#dienorastis

[dalksnis]

Keliai į tolumą

Galbūt, rašau jau paskutinį kartą Druskininkuose. Nesigailiu, jog sugalvojau čia atvažiuoti: brangiai (daugiau kaip 200 rub!), bet nusipirkau sveikatos, ramybės, susikaupimo, laiko paskaityti, šį tą verto pamatyti. Kaip beveik kas vakarą, vaikštinėjau po palapinių mietelį. Traukia dar tas palapinių, mašinų, tranzistorių ir magnetofonų garsų triukšmingas turistinis pasaulis, tik pagalvoju, kad…

View On WordPress

[jovydaspinkevicius]

1000 pozityvių dienų – užrašų knygelė, galinti apversti gyvenimą aukštyn kojomis - Knygos.lt blogas

1000 pozityvių dienų – užrašų knygelė, galinti apversti gyvenimą aukštyn kojomis. Skaityk lapės mėlynakės užrašus ir sužinokite karščiausias naujienas iš knygų pasaulio.

[meilegyva]

Genijų turbūt galima matuoti Dievu. Tačiau niekas nežino, kaip jis atrodo. Užtat genijus dažniausiai ir nušvilpiamas – jis toks į nieką nepanašus.

- Justinas Marcinkevičius, "Dienoraštis be datų"

[meilegyva]

Žmogus negali suvokti Nebūties – todėl, kad jis yra Būtis.

-Justinas Marcinkevičius, "Dienoraštis be datų"

[meilegyva]

Reikia nuo kažko pasitraukti, kad galėtum prie kažko prieiti.

- Justinas Marcinkevičius, "Dienoraštis be datų"

[basomis-per-lietu]

Kai supranti, kad esi supistai viena, kai tau taip sunku ir kad niekada nieko nebuvo šalia, kas paguostų, palaikytų, ar bent pasakytų ką nors. Kaip supistai visi galvoja tik apie save ir kad tu atiduodi visą save, lieki tuštut tuštutėlė, o jie tau neduoda nei supisto trupinėlio. Ir man atsibodo, aš atsibudau užtinusiom akim, vos sugebėdama atsimerkti, turėjau gal 5h apsimesti, kad viskas yra supistai gerai, šypsotis lyg nieko nėra, o kai važiavau namo tiesiog jaučiausi kaip kažkas būtų mane gulinčią tempęs per asfaltą. Visa išsekus nuo apsimetinėjimo ir supisto šypsojimosi kai viduj taip skauda, atrodo kažkas trenkė tau į krūtinę ir paliko ten milžinišką skylę.

-Ištrauka iš mano dienoraščio (kalba netaisyta)., Ir šitas skausmas vieną dieną taps toks didelis, kad aš jo nebesugebėsiu pakelti.

[whocaresxxx]

Sekmadienio vakaras. Senojo gyvenimo smūgis į veidą.

Būtent šiandien, ne kažkada kitą dieną, bet būtent dabar, mano galva persipildė visokio šūdo kurio nebegali pavežti. Dėkui tau tiesiog.... Norėčiau turėt kažką, kam galėčiau pasipasakoti galvoje siaučiančias audras ir nugalėti kartu su tuo žmogumi. Žmogumi, kuriam nebūtų poxui ant kiekvienos mano patirtos net ir juokingiausios ar be-reikšmingiausios praleistos minutės. Galbūt man reikėtų psichologo... Bet ir taip vos sukrapštau smulkių pavalgyti mokykloje kylant kainoms. Taip pat neturiu laiko psichologui, vos randu pora valandėlių snūstelėti per naktį. Tačiau man tikrai praverstų psichologas, visoms emocinėms nuodėmėms nuplauti.. Išsipasakoti visas nesąmones, kurias gėda pasakoti savo tariamiems draugams. Visas siaubingas akimirkas. Visus blogus dalykus, nutikusius už sienų skendint mirtinai tylai. Niekas neišgirstų, net jei amžinybę šauktumeis pagalbos. Bent jau niekas neišgirdo nei kartą. Galbūt per tyliai rėkiau...

Kadangi visą savo laiką skiriu mokslams ir kūrybai, po mažu prarandu visus savo 6 draugus. Atrodo jie gerai gyvena ir be manęs, be mano problemų. Tai kam vargintis? Kam kimšt jų galvas dalykais kurie vis tiek jiems nerūpi? Tegul toliau švenčia gimtadienius, eina į tusus, į kuriuos anksčiau eidavom kartu, o dabar net nesivargina pranešt, kad kažkas vyks. Jaučiuosi tokia pat vieniša kaip ir tada kai prieš 3 metus išvažiavo mano vienintelė draugė. Neturiu nieko. Nič fucking nieko. Galbūt visi bėga nuo manęs, nes esu kažkokia nesveika, ar žmones debilais verčiu žvilgsniu? Nesuprantu kame problema. Anksčiau net ir turėdama didelį laiko stygių, sugebėdavau išlaikyt kelis draugus šalia savęs. Tikriausiai man paauglystė, kaip mama sako. Juk visos problemos sueina į vieną priežastį - paauglystę, ane? Ne? Nu tu matai, gali žmogus turėt ir didesnių problemų sukėlėjų...

~Q.Si

[meilegyva]

Tokia giluma, kad nepasieki pats savęs.

Justinas Marcinkevičius, "Dienoraštis be datų"