Nėra laiko galvoti, tik veikti
2015-02-28 parašė meilune
Tiems kas jau mūsų pasigedo ;). Laikas čia lekia greičiau :). Tiek greičiau, kad nespėju net užsižymėti dalykų apie kuriuos norėčiau jums papasakoti :).
Bet vėlgi, viskas iš eilės.
Audra praėjo. Brisbene jos laukė nusiteikę rimtai. Buvo netgi nurodyta kuriuose punktuose reikalui esant būtų galima pasiimti smėlio maišų, kad žmonės apsaugotų savo nuosavybę nuo potvynio. Gerai, kad nieko baisaus nenutiko. Kur audra buvo baisiausia, tai nukentėjo tik materialūs daiktai, nukentėjusių žmonių nebuvo. Brisbene tiesiog lijo keturias dienas. O paskui lyg niekur nieko išlindo saulutė bei toliau plieskė kaitindama žemę. Mums aišku tas karštis tik pats tas malonumas :).
Kol lijo be perstojo, reikėjo sėdėti namuose. Tada buvo galima rašyti. Dabar visos dienos apkrautos veiksmu. Vakare tenoriu pažiūrėti filmą ir griūti į lovą. Nuo įspūdžių gausos norisi atsikvėpti, o ne apgalvoti ką nuveikėme. Tačiau atėjo metas atiduoti duoklę bei prisiminti viską ką norėjau papasakoti per praėjusią savaitę. O savaitė atrodo lyg visas mėnesis.
Pirmadienį aplankėme su Aru du darželius. Pirmas ir pigesnis be galo sužavėjo dėl to kaip užsiimama su vaikais. Jie turi dienotvarkę, per dieną vedamas įvykių žurnalas, kurį tėvai gali vėliau pasižiūrėti bei matyti ką per dieną nuveikė/pasiekė mažylis. Daromos mažylio nuotraukos bei iškabinamos ant sienos. Užsiimama rankdarbiais, žaidžiama lauke (saugiu nuo saulės laiku) aptvertame ir nedideliame kiemelyje. Įdomu tai, kad darželio direktorė lenkė. Neturiu nieko prieš lenkus ir gal čia buvo tiesiog moters būdas, bet per penkiolikos minučių susitikimą ji sugebėjo kelis kartus mane pavadinkime taip - nemaloniai nustebinti. Visų pirma tuo, kad ji pasakė, jog mano anglų kalboje girdi rusišką akcentą. Pasvarsčiau, kad tikriausiai tai įmanoma kažkiek. Vėliau turo metu, kuriuo vedžiojo po darželį mus kartu su dar viena mama ir mažyliu, apskritai mažai kreipė į mus dėmesio. Kai paklausiau dėl puoduko reikalų, nes Arą mokiname daryti ant puoduko, ji pasakė, kad niekas iki dviejų metų nemokina vaikų daryti ant puoduko, bet jeigu mes mokiname, tai ir darželyje būtų stengiamasi palaikyti tą pačią tvarką (ačiū Dievui už tokias perspektyvas). Kai vėliau pildžiau dokumentus, kad priimtų į laukiančiųjų darželio sąrašą ji paklausė ar kalbu su Aru rusiškai. Akimirką nesupratau jos klausimo, bet paskui atsakiau, jog kalbamės lietuviškai, šitoje vietoje kaip tautos kaimynė ji mažai informuota, tad šiek tiek pasimetė. Paskui kai pasakiau, jog dar bandau ir angliškai kartais kalbėti, tai stipriai paprieštaravo, jog taip daryti negalima. Vaikas ims painiotis. Tada jau pagalvojau, jog ji mažai išmano apie mažų vaikų auklėjimą. Bet tai tik direktorė, svarbu jog darželis ir auklės būtų geros. Darželio dienos kaina 92 AUD. Palyginus kaina normali, bet mums dar neuždirbantiems australiško atlyginimo, tai kosminė suma. Arą reikės vesti dvi dienas per savaitę į darželį, kai man vyks privalomos paskaitos. Žinoma, tai kas gerai nebūtinai lengvai pasiekiama. Darželyje nėra vietų mums tinkamu metu.
Antras darželis buvo nepalyginamai mažiau jaukus. Kambariai su vaikais netvarkingi ir labai mažyčiai. Vaikai miega vos ne ant savo priešpiečių trupinių. Erdvės labai nejaukios išskyrus mažiems kūdikėliams skirtą kambarį (nepaminėjau, kad į dienos centrus priima mažylius nuo pat gimimo). Tačiau atrodo jog yra pakankamai skiriama dėmesio vaikams. Nors iš esmės sunku pasakyti, nes darželio direktorė buvo labai nekalbi. Kai pirmojo darželio direktorė kalbėjo nesustodama, tai antrojo atrodo iš vis nieko gero negalėjo pasakyti. Reikėjo traukti viską pažodžiui. Juokinga tik tai, kad ji pamanė, jog aš prancūzė, nes pasak jos mano anglų kalboje girdi prancūzišką akcentą :D. Na, tai man labiau patinka nei rusiškas :D. Iš esmės pats darželis labai nepatiko, o ir jo kaina yra 135 AUD per dieną. Nepaprastai daug, tačiau bijau, jog galutiniame variante galime neturėti iš ko rinktis, nes savaitės eigoje apskambinusi ar aplankiusi kitus darželius visur gavau tą patį atsakymą - VIETŲ NĖRA ir gal netgi nebus visus metus. Tai šiek tiek kelia paniką, nes tikėkimęs, kad kai pradėsiu mokslus Kovo 30 d., Tadas jau turės darbą. Su kuo reikės palikti Arą net neįsivaizduoju. Bet rankų nenuleidžiu.
Antradienį pradėjome su naujomis pažintimis. Į mūsų namą atsikėlė gyventi dar vienas lietuvis pas mūsų kaimyną lietuvį, kuris išnuomavo mums šį butą. Julius atvyko padėti mūsų namo prižiūrėtojui Modestui su automobiliais, kadangi pastarasis su jais dirba, o ką tiksliai daro, tai neklauskite, bet kaip jis pats sakėsi, tai turi šešis automobilius :). Žodžiu, Julius įdomus nemažai pasaulio matęs Tado amžiaus žmogus. Turintis ką papasakoti, tad pastarieji rytai, kurių metu jis aplankydavo mus išgerti kavos buvo tikrai turtingi :). Vėliau tą patį antradienį susitikome su Sigita, Tayloru ir dar susipažinome su Rūta bei metų ir kelių mėnesių amžiaus Jonu. Draugų gretos vėl prasiplėtė. Mieste, kuriame yra apie 300 lietuvių - mes jau pažįstame penkis su puse :). Nebloga pradžia turint omenyje, jog čia esame tik 25 dienas :). Rūta gyvena su lietuviu vyru čia jau tris metus. Buvo smagu sutikti dar vieną mamą su kuria galima buvo laisvai paplepėti apie mūsų mažylius ir kitka :). Laiką su mažyliais leidome Brisbeno botanikos parke milžiniško medžio šešėlyje susėdę ant pledo. Mažyliai zujo aplink mus ir vertė jaustis lyg filme. Gamta nuostabi, parkas platus, tačiau pilnas žmonių, daugiausiai sportininkų bei jaunų šeimų. Aplink viskas žaliuoja ir žydi. Kadangi turėjome trijų vyrukų kompaniją, tai nuolatos prie mūsų prisigredintavo viena kita panašaus amžiaus mergaičių nuo kaimyninių pledų :). Mūsų jaunuoliai buvo gana kuklūs ir labiau linkę užsiimti savais, vyriškais reikalais :). Arutis kaip vyriausias jautė pareigą prižiūrėti visus bei ištyrinėti kas ir kaip čia vyskta mūsų aplinkoje, Tayloriukas stengėsi įveikti medžius bei į juos įkopti plačiomis jų šaknimis, o Jonukas individualistas apžiūrinėjo perspektyvas kiek toliau nuo didesnio kolektyvo :). Stebėti taip žaidžiančius vaikus yra vienas didžiausių malonumų, kuriuos gali patirti tėvai.
Antradienis baigėsi ramiai, trečiadienis neatnešė didelių naujovių, tik visur pavėlavome kur norėjome patekti per mano išsiblaškymą. Bet nuveikėme kai ką didelio, tai nupirkome Tadui įrankius, nes be jų neįmanoma susirasti staliaus darbo. Paskui Tadas juos visą vakarą mylavo, bučiavo ir kitaip negalėjo atsidžiaugti :D. Tuo tarpu Aras būtinai turėjo dalyvauti visuose surinkimo ir paruošimo darbui procesuose. Be visa ko vakarieniavome pas Oliviją. Ji mielai mus pakvietė pas ją į svečius į savo namus, kurie labiau panašūs į kolekcionieriaus svajonę. Ji su vyru kolekcionuoja peilius (šaltus ginklus), mašinyčių modelius, filmų herojų figūrėles ir dideles figūras bei viską kas susiję su ateiviais. Na tikrai buvo ką veikti mums, net labiau nei Arui, nes Aras iš pradžių šiek tiek išsigando į jį spoksančių didelių ateivio figūros akių. Bet vėliau apsiprato ir smagiai leido laiką išnaudodamas viską kas jam buvo leidžiama toje žaislų kolekcionieriams karalystėje :).
Ketvirtadienį Tadas pasiėmė laisvą dieną, nes per paskutines dienas buvo nemažai dviračiu apvažiavęs įmonių ir gana stipriai saulėje nudegė rankas bei kojas. Ta proga išvažiavome į miestą, į Roma street Parklands. Parką, kuriuo labai didžiuojasi Brisbeno gyventojai. Šį parką jau buvome aplankę su Sigita, bet dabar norėjau jį parodyti Tadui. Tuo pačiu parke pietavome bei susiradome naujų draugų - vieną oposumą, tris australiškus vandens drakonus bei vieną paukštuką triukšmingajį mainerį (net neįsivaizduoju kaip pastarieji du vadinasi lietuviškai, tad tiesiog verčiu pažodžiui). Oposumas tikrai sužavėjo savo drąsa ir kaip jis kaulijo maisto iš mūsų. Mano širdis aišku neatlaikė bei vos nesumaitinau pusės Aro užkandukų šitam įdomiam sutvėrimui :). Tuo tarpu drakonai nebuvo tokie žavūs, atrodė labiau grėsmingi, bet labai mielai valgė ryžius. Paukštukas turėjo išsikovoti davinį iš drakonų. Žinoma be visų šių žavių sutvėrimų parkas buvo pilnas visai nežavių sutvėrimų - vorų. Tinklas prie tinklo. Oda pagaugais ėjo, nors žinau, kad jie manęs tikriausiai turėtų bijoti labiau nei aš jų :). Tik kad tie vorai gal 8 cm skersmens, nelabai smagus reginys. Nors gamtos požiūriu, tai vis tiek žavinga.
Penktadienį praleidome svečiuodamiesi pas Sigitą. Mes prisiplepėjome, o vaikai prisižaidė. Smagus derinys, kurį norisi kartoti ir kartoti :). Neskaitant to, kad tą dieną vos nepuoliau į paniką, kai didelėje stotyje visiškai pasiklydau tarp stotelių ir pavėlavau net į kelis mums tinkamus autobusus, iš esmės diena buvo tiesiog puiki. Ką pastebėjau su vaiku keliaudama autobusais ir traukiniais, tai kaip visi čia rūpinasi mūsų gerovę. Autobuso vairuotojai net pakyla iš savo kėdės, kad tik tvarkingai sustatytų mus į tinkamas vietas ir mažyliui būtų kuo saugiau. Netgi išvaro kitus žmones, kurie puola atsiprašinėti, jog sėdėjo ne vietoje. Čia apskritai visi dėl visko atsiprašinėja, net jei nieko nepadarė. Tai mane vis dar labai stebina. Kaip ir tai, kad žmonės būtinai pasitraukia iš kelio ir visur mandagiai ir kantriai praleidžia, palaukia, kai važiuoju kažkur su vežimuku. Lietuvoje irgi daug žmonių padeda, tačiau dažniausiai niekas tavęs nemato ar nekreipia dėmesio, jog esi su vežimėliu - kitaip sakant, tavo bėdos, kad vaiką turi. Žinoma, mano, dėl to niekada nesiveržiau eilėse ar kažkur kitur, tikėdamasi, jog man turėtų būti pirmenybė, bet čia to daryti net nereikia. Žmonės praleidžia, užleidžia, paklausia ar nereikia pagalbos ar net neprašyti padeda vaikai, paaugliai, jauni, seni, vyrai, moterys. Visur ir visada be išimties. Kitaip sakant čia jaučiamės lyg karaliai vien dėl to, kad turime vaiką. Ir dar žavi kaip visi Arą kalbina, jam mirksi, šypsosi. Mane Lietuvoje labai liūdindavo tas faktas, kad Aras kaip labai mėgstantis žmones dažnai jiems moja ir šypsosi, tačiau Lietuvoje retas kuris atsakydavo tuo pačiu. Kartais net atrodė, jog jie būna įžeisti tuo kaip jis draugiškai elgiasi. Žinoma, čia irgi ne visi atsako tuo pačiu į Aro elgesį, bet dauguma draugiškai jam šypsosi ar kalbina viešajame transporte. Žinau, su laiku turėsime jį išmokinti, kad svetimais žmonėmis negalima pasitikėti, net jeigu jie labai gražiai šypsosi ir bendrauja, tačiau kol kas, kol jis dar mažas ir pasaulis jam toks įdomus, kodėl jis turėtų iškart pasirodyti nedraugiškas? Kaip tik manau, kad dėl to jis auga draugiškesne ir atviresne pasauliui asmenybe, kai kiti asmenys jį priima su šypsena. O jis toks nepaprastai kalbintinas (geresnio žodžio negaliu surasti) ir ekspresyvus. Užbėgsiu įvykiams už akių, bet šiandien kai važiavome autobusu, jis prajuokino visą autobusą, kai kalbėjo savo kalba, rodė savo tipines mimikas bei slėpėsi už savo vežimėlio uždangos. Viena močiutė nepaliaujamai kartojo, koks mielas ir žavus mūsų vaikas. Kiti kikeno, treti švelniai šypsojosi. O mes tuo tarpu jutome didelį pasididžiavimą, kad jis toks mažas būdamas jau dabar sugeba paveikti tiek daug žmonių. Jau nekalbu apie tiek daug išsiilgusių širdžių Lietuvoje. :)*
Šiandien - šeštadienį, kadangi Tadas nedirbo, vykome į miestą. Išbandėme CityCat - katerį, kuris plaukia beveik per visą Brisbeną. Keista kaip kartais žmogui reikia nedaug, kad pajustum pilnatvę, kad pasijustum laimingas. Aš visa tai pajutau gaivinama stipras vėjo pučiančio man į veidą dėl katerio greičio, žvelgdama į žalius ir apgyvendintus miesto krantus ir suvokdama, kad gyvename tą gyvenimą apie kurį galvojome ir kurį planavome, kuriam taupėme ilgiau nei metus. Tą akimirką tiesiog ir buvau toje akimirkoje. Šį jausmą visada išlaikysiu savyje - jausmą, kad pasiekiau ilgai siektą tikslą. Nežinau, kodėl tas jausmas pilnai mane aplankė tik dabar, o gal greičiau jau aplankė, kol dar Tadas neturi darbo ir neaiškios mūsų perspektyvos, bet tikriausiai kažkas giliai manyje žino geriau, jog mums viskas bus gerai. :)
Taigi apiplaukėme didesnę maršruto dalį upe. Brisbenas nepaprastai gražus miestas. Vietomis matosi žali parkai, vietomis visa pakrantė užkariauta į foto objektyvą netelpančių dangoraižių. Gali pamatyti visko - namai stikliniai, tradicinio kvinslandiško stiliaus, pagyvenę, seni, bet visi sutvarkyti. Daug kur vyksta statybos - miestas plečiasi, atsinaujina ir auga. Kai kurios pakrantės vietos labiau primena džiungles, o kitos stepes, tačiau viskas labai tvarkinga. Netgi upė nors drumzlina, tačiau nematėme jokių plaukiojančių plasmasinių butelių ar kitokių šiukslių (nors jų vis tiek yra).
Išlipę iš katerio patraukėme tiesiog iki parduotuvės, kuri buvo už 6 km. Vaikščioti mums aiškiai patinka (vien per šiandien nuėjome 14 km, bet tai ir ne rekordas po atvykimo čia, tai greičiau kasdienybė, nes po tiek nueinu beveik kasdien su vežimėliu). Svarbiausia, kad kelionė buvo daugiau pažintinė nei varginanti. Jos metu įjome per įpsūdingą pėščiojų tiltą. Nepaprastai ilga ir labai įdomų. Tokį ant kurio suoliukų įtaisytų labai patogiose vietose norėtųsi sutikti saulėlydžius ir saulėtekius arba tiesiog pasėdėti stebint dūzgiantį miestą. Vėliau kirtome tą patį botanikos sodą, kurį jau lankėme anksčiau. Tadas buvo be galo juo sužavėtas dėl plačių erdvių ir gražios augmenijos. Toliau ėjome pakrantės, o tiksliau taku virš upės per akivaizdžiai labai prabangius restoranus bei panašu, kad labai prabangų rajoną. Apie tai galima spręsti ne tik pagal ten pietaujančius, vaikštančius žmones, bet ir pagal visą atmosferą tvyrančią ore. Ji kažkuo kitokia, kažkuo ypatinga ir nepaprastai saldi. O gal tai buvo vynuogės, kuriomis vaišinomės atgaudami jėgas? Vis dėlto ir vėl aplankė kažkoks pilnatvės ir užsispyrimo siekti savo tikslų jausmas :)… Trečias naujas atradimas buvo China Town- kiniečių mikrorajonas. Nieko labai ypatingo ten nepamatėme, tikriausiai dėl to, kad daug kas jau užsidarinėjo. Australijoje viskas darbą baigia labai anksti. Niekas nedirba iki tokios vėlumos, kaip mūsų akropoliai, ozai ar panoramos. Šeštadienį čia pasiseka, jeigu 16:00 randi kažką dar dirbant. O Sekmadienį, tai apskritai be šansų. Darbo dienomis, tik didesnės maisto parduotuvės dirba iki 21:00, o visa kita užsidarinėja panašiai apie 17:00. Apskritai man kaip lietuvei vartotojai ir marketingistei sunkiai suvokiama kaip tiek mažai čia yra parduotuvių ir jos paprastai toli viena nuo kitos bei vienoje krūvoje. Nežinau ar australai mažiau vartoja, ar lietuviai tiesiog neturi pakankamai gero oro, bet čia prekybos centrų toli gražu tiek nėra, kaip Vilniuje. Gaila, apie juos pačius mažai ką galiu pasakyti, nes dar nesu nei vieno taip rimtai aplankiusi. Yra ką ir be to čia veikti. Tiesiog per daug veiklos, o ir pinigų dar neužsidirbome tam :D.
Šeštadienis mus išsekino, važiavome namo autobusais, kuriuose Aras visus linksmino kaip rašiau anksčiau. Grįžome, paplepėjome su kaimynu bei paskypinome ir savaitė beveik baigta…jeigu ne rytojus :D. O rytoj mes važiuojame į Gold Coast. Gražiausią Australijos kurortą. Na, tiksliau mus veža Olivija. Tikiuosi, jog oras bus geras ir kelionė įvyks. Labai nekantrauju ir negaliu to sulaukti. Tadas taip pat nori pagaliau pamatyti vandenyną. Po to galėsiu papasakoti daugiau, nes kol kas net nežinau kur tiksliai važiuosime. Bet žinau, kad bus smagu. Baltas smėlis, palmės ir vandenynas. Mes pagaliau pajusime tikrąją Australijos dvasią :).
Palieku jus jaučiančius mums pavydą ;). Mes ir patys sau pavydime visko ką iki šiol patyrėme. Gyvename gražiausiame mieste ir gražiausią gyvenimą, kokį tik galima įsivaizduoti. Tikiuosi, jog tai niekada nesibaigs.
