- einam gatve apledėjusia, nes kodėl gi ne. tu kažko vis ieškai savo kišenėje, o aš bandau priminti, jog jose net tavo ilgos rankos nesiekia dugno. bet tik piktai į mane žvilgteli ir toliau beprasmiškai kuitiesi. sekundę prieš tau paslystant spėju parkristi pirma, kad tau taip neskaudėtų. paskui važiuojam į reanimaciją, nes man atviras lūžis. tu pyksti, nes vėluoji į teatrą būti dar vienas Bereikšmis žiūrovas. man tikrai skauda, ir net ne truputį, bet tu tik nesijaudink - sakė, jog jei pasiseks, galėsiu judinti kojas. man jų vis tiek nereikia, širdis jose nepulsuoja. jau išeini? vis dėlto nepasiliksi. nieko tokio, aš suprantu. aš lauksiu čia. dar dieną, savaitę, metus. kol atneši man gėlių į palatą ir paimsi mane už rankos. viskas gerai. neskubėk. aš čia palauksiu. niekur neisiu. o tu pabūk teatre, parūkyk, tik atnešk man kitas Kojas, jei nori, kad toliau krisčiau po tavimi.
//3.
