Poezija?

[kepelin]

žvaigždžių spiečius

tarsi paukščiai skrendantys virš mano galvos

išskleidęs sielos skėčius

aš dardu link savo tylios olos

kur nebereikės man skėčio

to keisto uždaro parapijiečio

nusimesiu tunikas ir sutanas

ir stebėsiu kaip žvaigždės dega žvakutes per lankas

[nesapnuota]

Pokalbis su savimi.

- apie ką dabar galvoji?

- apie paukščius, apie rudenį, apie medžių lapus, apie pušis.

- tu visada apie tai galvoji, bet kas dabar tavo mintyse?

- jeigu pasakysiu, bus labai liūdna, juk apie liūdnus dalykus nelabai yra norima kalbėti, o dabar man taip sunku surasti kažką linksmo.

- bet tu pasakyk, nebijok, man patinka stebėti bet kokį orą: kai saulėta, kai lietinga, kai griaudi. taip ir su tavimi: aš mėgstu girdėti tavo juoką, laimės šauksmą, o ašaras taip pat.

- nepriversk manęs svajoti, nes tavo žodžiai skamba kaip svajonė.

- o tu nebijok, pasakyk man, kaip jautiesi.

- dabar aš žiūriu pro langą.

- ką ten matai?

- džiūna sušlapę rūbai, o pro jų viršūnes matau medžių lapus ir dangų dangų dangų.

- ką dar matai?

- daugiau nieko.

- juk kažką matai, žinau, kad matai. juk kitaip taip mąsliai nežiūrėtum tokiu žvilgsniu.

- kokiu?

- tarsi matytum kažką daugiau.

- tu visada manyje matai kažką daugiau.

- ir dabar tu dar labiau nuliūdai.

- tiesa.

- papasakok, ką dar matai.

- nematau, bet jaučiu.

- ką jauti?

- dabar liūdna.

- dėl ko?

- mane erzina tavo klausimai.

- žinau, bet dar labiau tave erzins, kai išvis nieko neklausiu.

- tiesa.

- tai ką jauti?

- jaučiu, kad liūdna. aš nežinau, vasara turi kažkokią magiją.

- egzistuoja vasaros liūdesys?

- visiškai. jis kažkiek koreliuoja su pavasariniu, jie labai panašūs.

- ką jauti vasarą?

- jaučiu, kad viskas baigėsi.

- kas?

- mano gyvenimas.

- kodėl? juk tu dabar gyveni.

- man jau pradėti?

- žinoma.

- aš jaučiu, kad viskas baigėsi. aš nežinau, kaip turėtų būti, bet žinau, kad vasaros metu turėčiau patirti kažką ypatingo, kažkur nukeliauti, kur nebejausčiau liūdesio, apie kurį net neturėčiau laiko pagalvoti. aš tarsi senas žmogus, kuriam jau baigėsi jaunystė.

- kodėl sustojai?

- nebesureaguosi?

- sureaguosiu, tiesiog žinau, kad turi kai ką daugiau pasakyti.

- nežinau, ar verta.

- bet tu žinai, kad viskas bus gerai, tiesa?

- žinau. bent labai tikiuosi ir labai bandau, nors nesimato pastangų.

- o tu jas matai?

- ką?

- pastangas.

- žinoma. juk net kai nutinka kas nors skaudaus, labai skaudaus, bet tu surandi jėgų atsikelti ryte, kad ir labai labai vėlai, ir pasidaryti arbatos bei sumuštinį, tai jau yra stiprybė.

- apie tai aš ir kalbu. man tai patinka.

- kas?

- tavo stiprybė. vieną minutę ar net visą valandą tu gali sakyti, kokia esi pavargusi, kaip svyra rankos ir kojos, kaip liūdna stipriai yra, bet kažkas nutinka, kažkas įsijungia, ir pro nevilties smėlį pasirodo stiprybės akmenėlis.

- jie sako, kad esu nenormali ir keista.

- kodėl?

- nes su savimi kalbuosi.

- tiesa tik iš dalies: tu esi aš, aš esu tu, bet nieko nenormalaus tame nėra.

- tikrai?

- visiškai. ir tu pati tai supranti. juk kai gyvenimas užgriūna visu savo kūnu ir pasidaro per sunku jį pakelti, kai nėra pagalbinės šakos, už kurios galima laikytis, arba kai ji nulūžta, reikia ieškoti savyje jėgų.

- tu labai teisingai kalbi.

- žinoma. aš dabar labai savimi didžiuojuosi, kad taip pasakiau. tai yra tiesa. kalbėjimasis su savimi tai yra stiprybės ieškojimas savyje. atsakymo ieškojimas - nesvarbu, ar darai tai garsiai, ar tyliai.

- žinai, man jau kažkiek geriau.

- man geriau, nes tau geriau.

[kepelin]

[kepelin]

Parašysiu apie meilę, Kūrinį nevertą skaitymo, Parašysiu apie meilę, Remdamas buzzfeedo article'u

[kepelin]

Prasme prasme, Kickickic Ne kartą dar tave, Be gėdos apmyš.

[kepelin]

Rašto rašybos paraštėj   Išrašyta rišliai kvailio smegenų masė   Rašo tąšo iš lapo  Šedevrą vertą vieno ir tik vieno 

Nes rišliai išrašyta kvailio smegenų masė   Ištąšyta išrašyta   Niekad apie masę   O amžinai apie svetimą dvasią

[kepelin]

Ateities planai,  Surašyti laiškuos,  Prarasti laikai,  Dulka mano stalčiuos.

[kepelin]

heroinas irgi žmogus

Ji atsegė paskutinę sagą sielos savos Tos pačios, kurios geidžiau prasegtos  Liečiu jos drėgną, švelnią širdį  Keistai šaltą, lyg pasmerktą mirti    Sukišiu į ją viską,   Ką savyje turiu gerą,   Dėl jos sklandysiu euforijoj,   Dėl jos skandinsiuos vonioj

[kepelin]

Didelės, save mylinčios beždžionės, Praradusios nuovoką, kas jos yra, Bekuriančios didesnes netikras beždžiones, Nes jom savos būties per maža.   Pamiršusios beždžioniškąją prasmę, Pasiklydo prasmių spektre, Norinčios sugalvoti naują esmę, Neberanda nieko net savyje.

[kepelin]

Nematomi žmonės

Autobuso šviesos Kasdien akis režia   Kojos liesos,  Vos kelią seka.

Nusisuk!  Nematomas žmogus!  Neklausyk! Juk  alkoholikas baisus.

Galvą sunkią  Ant žemės deda  Ir širdį daužytą  Po vargu slepia. 

[kepelin]

Tinginys tapau, nebėr jėgų perrašynėt

[kepelin]

Akies obuolio membranoje,

Seno žmogaus išmintis,

Akies obuolio membranoje,

Jaunuolio troškulys.

[kepelin]

[kepelin]

[kepelin]

[quotemadness]

“Soon we will be strangers. No, we can never be that. Hurting someone is an act of reluctant intimacy. We will be dangerous acquaintances with a history.”

— Hanif Kureishi

[kepelin]

Ugnis

Aš susideginsiu ranką

Kad pajusčiau ugnies supintus pirštus

Sudeginsiu lūpas,

Atiduosiu ugniai paskutinius bučinius.

Dar širdį sudeginsiu,

Kad pasaugotų, kol gyvenimą prakūrom išmesiu.

O pats dar nedegsiu,

Mamai dar malkų prinešiu