#kalnai

[momothepinkpeach]

Japan/Fukui

Kažkur laukuose pakeliui i Katsuyama

Žiema kalnuose

2019/01~

[birutebi]

nieko nesimato #atostogos #madeira #kalnai #debesys #komiksas (at Pico Do Arieiro, Madeira) https://www.instagram.com/p/CoAHh7aNNWF/?igshid=NGJjMDIxMWI=

[birutebi]

kelionės užrašai #canada #hiking #kalnai #atostogos #komiksas https://www.instagram.com/p/ChkElSZjP07/?igshid=NGJjMDIxMWI=

[priejuros]

Jūra... ne Baltijos, bet irgi graži :) #jura #juroskrantas #kalnai #sea #seaside #beach #sardinia #sardinija #sardegna #villasimius #poilsispriejuros #atostogospriejuros

[jolkuciuke-blog]

https://wordsonphotos.com/photos/

[namai-inspiracijos]

Gullesfjord Weight Control Station / JVA

[maziaucukraus]

Karštų daržovių salotos ir ežiuko rūke diena Šveicarijos kalnuose

Prisikaupė visokių dalykų, kuriuos norėčiau papasakoti. Pirmiausia pradėsiu nuo naujausių - nuo šiol „Mažiau cukraus“ galima pasiekti per maziaucukraus.lt! Trumpas adresas, kurį lengva įsiminti - dabar tikrai galite pasakoti draugams, kur tuos receptus skaitot… Na, o mane tokia naujiena tik dar labiau skatina rašyti, tad taip ir darau nieko nelaukus. Jei kartais pritrūksta mano žodžio čia, galima užteiti į „Mažiau cukraus“ Facebook puslapį, ten vis įmetu kokią nuotrauką, netilpusią į blog’ą, iš kasdieninio pasisukinėjimo virtuvėje!

Kitas dalykas, apie kurį noriu papasakoti, yra liepos pabaigos kelionė į Šveicariją. Šiandienos receptas kaip tik ir atkeliavo iš mano buvusios virtuvės, bet prieš tai… įspūdžiai iš kalnų! Nedažnai pasakoju apie mūsų išėjimus į kalnus, laipiojimus ar kitas sportines veiklas, bet šis nuotykis taip ir prašo būti suguldytas su visomis nuotraukomis ant virtualaus popieriaus.

Šveicariškos karvės

Šį kartą Šveicarijoje praleidau tik trumpas atostogas ir tai buvo mano pirmas sugrįžimas į Ciurichą po išsikraustymo į Lietuvą. Turėjome daug miestietiškų pramogų, daug gaminimo, mat gavau dovanų taip išsvajotąją Yotam Ottolenghi „Plenty“. Jų grybų lazanija… Nom nom! Sukūrėm ir šias karštų daržovių salotas dieną, kai labai lijo. O kalnams ėmėm mūsų tradicinius (o neseniai perskaičiau, kad kažką panašaus siūlo net Martha Stewart!) makaranus su šviežiais pomidorais ir kietu sūriu bei alyvuogių aliejumi.

Pernelyg žemi debesys...

Į kalnus išėjome turėdami tikslą įkopti į 3,1 km aukščio viršūnę, esančią tarp kantonų Glarus ir Graubunden - suplanavome eiti nuo Elm per Pass dil Segnas, užlipti į Piz Segnas ir grįžus iki perėjos toliau leistis takeliu iki Flims. Labai vaizdingas, ne per daug sudėtingas ir ne per aukštas pasivaikščiojimo kalnuose maršrutas visai dienai. Dieną, kai suplanavome eiti, prognozė rodė, jog kalno pusėje nuo Elm gali truputį palašnoti, o štai perlipus perėją oras turėjo būti nors ir debesuotas, bet pakankamai geras. Džiaugėmės važiuodami traukiniu, kad ne per daug karšta diena pasitaikė, vis tik jau autobusu pakilus iki Elm kaimo kalnus apsėdę debesys nelabai džiugino.

Elm

Išėjome nesunkiai randamu taku, kilome per sraunius kalnų upelius, žavėjomės giliais, visai šalia tako einančiais tarpekliais ir visur mus lyginčia žaluma. Visą kelią truputį lašnojo, o nuo lengvo rūko-debesies pievos buvo pasidengusios mažyčiais lašeliais vandens. Nors dažnai nesimatė viršūnių, gamtos vaizdas kerėjo nuo tų pirmų akimirkų. Tik štai pasiekus stačiausią kelio dalį, prasidėjusią maždaug 1,5 km aukštyje - kai dar likęs buvo 1 km aukščio - lyti pradėjo visai neblogai. Paspaudėme su greičiu, nestojome valgyti, tik užkandome pasiimtų džiovintų vaisių ir sveikuoliškų batonėlių ir nėrėme į visišką debesį. Tikraiusiai jau 2 km aukštyje pradėjo labai šalti pirštukai, nes tokiam lietui nebuvome pasiruošę, tad vis tekdavo sau priminti juos pajudinti ir nespausti per daug ėjimo lazdų.

Turistinis Povilas

Turistinė Aistė

Padrąsinimas pakeliui

Lašeliai ant pievų

Jau status takelis

Paskutiniai keli šimtai metų aukščio buvo sunkiausi. Baigėsi gamta, liko vieni akmenys ir nežinia kiek besitęsianti stati kalno ketera. Tuomet tikrai ne kartą kilo mintis apie šiltą arbatą, namus, sausas kojines (lietaus ir kalnų upelių neatlaikė net neperšlampani GoreTex’iniai batai) ar grįžimą atgal. Pastarasis variantas jau būtų buvęs visai neracionalus, tad vienintelė mintis, vejanti į viršų, buvo pasiekti perėjoje esančią kalnų trobelę ir joje patiekiamą kavą. Sukandau dantis ir stabiliu, bet vis tiek dideliu greičiu kopiau į viršų - Povilas sakė, kad jo galvoje vyko panaši minčių kova.

Perėja

Kalnų trobelėje gavome kavos, truputį sušilome, šiek tiek išdžiūvome. Buvome ne vieni, kuriuos prognozė apgavo, bet vidutinio amžiaus šveicarų grupelė nusprendė palaukti geresnio oro ir išeiti tik kitą dieną. O mes pasėdėjome valandą, suvalgėme jau sušalusius savo makaronus ir nusprendėme, kad jei ką, ir toliau varysime dideliu greičiu - juk 5 valandų maršrutą į viršų įveikėm vos per 3,5, o laukė dar 3 valandos kelio. Tik išėjus dar pūtė ledinis vėjas, nė vienos gražios viršūnės nesimatė, o mus pasitiko tik akmenys ir niekada neištirpstantis sniegas. Į viršūnę, esančią dar 500 metrų aukščiau, jau nebelipome.

Vaizdas iš kalnų trobelės

Bet čia jau užteko nusileisti keliasdešimt metrų ir baigėsi lietus. Baigėsi ir vėjas, o prieš akis atsivėrė nuostabi pieva, į kurią nuo visai šalia esančių viršūnių suteka kalnų upeliai. Sulėtinome tempą ir mėgavomės gamta - aš aikčiojau ties kiekvienu takelio posūkiu, mėgavausi besikeičiančia gamta ir kartais galvodavau, kad būtent tokiose vietose gyvena dievai ir dievybės. Buvo gera ta aplinka bent trumpam pasidalinti su jais.

Dar labai šalta ir šlapia

Povilas rūke

Nuostabios pievos vaizdas

Gėlytės aukštai kalnuose

Jau beveik nebešlapia ir nebešalta

Jau ne visai toli iki Flims takelis eina per sraunią kalnų upę, tad teko pereiti ir kelis Povilo buvusio šefo Jürg Conzett projektuotus tiltukus. Grįžome namo be galo pavargę, bet laimingi - nors realiai beveik visą dieną praleidome debesyse, bet nuotykis buvo labai smagus, o ir išmokome keletą gerų pamokų apie ėjimą į kalnus. Jei kada reikės patarimo, drąsiai kreipkitės!

Jau gražu

O čia gyvena dievybės

Dievybių japoniški sodai

Jürg Conzett tiltukas

O šios daržovių salotos yra adaptuota kito mūsų mėgstamo patiekalo versija. Apie jį būtinai dar papasakosiu, bet kol kas gaminate taip:

Prieš kepimą

Po kepimo

Dviems žmonėms reikės:

1 baklažano

200 gr vyšninių pomidoriukų

Pusės ar visos (pagal skonį) skardinės juodų alyvuogių be kauliukų

3-4 skiltelių česnako

nedidelio pundelio šviežių petražolių

1. Baklažaną supjaustome 1x1 cm ar truputį didesnio dydžio kubeliais ir suberiame į gerai pasūdytą vandenį. Taip juos palaikome nuo pusvalandžio iki valandos. Įkaitiname orkaitę iki 180 laipsnių.

2. Baklažanams išmirkus, vyšninius pomidoriukus pjaunam per pusę, alyguoges į dvi ar tris galis, česnaką ir petražoles susmulkinam.

3. Dedam viską, įskaitant ir baklažanus į vieną dubenį, užpilam alyvuogių aliejumi, pabarstom druskos ir pipiriukų, gerai išmaišome. Viską į kepimo indą ir pusvalandžiui į orkaitę! Skanaus! 

[aspats]

Šiek tiek apie kalnus

Štai taip atrodo saulėtekis. Didelio skirtumo nuo saulėlydžio nematyt, šiaip tikėjausi kylančio apskritimo iš vandens, bet gavau tai ką matot. Gal kiek įspūdingiau atrodė dar prieš saulei patekant jūroje matomi dešimtys šviečiančių žvejybinių laivų ir laivelių, manau apie šimtą suskaičiuotum.

Visa tai stebėjau 5h kelio autobusu nuo Daegu. Sokchio – žvejybinis miestelis su keletą niekuo neypatingų paplūdimių, kuris įsikūręs Pietų Korėjos šiaurės-rytuose, vos pusvalandis nuo Šiaurės Korėjos. Žinoma atsibeldėme į kitą Korėjos galą ne saulėtekio pažiūrėti, šitas miestas yra papėdėje vieno iš įspūdingiausių ir sudėtingiausių Korėjos kalnynų – Soearoksan. Penktadieni vakare atvykus šis miestas buvo tik vieta kur pernakvosim, o kitą ryta pradėsim mūsų kelionę. Tad šeštadieni ryte, prieš išvykstant į kalnus, atsikėliau anksčiau pažiūrėti rytinės saulės.  Mūsų kelionė - žygis per Soearoksan kalnus su 12kg kuprine ant nugaros.  

Tik pasiruošėm šokti išsimaudyti po kriokliu korėjiečiai iškart pradėjo mosikuoti rankom, kad negalima nes mat žemiau iš šios  kalnų upės žmonės geria vandenį. Nesinorėjo pyktis, buvom supratingi, matyt dėl to, kad tai buvo tik kopimo pradžia, tačiau jei kas būtų tai sakę vėliau, ko gero būtume numoję ranka ir šokę nieko nepaisę, nes diena buvo karšta, kopimas... ir dar karteli kopimas. Maudytis norėdavosi kaskart, kai ilgesni laiką tekdavo kopti aukštyn.

Pradžioje, kol dar takas sparčiai nekilo aukštyn, nusprendėm mesti kelią dėl upės (kažkaip vėl tos upės pas mane minimos) – paįvairinimui, kadangi ne liūčių sezonas, tai ji nėra patvinusi ir daug smagiau eiti per didžiulius akmenis, o vietomis ir pamastyti kaip eiti toliau... Viskas atrodė daugmaž taip:

Kitas privalumas tokio kelio – jog jame visiškai nebuvo žmonių. Nes kopimas Korėjoje toks populiarus, kad vietomis kamščiai susidarydavo, ir šiaip kažkoks skruzdėlynas, kuris po kiek laiko įgrysta.

Čia vienas iš pavyzdžių, kurį buvo sekmadienį jau leidžiantis. Pastoviai taip nebūna, čia tik vienas toks jau prastesnių atvejų, kai visi laukia eilėje, nes reikia leistis virve... Bet šiaip eiti į žygį 50 žmonių grupė, tikrai kažkas nesuvokiamo.

Taip ir ėjom upe porą kilometrų, buvom pasižiūrėję žemėlapyje, jog vėliau ji kirsis su mūsų maršrutu, tai paklydimo galimybės nelabai buvo. Ir plius pavyko rasti šią nuostabią vietą:

Upė vietomis būdavo metro pločio, o kartais išsiplėsdavo iki platesnių „baseinų“. O šis buvo ypatingas tuo, kad turėjo ir  nedidelį skardį, nuo kurio buvo galima šokinėti į vandenį, šis radinys mus ypač pradžiugino, ir gylis atrodė pakankamas, patikrinom – faktas kad daugiau nei 3m, nes dugno taip ir napesiekėm.

Na toliau kopėm jau normaliu taku aukštyn, dairydamiesi aplink ir grožėdamiesi žadą atimančiais kalnų vaizdais.

Šeštadieni mūsų tikslas buvo pasiekti trobelę (galim sakyti visą trobą, kurioj gali miegoti apie 30 žmonių), esančią mažiau nei 3h kelio iki viršūnės.  Vakare jau apie 7h mes užkopėme iki jos (trobelės). Troboj gali miegoti žmonės, kurie iš anksto rezervavosi vietas internetu. Kadangi visos vietos būna išgraibstomos per pusę minutės nuo tada, kai atidaro rezervacijos sistemą tai dienai, tai mes spėjom gauti vos tris vietas, o mūsų buvo 6. Kadangi žinojom iš anksto, tai likę trys pasirūpinom prieš kelionę miegmaišiais.

Pavakarieniavę (tokia ir vakarienė - užpilamos sriubos ir šiaip užkandžiai, bei ryžių gėrimas su laipsniais, bet užteko), palydėjom saulę ir sutemus iškart miegoti, nes nieko jau nebenuveiksi ir keltis žadėjome 4h. Korėjiečiai pasiūlė sekmadieniui maršrutą, ir pasakė kad geriausia jam pradėti yra apie 4-5h. Taip mes pakeitėm sekmadienio planą – nebekopti iki pat viršūnės, ir pasiūlė daug vaizdingesnį kelią.

Ką aš galiu pasakyti apie miegojimą kalnuose..... Nu tikrai jėga, žinot žvaigždės, mėnulis, palydovai, aplink matyti kalnų viršūnės, bet dar įdomiau matyti toli aukštai judančias lemputės – tai bebaimiai korėjiečiai, kurie kopia visą naktį ir dieną su prožektoriais ant kaktos. Vieni tokie ir mane naktį pora kartų pažadino, kai praeidami pasukdavo galvą pažiūrėti kas čia miega šalia tako, o tu aišku prabundi ir matai šviesą tunelio gale. Žodžiu miegojimas kalnuose - smagu, beveik romantika, bet tik iki vidurnakčio.... Po to jau prabudinėjimas kas kažkiek laiko ir vertimasis ant kito šono, kad sušildyti tą, kuris jau  atvėsęs. Kitam kartui jau žinočiau kaip geriau pasiruošti tokiam žygiui. Bet patirtis įdomi.

Kaip ir žadėjom kėlėmės 4h, greit užkandom ir pradėjom žygiuoti, ir jau po kokio pusvalandžio pasiekėme vieną iš viršūnių. Rytas davė tikrai įspūdingų vaizdų. Kadangi kaip sakiau kalnynas netoli vandens, tai ryte buvo užėjęs rūkas (kuris ir lydėjo visą pusdienį, bei suteikė tam tikro įdomumo), per kurį į toli nelabai ką ir matai, tik vietomis kyšančias viršūnes, bei virš jų dar raudonuojančia rytinę saulę.

Be to nepaminėjau, kad šitai kelionei mes laimėjom šiek tiek finansavimo iš universiteto, ir buvom pažadėję, kad ant vienos iš viršūnių įsmeigsime vėliavas šalių, iš kurių buvo mūsų šešetas.

Ir pabaigai dar keletas nuotraukų iš kelionės žemyn.

Tai buvo mano paskutinis žygis į kalnus Korėjoje. Jų aptūrėjau apie šešis, bet tiesiog apie kitus mažai užsiminiau. Ir supratau, kad grįžus tikrai trūks klanų. Neaišku kiek laiko praeis kol vėl turėsiu galimybę į juos kopti. „Juozapinės“ ir „Simonkės“ neįskaičiuoju kaip kalnų, kuriais galėčiau Lietuvoj pasimėgauti.

Nepažadu ar dar prisėsiu apie ką nors parašyti, nors yrasus ikaupę nemenkų įspūdžių iš savaitgalio Busan mieste, iš kelių dienų kelionės į Jeju salą ir dar turiu istorijų apie kalnus.... Štai bus proga susitikti.

P.S. Mieli draugai, manau jau užaugom ir lauktuvių niekas nesitikim. Taip? Iš tikro tai vietos neturiu joms ir pinigų, bet ypatingai vietos.