Nusprendžiau prisiminti, kaip reikia (verta) bendrauti su kitais žmonėmis, kurie tave supa, kad viskas klostytųsi paprasčiau ir sklandžiau. Kad labiau suprasčiau kitus, o jie mane. Tad ausyse (telefone) vėl – D. Karnegio knyga “Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”.
Turbūt tai vienintelė knyga, kurią dovanoju draugams ir galiu visada rekomenduoti kitiems. Prieš gerą pusmetį net atnešiau ją į Kavos Draugą, bet ji atgal dar negrįžo… :) Gal gera?
Manau, kiekvienam savo, bet aš pradėjau klausyti vėl ir pakanka pirmo skyriaus su trim išsakytais principais, kad susimąstyčiau ir peržvelgčiau save, savo bendravimą, elgesį iš šono. Tad čia keli mano pamąstymai ir pirmieji 3 principai, kurie, manau, galėtų praversti ir tau.
Niekada nekritikuok ir nesmerk.
Turbūt visi žinome, kad to neverta daryti, bet ar pamąstome kodėl. Kaip žmogus reaguoja, kai tu jį sukritikuoji? O gi labai paprastai – iškart negalvodamas pradeda ieškoti pasiteisinimų ir daugiau nebesiklauso, ką tu sakai, nes dažniausiai – jis randa tą pasiteisinimą ir pokalbis baigiasi. Abi pusės lieka prie savo monologų, o klausančiųjų – nebe. Gaila.
“Any fool can criticize, condemn and complain – and most fools do. But it takes character and self-control to be understanding and forgiving.”
Nuoširdžiai (į)vertink kitą.
“Vertinti” kiekvienoje situacijoje gali skambėti vis kitaip. Aš tikiu, kad ką dažniausiai galima padaryti – tiesiog nuoširdžiai kitam padėkoti ir pradėti nuo vienintelio žodžio – Ačiū. Įprask šį žodį išgirsti ir panaudoti pats. Vėliau savaime pradėsi pastebėti, už ką gali kitą žmogų įvertinti dar kartą. Už ką jį gali net pagirti* ir parodyti, kad jis yra šaunuolis. Taip po truputį pradėsi pastebėti įvairias smulkmenas, kurios kitiems yra ypač svarbios, bet kai jas įvardini – žmogus tave pradeda pastebėti, pradeda domėtis ir tavimi. Gal net pradės vertinti :)
*Beje, nežinau ar tik lietuvaičiams būdingas šis bruožas, bet mes, na gerai aš, dažnai mėgstame į pagyrimus atsakyti taip – “ai, kad aš nieko čia nepadariau”, “tai, kad nėra čia už ką dėkoti”, “ai, apsirengiau, ką turėjau”. Noriu pasakyti, kad mes nemokame patys priimti tų pagyrimų ar įvertinimų. Nežinau ar kažko bijome ar tiesiog esame nepratę :) Get over it! Mes padarome daug gerų smulkmenų, didelių darbų, kuriais galime ir turime didžiuotis bei džiaugtis. O jei kas nors tai pamato ir įvertina - prisiimk laurus!
Sužadink kituose žmonėse norą.
Nori pagalbos iš kolegos? Ar iš kaimyno, kuris net pamiršta su tavimi pasisveikinti? O gal nori, kad iš tavęs ką nors nupirktų?
Joo. Aš noriu daug. Manau, ir tu turi įvairiausių norų, kad ir mažyčių. Bet kada susimąstei, ko nori kitas žmogus? Kada mėginai “įlipti” į autobuso vairuotojo kelnes ir pagalvoti, kodėl jis tau nesišypso ir nesako labas? :)
Kartais, kad sulauktum iš kito žmogaus to, ko nori tu, turi pagalvoti, ką jam gali duoti mainais. Pamąstyti, ko jis nori, kaip gali jam padėti. Ir dažnai pakanka smulkmenų, kaip rašiau prieš tai – žodžio ačiū ar tiesiog nuoširdaus “prašau”. Nors ne visada taip paprasta, bet pradžioje bent suprask, kad kiekvienas iš mūsų verdame “savose sultyse”, savo rutinoje, savo įsivaizduojamame pasaulyje, kur mums rūpi tik mums aktualūs dalykai. O tada pradėk mąstyti plačiau ir pradėk ieškoti, kaip gali kituose žmonėse sukelti norą ką nors daryti.
Gal pradėjęs domėtis kitais ir juos vertinti tampi svarbesnis ir pats? Gal.
Aš manau, kad nesvarbu kur bebūtum – namie, darbe ar kažkokiame kolektyve – svarbiausia yra žmonės, ir kai pradedi galvoti apie juos bei siekti naudos ne tik sau, pasidaro daug lengviau su jais gyventi, bendrauti.
