Nepabėgsi
Spigininanti šviesa netikėtai pasiekia mano akių vokus, lyg būčiau pasiekęs paskutiniąją. Tokia neįtikėtinai ryški šviesa tikriausiai pasitiks mane kai numirsiu, pamaniau. Šviesa tunelio gale. O gal pabaigoje nėra jokios šviesos? Gal mes tiesiog mirštame, nusėdame į tamsą , į amžiną vienatvę, į užmarštį, į n i e k u r. Nusprendžiu, kad dar per anksti tokiems paistalams ir staigiai užtraukiu užuolaidas. Prieblanda praryja kambary ir lyg akmuo nuo širdies nusiridena - dar nepaskutinioji. Nei akinančios šviesos, nei tamsumos tik prieblanda. Esu kažkur viduryje. Pats sau nusišypsau - viduryje būti yra gerai - patogu. Kai esi viduryje kelionės, darbo, dainos, uogienės stiklainio tu visada jautiesi patogiai. Nėra jokio jaudulio jausmo: ‘O kas jeigu uogienė nepatiks?’. Pasiekiai vidurį, vadinasi, uogienė buvo nebloga. Tuo pat metu ir nesielvartauji, jog ji tuoj baigsis. Nebent esi velniškai netikęs ir sudaužysi stiklainį.
Lėtai sliūkinu per priblaususį kambarį virtuvės link. Užkaičiu arbatinuką, išimu iš spintelės kavos pupeles, kurias nusipirkau su nuolaida, ir supilu jas į kavamalę. Čaižus garsas perskrodžia spengiančią ryto tylą. Meluoju, buvo ne rytas. Gal apie dvyliktą, o gal apie tris. Pastarąsias dienas laiaks apskritai tapo kažkokia juokinga, bereikšmia forma. Dieną - laikas tarytum sustoja. Nesvarbu ką bedaryčiau vis tiek vidurdienis. Naktis - visai kas kita. Ji pralekia greičiau nei gali spragtelėti dvejais pirštais. Galbūt dėl šios keistos būsenos atrodau lyg būčiau viena koja kapuose. Galbūt todėl į galva lenda mintys apie didyjį poilsį vos išvydus ryškesnią šviesą.
Užpilu sumaltas akcijines pupeles verdančiu vandeniu, palaikau apie minutę, kad prisirptų - net kavai nebeturiu kantrybės - ir prisipilu sklidiną puodelį (kuris, jei atvirai, panašesnis į visą puodą) juodo skystimo. Bandau gerti - per karšta. Nusideginau liežuvį, nusikeikiau ir išėjęs į balkoną užsidegiau cigaretę. Galvoju gal bent tai padės numarinti jausmą.
Nuo to laiko, kai likau vienas vis dažniau ir dažniau jaučiu šį nepakeliamai smukdantį jausmą. Juokinga, nes šis jausmas man primena vaikystę. Žinote, kai grįšti namo per vėlai, nes kai žaidi smėlio dėžėje karštą vasaros dieną, namai yra paskutinis dalykas tavo galvoje. Tačiau kaip smarkiai plakdavo širdis prieš atidarant namų duris. O kas jeigu tėvas laukia su diržu rankoje? O kas jeigu mama jau nusprendė, kad už šį poelgį, tu esi nebevertas išvysti dienos šviesos? Prie širdies prisidėdavo ir skrandis, rodos, vartydavosi į visas puses, lyg juokdamasis, nes jis juk nieko nesupranta apart gyvuliško alkio poreikio.
Būtent šis jausmas mane kankina jau kurį laiką, ypač po Jolitos netekties. Atrodo, visas pasaulis nori priversti mane bijoti. Bijoti atidaryti duris. O dėl ko?Juk blogiausia jau nutiko. Bijoti nebėra ko.
Nepaisant visko aš bijau, nors taip nežmoniškai pavargau. Prašau, nuveskit mane prie tų durų, kad galėčiau jas atverti, kaip vaikystėje, aš pasiruošęs susidurti su pasėkmėmis. Esu išsekęs, paliegęs, galbūt šiek tiek abejingas. Todėl pasėkmės manęs nejaudina. Tik padėkite man surasti tas duris.
Vėl bandau atsigerti kavos - šį kartą sėkmingiau, bet dėl nudeginto liežuvio skonis kažkoks dirbtinis, o gal tiesiog toks yra nukainuotos kavos skonis.
Geriu kavą, rūkau cigaretę ir žiūriu į miškelį kurio peizažas puikiausiai atsiveria pro šio daugiabučio balkonus. Lyg ir nėra ko skųstis. Netikėtai pajaučiu bučinį ant savo kaklo. Minutei sustingstu. Sukaupęs visas jėgas dirsteliu atgal per petį, bet butas toks pat tusčias, koks buvo prieš negailestingai šviesai paliečiant mano veidą. Prieš šviesą tunelio gale. Įprotis. Mano kūnas verčia mane prisiminti tai, kas buvo lyg užprogramuota: kava, cigaretė, balkonas, Jolita. Ne . Ne šiandien. Šiandien negalvosiu apie praeities vaiduoklius, pats prisiekinėjau sau kai tuo pat metu išpyliau kavą per balkoną, užgesinau cigaretę ir užvėriau balkono duris. Paskui save dar užtraukiau užuolaidas, lyg užvertos durys būtų nepakankamas barjeras. Pagalvojau, kad turėčiau išssikraustyti. Ir staiga mano bičiulė baimė lyg šaipydamasi iššaugo tris kart lyg šnabždėdama: ‘nuo manęs napabėgsi’.
G.S.
