Nuo anekdoto apie fiziką Gei-Liusaką iki baisiausios šio pasaulio nelaimės - pavydo
Mėgstu pokalbius su geriausia drauge per „Messenger“. Taip, gal ir keistai skamba - geriausia draugė per socialinį tinklą. Man visiškai nekeista... Na, bet čia spręsti jums.
Kaip visada ji man atsiuntė paveiksliuką (nuo jų dažniausiai prasideda mūsų pokalbiai). Anekdotas apie prancūzų fiziką Luisą Josefą Gei-Liusaką. O nuo to prasidėjo pokalbis apie žmonių negatyvumą. Galbūt aš pasirodžiau pernelyg negatyvus, pasakydamas, kad žmonės nusišneka... Bet kartu pasukom link nuomonės, kad mus pasaulis nervina, tiesiogine to žodžio prasme.
Draugai skundžiasi, o sulaukę užuojautos ir palaikymo, neatsilygina tuo pačiu. Aš, turėdamas mažai draugų, į tai kreipiu mažai dėmesio. Tačiau taip daro ne visi. Kaip visada aš turiu ir patarimą tokiems atvejams - niekada nelauk atlygio už savo gerumą. Atlygis ir nelauktas ateina. Pagelbėdami, užjausdami padedame sau. Tada žinai, kad dėl kažko pasiaukojai, kažkam pagelbėjai. Laikyk tai savo laimėjimu. Tai tavo nuopelnas... Nė kieno kito!
Pasaulyje daug blogų žmonių, o tu nežinai, kaip elgtis. Vieningo atsakymo į šią pasaulinę dilemą nėra. Galiu pasakyti viena: su blogu žmogumi kartais galima pasielgti netinkamai. Tik ne taip, kaip jis su tavimi pasielgė... Tačiau tai mažas procentas to, ką tu iš tikrųjų turi daryti. Reikia vengti tokių žmonių! Pasitikėti savo intuicija. Jausti ir atskirti gėrį nuo blogio. Turėti asmenines moralės normas (jei esi geras žmogus, tavo moralė bus švari), o galiausiai - nė vienu, kartoju, nė vienu, visiškai negali pasitikėti. Kartais žmonės, pasitikėdami kitais, papuola į keistas situacijas. Tačiau per keistus dalykus ateina begalinis supratimas.
Galiausiai pykti ant pasaulio verčia jame prigijusi neteisybė, pyktis ir pavydas. Aš dėl šios priežasties ir noriu tapti mokytoju. Gal nors vienas mano mokinys išmoks nepavydėti, jam bus svetimas pasipūtimas. O kalbant apie kitą pavydo formą - pavyduliavimą, net nežinau, ką pasakyti. Dar neišsiaiškinau, kodėl taip vyksta :D