Jo rankos virš galvos ir lankos driekiasi jam iš visų šonų, pripildydamos kėkvieną baltai menką tarpą savo auksinėm kasom. Bet Dievų Dievo akys vis dar įkaitusios laksto laukais ir netrukus sustoja, žiūri kaip samanoja miškinė žemė. Aha! Ano kelieniai palei galvą, samanoja sava prasme, sustingsta ir nebejuda. Jis nurimsta. Kraujas užkrešėja ir kaulai subraška paskutinį kartą jo gyvenime. Dievų Dievas suspursta, atsidūsta ir graudžiai užsimerkia prieš mirtį. Jo paskutinis noras sudega ore














