#darbas

[kormokodranas]

Niekad nebus nejuokinga (ir graudu), kad darbe HR vadinasi peopleXD

[driedrosy]

Men confidently wearing jewelry are superior, pass it on

[mint-ty]

EILUTĖS TARP EILUČIŲ

Turbūt vienas iš įdomiausių dalykų, kuriuos matau dabartiniame darbe yra vokiečių giežtas tiesmukiškumas ir japonų “vyniojimas į vatą”.

Pas mus Vokietijoje prie administracijos stalo vos praėjus didžiules stiklines foje duris pasitinka pusamžė vokietė, kuri rūko cigaretes be filtro ir jos sodrus balsas skamba per visą pastatą. Sykį, kai pati būdama lietuviško ‘pelės’ charakterio nenorėjau jos trukdyt ir pati padariau klaidingą užsakymą, jos tiesmukas klausimas šiek tiek išmušė iš vėžių:

- Tu kvaila? Kodėl taip darei? - Nes nenorėjau trukdyt... - Tai dabar jauties geriau, kai man reikia taisyt? -... ne... - Nu tai va. Mano darbas čia tam, kad padėčiau. Tad neimk į galvą, trukdai ar ne.

Supratus, kad ji nenorėjo nieko blogo, o aš iš tikrųjų pasielgiau kvailai, juokas ima dar ir dabar.

Bet turbūt nereikia sakyti, kad japonams toks nesubtilus tiesmukiškumas yra gerokai per daug. Ironiška, kad kuo tiesiau mano kolegos vokiečiai ką nors pasako, tuo labiau japonai pasimeta, ką tai galėtų reikšti. Todėl tarp kultūros, kuri šneka tik eilutėmis, ir kitos kultūros, kuri šneka tik tarp eilučių, beveik niekada nebūna turiningo pokalbio. Kuo labiau ši administratorė prašo japonų kolegų kažko nedaryt, tuo labiau jie tai daro, tik už jos akių. Ir nei viena pusė niekaip nesupranta, iš kur kyla problemos...

Mano tiesioginis japonas bosas (pavadinkim jį Japonas-san, Jot-san), kuris praleido beveik dešimt metų Jungtinėse Valstijose ir dar tiek kituose kraštuose, tai pat puikiai mato ir jaučia šiuos skirtumus. Todėl man neretai tenka išgirsti tokius jo japoniškus pokalbius telefonu: “Reikėtų visus viršininkus atleist iš pareigų. Ne, rimtai. Atleisk ir pamatysi kaip greit be tų senių japonų viskas pradės judėt į priekį. Aš tau rimtai sakau, ko juokies?”. Tada padeda ragelį, pažiūri į mane ir atsidūsta “aš jiems siūlau gerą išeitį, o jie vistiek niekaip jos negirdi, eh..”. Bet jam tai ne naujiena ir jis gerai žino, kad tiesiogiai šių žodžių niekas nepriims. Todėl gali lietis kiek širdis leidžia.

Pas mus šis mano bosas Jot-san yra svarbi kompanijos grandis tarp Japonijos HQ ir mūsų Vokietijos filialo. Todėl prie jo stalo dažnai ateina paskutinio šiaudo ieškoti sunerimę vokiečiai (dažniausiai) kolegos: “Gal gali tiem japonam pasakyt, kad jie daro visiškas nesąmones?! Jie sakė reportą atsiųs kitą kitą savaitę, o jau mėnesis kaip jo dar nėra! Ką aš klientam pasakysiu?! Visiškas nesiskaitymas!” Tačiau kai Jot-san skambina tiem japonam, nėra jokios agresijos ir tik draugiškas pokalbis, kurio didžioji dalis apie visiškai bet ką: “Kaip sekasi? Girdėjau bosai tave spaudžia dėl to darbo... Gal yra kokių kitų būdų, apie kuriuos dar nepagalvojom?” ir panašiai. Nereikia net sakyt, kaip tokiu bendravimo lankstumu jis greit viską išsprendžia.

Dažnai yra sakoma, kad geras darbas kalba už save, tačiau pradėti ir pabaigti tą bendrą darbą reikia dar būti ir labiau jautriu tokiems kultūriniams niuansams.

[nenuobodiistorike]

Moterys ugniagesės tarpukario Kaune

Nors šiandien moterys ugniagesės Lietuvoje - itin retas reiškinys, bet 1937 m. Laikinojoje sostinėje susibūrė moterų ugniagesių komanda!

[donniedable]

...depression

[nightlyexperiences-blog]

[awesomeeworld]

Aš pink bitch.

[kormokodranas]

ačiū už palinkėtą sėkmę, viskas suveikė ir apsiginta buvo sėkmingai. Labai ilgai ten viskas užtruko, nes recenzentai nusprendė nagrinėt visą dizerį po puslapį. Pakalbėjom pirmiausia gal kokią valandą-pusantros šiaip bendrai apie visą darbą, sakė intelektualiai viskas ok, o dabar einam nagrinėt teksto. Nu ir blet dvi-tris valandas nagrinėjom. Kabinėjosi nuo klaidingai parašytų žodžių iki abstrakčių problemų su statistika. Aišku prie dalykų, kurie man atrodė sudėtingiausi, nesikabinėjo :D Žodžiu, viskas truko keturias valandas, žmonės pavargo laukt manęs, bet palaukė. Išėjus baisiai norėjau valgyt ir pailsėt, bet ne - eik švęst, laukia tortas ir šampanas. Ant tuščio skrandžio užvariau šampės iš tortčiuko, pradėjau atsijunginėt nuo nuovargio. Kažkas nugirdo, kad aš mėgstu puodukus su logotipais, tai visi nusprendė man padovanot puoduką. Dabar turiu tris beveik vienodus puodelius su savo molekule XD

dabar savaitę mėgavausi domestic bliss. Praktiškai pabuvau namų šeimininke, nes diedas išeina dirbt, o aš tvarkau namus (nes VIS DAR neiškrausčiau dėžių su šmutkėm nuo persikraustymo) ir darau valgyt. Labai smagu pagaliau turėt SAVO namus ir savo virtuvę, kur galiu gamint kada noriu ir kiek noriu, kur yra mano šaldytuvas į kurį galiu prikišt kiek tik noriu daržovių ir jogurtų. Kaip pasiilgau. Užkniso negalėt nieko gamintis į priekį ir paknopstom bėgt į virtuvę greitai kažką susimeistrauti tik kai visi išeina lauk. Praktiškai 10 metų taip gyvenau. Haha, studentė.

Pirmadienį eisiu Į DARBĄ. omg. Čia bus mano pirmas tikras darbas nuo tada, kai po mokyklos dirbėjau varo cafe 8 mėnesius. Pačią pirmą darbo dieną prašysiu, kad išleistų atostogų per Velykas. Tikiuosi, kad bus laiko dizerio taisymui, nes reik nepamiršt ką ten liepė ištaisyt. Dar reikia tą mūsų popierių biškį perrašyt ir išsiųst į Science. Nzn kada čia viską suspėsiu, bet darai darai ir pasidaro, kaip biologijos mokytoja sakė...