#vakaras

[afotoeu]

#Kaunas #Lithuania #Lietuva #dronas #Mavic3 #djimavic3 #kaunastic #kaunasaerial #spring2023 #vakaras #savanoriuprospektas #vilniausgatve (at Kaunas) https://www.instagram.com/p/CpyBKZpNHbo/?igshid=NGJjMDIxMWI=

[ahmerinam]

Purple evening by dovydasmockus Somewhere in Lithuania . More stuff at www.instagram.com/dovydas.moc/ https://flic.kr/p/2n7WDWK

[feobanesinnercastles]

“Musically I feel like this one one of the most fun ones to experiment with as it plays with a variety of different stylistic elements and textures. Hollie’s lyrics also reflect this and since they were pretty stark so we wanted to mirror that with the music and keep it very minimal and on the darker side, adding only two elements until the first chorus (drums and bass). There’s lots of delay on Hollie’s vocals and the different synth elements that help provide an additional character and fill the space so we could keep things sparse but maintain a certain energy and mystery.”

[m1rag3s]

- kažko laukimas dažnai tiesiog būna pailsęs vakaro šauksmas į širdį, nemanai? sėdi ant to ketvirto laiptelio spengiančioje tyloje, o vienintelis ženklas, kad dar nesapnuoji - šaldytuvo lemputė, taip įkyriai blyksinti ir kažkokiu būdu verčianti jaustis nepatogiai. kambarys didelis. galėtų prilygti mažojo princo planetai, tik trūksta.. sakau, kažko čia nesama. manau, apart visos šitos aksominės švelnios ir kartas nuo karto šaldytuvo lemputės pertraukiamos nakties, čia nėra dar kažko. kažko, ką turėjo visi mažieji princai besiplaikstančiais šalikais. rožė. ar ji balta, gelsva ar raudona - jos vis tiek čia nėra.

//1.

[tylusvakarai]

nakties verksmai

nekenčiu. nekenčiu šito jausmo. šito prakeikto vienatvės jausmo. jis plėšo mane iš vidaus taip stipriai, jog kai jis ateina aš pradedu nebenorėti visiškai nieko.

nebenoriu ryte atmerkti akių ir būti dar vieną ir visas kitas dienas. žmonės nežino kas dedasi manyje jiems užmigus ir kai vienatvės jausmas drasko.

esi vienas su savimi. pačioje baisiausioje kovoje ir niekada nežinai kuris šį kartą ją laimės. bandai iš paskutinių jėgų priversti sau meluoti, kad aplink tave yra žmonių su kuriais gali pasikalbėti apie tokius vakarus, kuriems gali paskambinti ir parašyti kai tau taip bloga. tačiau, bijai, neturi savy tiek drąsos. manai, jog jiems nuoširdžiai nerūpi. bet juk ir neturi rūpėti. juk taip sunkiai mokeisi savo rūpesčius pasilikti sau, išmokti su jais kovoti, kad nebemoki jais dalintis. nebemoki parodyti, jog tau sunku.

ir jie mano, jog pažįsta tave. bet net matydami, kad su tavimi kažkas vyksta jie nedrįsta paklausti. turbūt žmonės mano, jog kovoti vienam prieš patį save yra paprasta.

šį vakarą užsidariau tarp keturių sienų. taip bandydama įrėminti savyje esantį žvėrį. ar man pavyks? nežinau. šį kartą jis stipresnis. man per sunku. aš jau pavargau kovoti.

[sphaeraobscura]

Linija tarp betono ir dangaus. 

[nuramink]

Idk what is this

Rytas. Sunkiai pramerkiu akis ir stebiu saulės spindulius, besiskverbiančius į mano kambarį. Jie tokie panašūs į žmones – iš pradžių atsiranda tavo gyvenime, tarsi lėtai jį užpildo, o dienos gale dingsta. Manau tas, kas patyrė ką nors panašaus, mane supras. Nedrįstu atsikelti iš lovos, bijau to, ką galiu išvysti – besimėtančius švirkštus vonioje, prie kriauklės, ar brolio paliktą atsisveikinimo raštelį, reiškiantį viso to pabaigą. Vis dėl to, man smalsu. Šiaip ne taip išlipu iš lovos, tyliai praveriu duris ir suprantu – viskas ir toliau teka ta pačia vaga. Ant pirštų galiukų nutipenu į virtuvę, užsidarau duris, kad nepažadinčiau brolio. Pažvelgiu pro langą – spalis. Vaikai, kaip ir kiekvieną šeštadienį, dūksta aikštelėje, o tėvai, tarsi bandydami atsipūsti nuo savo mažųjų, stebi juos iš toli, tikėdamiesi, jog kada nors jiems visa tai atsipirks. Nusprendusi, jog šiam rytui pamąstymų užteks, užsikaičiu virdulį puodeliui kavos. Suvokiu, jog šiandien ir vėl teks keliauti į darbą, tad verčiau pasiskubinti. Atsidarau šaldytuvą – kelios alaus skardinės ir pūti pradėjęs pyragas, dėl kurio atsiradimo istorijos nesu visiškai tikra. „Ką gi, teks pasitenkinti keliomis riekėmis duonos, o geriausiu atveju – sumuštiniais.“ – pamanau. Užvirus kavai, atsisėdu ant palangės ir bandau atsipalaiduoti. Mano nuostabai, man visai neblogai pavyksta. Pagaliau nusprendžiu pažvelgti į tą kambarį. Nežinau ko tikėtis. Einu tiesiai link jo ir kiek per tyliai pabeldžiu. Atsakymo negirdžiu. Atidarau duris ir išvystu kasdienį vaizdą – jis guli ant nugaros, sunėręs rankas ant akių, jo kvėpavimas gan per tankus, bet tai įprasta. Kuo greičiau uždarau kambario duris ir apsidžiaugiu. 

[anchelaopersonal]

Būti norimam nėra kažkas, ką gali pasirinkti. Gali priversti, kad tavęs bijotų, kad būtum reikalingas, tačiau norai priklauso tik nuo pačio žmogaus. Gali verstis per galvą, griauti kalnus, perplaukt vandenynus, nušluot milžiniškas kariaunas, tačiau, gaila, norai nuo to nepriklauso.