Jei aš garsiai pasakyčiau
Jei ištarčiau tai garsiai ar kas pasikeistų Kur mano Dievas ar kas pasakytų Aš kaip smiltelė barstomam smėly Norėčiau skraidyti vėl dangaus mėly
O sapno paukščiai atneškit jėgų Ir Viltie mano neragink skausmų Ar tik čia ne jūra ir ne vėjai mano Kurie nešė dvelksmą ramybės kvapo
O vaiko juokas pažadins akis Ir leist vėl ir vėl kaip niekad išvyst Kaip akimirkos klaupias tarnauti Net dėl jaukumo tenka triukšmauti
Ir žvaigždės nebylios palikit kapus Tų, kurių mintys neapykantos tankios Ir prašau pajauski ryte vaisius Tikėjimo mano dar vakar aplankius
Juk bangos paimkit iš manęs tuos kardus Kurie veria taip širdį o vaike kandus Ir neapleiskit šlamėjimu savo vilties nes tik paplūdimio takas man ranką išties
O balsūs padarai neneškit dangaus Ten kur nesirodo net lašas brangaus Vienintelio Tokio tikro saldaus Gyvenimo kvapo tikėjimo trapaus
Ir meilės saulėtekiai bučiuokites tyliai Ir garsiai jūs juokitės šnabždėkit nebyliai O ašaros verkit kol aš pasedėsiu Neturiu čia jau laiko jei pykti turėsiu
Ir glaudžiai likimas atpirko rankas tos kurias glostė auksines vagas Tavo akių juoko salas Ten kur nebijo nieko prarast
Alsavimą gardų pajauski po odą Ir mėgaukis virpuliu savojo mielo Geriausio ir gėlo vienintelio jausmo Kuris taip tik atplėšia nerimą džiaugsmo
O kalnus patrauki nuo saulės manos Nors gal net nereikia ji jau žinos Ir švies taip plačiai ir ryškiai dainuos Tas pačias lopšines vaikams kitados
Tikėjimo lašas nuplauna man veidą Ir jūros ošimas taip virpina sielą Aš trokštu bėgti su vėju dar kartą Ir te sušildo smėlis ląstelę dar vieną
E.Š. 2015.03.14
