Kai supranti, kad esi supistai viena, kai tau taip sunku ir kad niekada nieko nebuvo šalia, kas paguostų, palaikytų, ar bent pasakytų ką nors. Kaip supistai visi galvoja tik apie save ir kad tu atiduodi visą save, lieki tuštut tuštutėlė, o jie tau neduoda nei supisto trupinėlio. Ir man atsibodo, aš atsibudau užtinusiom akim, vos sugebėdama atsimerkti, turėjau gal 5h apsimesti, kad viskas yra supistai gerai, šypsotis lyg nieko nėra, o kai važiavau namo tiesiog jaučiausi kaip kažkas būtų mane gulinčią tempęs per asfaltą. Visa išsekus nuo apsimetinėjimo ir supisto šypsojimosi kai viduj taip skauda, atrodo kažkas trenkė tau į krūtinę ir paliko ten milžinišką skylę.
-Ištrauka iš mano dienoraščio (kalba netaisyta)., Ir šitas skausmas vieną dieną taps toks didelis, kad aš jo nebesugebėsiu pakelti.
