėgindama išsilaisvinti nuo nepažįstamo, tačiau didelius jausmus sukėlusio delno. Tik dabar ji pajuto, jog visą šį laiką ji buvo užsimerkusi.
Kai galiausiai Klėja pramerkė akis ir apsisuko, už jos nugaros nieko nebuvo…
jbbartram-illu
origamiaround
ellievsbear
romaincrisis
areudirty
kianamaiart