- apie paukščius, apie rudenį, apie medžių lapus, apie pušis.
- tu visada apie tai galvoji, bet kas dabar tavo mintyse?
- jeigu pasakysiu, bus labai liūdna, juk apie liūdnus dalykus nelabai yra norima kalbėti, o dabar man taip sunku surasti kažką linksmo.
- bet tu pasakyk, nebijok, man patinka stebėti bet kokį orą: kai saulėta, kai lietinga, kai griaudi. taip ir su tavimi: aš mėgstu girdėti tavo juoką, laimės šauksmą, o ašaras taip pat.
- nepriversk manęs svajoti, nes tavo žodžiai skamba kaip svajonė.
- o tu nebijok, pasakyk man, kaip jautiesi.
- dabar aš žiūriu pro langą.
- džiūna sušlapę rūbai, o pro jų viršūnes matau medžių lapus ir dangų dangų dangų.
- juk kažką matai, žinau, kad matai. juk kitaip taip mąsliai nežiūrėtum tokiu žvilgsniu.
- tarsi matytum kažką daugiau.
- tu visada manyje matai kažką daugiau.
- ir dabar tu dar labiau nuliūdai.
- papasakok, ką dar matai.
- mane erzina tavo klausimai.
- žinau, bet dar labiau tave erzins, kai išvis nieko neklausiu.
- jaučiu, kad liūdna. aš nežinau, vasara turi kažkokią magiją.
- egzistuoja vasaros liūdesys?
- visiškai. jis kažkiek koreliuoja su pavasariniu, jie labai panašūs.
- jaučiu, kad viskas baigėsi.
- kodėl? juk tu dabar gyveni.
- aš jaučiu, kad viskas baigėsi. aš nežinau, kaip turėtų būti, bet žinau, kad vasaros metu turėčiau patirti kažką ypatingo, kažkur nukeliauti, kur nebejausčiau liūdesio, apie kurį net neturėčiau laiko pagalvoti. aš tarsi senas žmogus, kuriam jau baigėsi jaunystė.
- sureaguosiu, tiesiog žinau, kad turi kai ką daugiau pasakyti.
- bet tu žinai, kad viskas bus gerai, tiesa?
- žinau. bent labai tikiuosi ir labai bandau, nors nesimato pastangų.
- žinoma. juk net kai nutinka kas nors skaudaus, labai skaudaus, bet tu surandi jėgų atsikelti ryte, kad ir labai labai vėlai, ir pasidaryti arbatos bei sumuštinį, tai jau yra stiprybė.
- apie tai aš ir kalbu. man tai patinka.
- tavo stiprybė. vieną minutę ar net visą valandą tu gali sakyti, kokia esi pavargusi, kaip svyra rankos ir kojos, kaip liūdna stipriai yra, bet kažkas nutinka, kažkas įsijungia, ir pro nevilties smėlį pasirodo stiprybės akmenėlis.
- jie sako, kad esu nenormali ir keista.
- nes su savimi kalbuosi.
- tiesa tik iš dalies: tu esi aš, aš esu tu, bet nieko nenormalaus tame nėra.
- visiškai. ir tu pati tai supranti. juk kai gyvenimas užgriūna visu savo kūnu ir pasidaro per sunku jį pakelti, kai nėra pagalbinės šakos, už kurios galima laikytis, arba kai ji nulūžta, reikia ieškoti savyje jėgų.
- tu labai teisingai kalbi.
- žinoma. aš dabar labai savimi didžiuojuosi, kad taip pasakiau. tai yra tiesa. kalbėjimasis su savimi tai yra stiprybės ieškojimas savyje. atsakymo ieškojimas - nesvarbu, ar darai tai garsiai, ar tyliai.
- žinai, man jau kažkiek geriau.
- man geriau, nes tau geriau.