Sambūrio „Patirtis“ pareiškimas dėl 1919–1939 m. okupacijos vertinimo.
1920 metais Lenkijai aneksavus didelę Lietuvos dalį su sostine Vilniumi, daug žmonių pasitraukė į nepriklausomą Lietuvą. Bet tėvynėje likę lietuviai okupacijos laikotarpiu telkėsi, aukojosi gindami ir gaivindami lietuvybę, saugodami Vilnių Lietuvai.
Tai buvo kultūrinė, šviečiamoji kova. O bausmės už ją buvo žiaurios: kankinimai, žudymai, kratos, plėšimai, kalinimai, trėmimai. Vilniaus krašto lietuvių kultūrinė veikla — neeilinis reiškinys Lietuvos istorijoje.
Tačiau mokyklos vadovėliuose ir žiniasklaidoje ši rezistencija etnocidui nutylima. Lietuvos politikai ir istorikai nuolat nuolaidžiauja lenkiškosios pusės tendencingiems teiginiams vis tuo pačiu „kultūrinimo” pamušalu, pritardami neteisiems reikalavimams ir melagingiems įrodinėjimams.
Mūsų valstybės tarnybų darbuotojai dažnai nė negirdėję apie visos kartos pasiaukojamą kultūrinį darbą, apie vieningą lietuvių priešinimąsi nutautinimui. Dauguma Lietuvos žmonių nėra gavę vadovėlinių žinių, nesugeba argumentuotai paaiškinti Lenkijos politikos.
Mokslo Lietuvos tėvo dr. Jono Basanavičiaus 165-ąsias metines pasitinkame be paminklo sostinėje didžiajam vilniečiui, o po metų jau ir Nepriklausomybės šimtmečio sukaktis.
Sambūris „Patirtis“ ragina Vyriausybę pripažinti 1920 m. okupacijos ir ją sekusio genocido faktą bei atlyginti kraštotyros darbus tautos, mokslo ir teisingumo labui.