Vido Bareikio spektaklio „Hamletas“ analizė
Teatrologijos bei teatro mediacijos metu man teko nelengva užduotis – paanalizuoti Vido Bareikio spektaklį „Hamletas“. Būtent pjesė „Hamletas“ buvo svarbi kurso mokomoji medžiaga, o šis Bareikio spektaklis – pagrindinis, lemiamas akcentas, rudens semestrui baigti. Nors Lietuvoje įvairiu metu buvo galima išvysti ne tiek ir daug „Hamleto“ interpretacijų, pavyzdžiui, pirmąją, Juozo Rudzinsko 1959 metų[1], Irenos Bučienės 1987 metų[2], Eimunto Nekrošiaus versiją, kuri žiūrovą pasiekė dar 1997 metais[3] ar Oskaro Koršunovo[4] režisūrinį sprendimą, tačiau svarbiausias „Hamletas“ man - naujausias, 2015 metais, Vido Bareikio[5] sukurtas „Hamletas“.
Koks recenzijos tikslas? Taikant kurso metu gautas žinias, supažindinti skaitytoją, būsimą žiūrovą su nauja, postmodernistine Viljamo Šekspyro dramos „Hamletas“ adaptacija. Atskleisti savo požiūrį į šią matytą dramą bei aptarti režisūrinius Vido Bareikio užmojus.
Šiame rašto darbe naudojama literatūra - pirmiausiai paskaitose įgyta medžiaga. Taip pat elektroniniai šaltiniai, pavyzdžiui recenzijos ar kiti informatyvūs straipsniai. Taip pat rašydama šį darbą susipažinau su Vytauto Didžiojo Universiteto Menų fakulteto dekanės Jurgitos Staniškytės straipsniu „Daugybingumo formos šiuolaikiniame Lietuvos teatre: postmoderni reprezentacija ar modernios tradicijos tęsinys?“[6], kuri man padėjo geriau suprasti postmoderniojo teatro koncepciją bei jo principus.
REŽISIERIUS IR SPEKTAKLIS
Kalbant apie vienokį ar kitokį spektaklį, kaip skaitant gerą knygą, viską reikia pradėti nuo pradžių arba, šiuo atveju, išsiaiškinti kur, kada bei koks režisierius, kokia trupė sukūrė pasirinktąjį spektaklį.
Analizuojamasis „Hamletas“ dienos šviesą, o greičiau tamsią, pilną žiūrovų salę, išvydo Nacionaliniame Kauno Dramos Teatre 2015 metais, taip įamžindamas šio teatro 95-etį. Pats režisierius tokį kūrinio pasirinkimą prilygino su jubiliejaus šventimu „pilnomis taurėmis vyno arba kraujo.“[7] Kūrybinė grupė, prisidėjusi prie spektaklio – dailininkė Paulė Bocullaitė, „su kuria režisierius bendradarbiavo režisuodamas spektaklius „Geras žmogus iš Sezuano“ pagal S. Beckett pjesę Valstybiniame jaunimo teatre, „Mrs Fluxus arba Šarlatanai“ („No Theatre“)“[8]. Kostiumų dailininkė Aistė Radzevičiūtė, kompozitorius Marius Stavaris, kuris yra alternatyvios elektronikos kūrėjas, grupės „Darbo džiaugsmai“ ir legendos, taip pat grupės „Verslo rizikos rezervas“ įkūrėjas[9]. Dramaturgiją adaptavo Austė Lunskytė – Yildiz, „kuri menininką lydėjo kuriant „Kaligulą“, „Euroviziją“, „Gerą žmogų iš Sezuano“[10]. Dar šiame spektaklyje neapsieita be gyvos būgnų partijos, kurią atlieka Gediminas Milieška. Aktoriai: Vainius Sodeika (Hamletas), kuris „No Theatre“ kartu bendradarbiavo su režisieriumi[11], Dainius Svobonas (Šmėkla, Klaudijus ir Gertrūda), Liubomiras Laucevičius (Polonijus), Eglė Grigaliūnaitė (Ofelija) ir kiti.
Kaip jau minėjau, spektaklio režisierius – Vidas Bareikis. Šis žmogus, ne tik jauniausias Lietuvos teatro istorijoje režisierius, apsiėmęs įgyvendinti Viljamo Šekspyro dramą, bet ir aktorius, muzikantas bei kompozitorius. Tiesa, „Hamletas“ - ne pirmasis jo, kaip režisieriaus užmojis. Iš viso galima suskaičiuoti apie penkiolika jo darbų. Dar 2009 metais Vidas Bareikis režisavo „Vakaras su knyga“[12], paremtą Michailo Bulgakovo romanu „Meistras ir Margarita“. Bene įsimintiniausias jo, kaip režisieriaus debiutas apima projektą „No Theatre“. Būtent režisuodamas šio teatro judėjimo spektaklį „No Concert“[13], Vidas Bareikis 2011 metais „Kauno teatrų pavasaryje“ gavo apdovanojimą už geriausia mažos formos spektaklį[14]. Kuo šis spektaklis išskirtinis? „No Concert – tai teatralizuotas koncertas, gimęs iš grupės „No Theatre“ gatvės akcijų ir improvizacijų.“[15].
Kas, šį jauną kūrėja paskatino imtis tokio sunkaus projekto, kaip „Hamletas“? Greičiausiai noras parodyti savo, kaip jauno režisieriaus sugebėjimus apsiimti tokią nelengvą užduotį. Yra sakoma, jog režisierius, kuris „stato“ Hamletą, savo karjeroje jau būna pasiekęs viską, o „Hamletas“ tarsi paskutinis iššūkis, jo palikimas, parodantis brandą. Paklaustas, kodėl ryžosi šiam darbui, ar nebijo kritikos, pats Vidas Bareikis pritaria, jog tam reikia subręsti, tačiau mano, jog branda neatsiskleidžia žmogaus metuose.[16] Apie tai, kokie režisieriaus užmojai buvo paslėpti už „Hamleto“ plačiau –8 psl.
Dabar nerašyčiau šio teatrologijos ir teatro mediacijos namų darbo, neanalizuočiau šio, 2015 metais pastatyto, Vido Bareikio spektaklio, jei jis neturėtų parašytos originalios pjesės. Kas tai per pjesė, kada ji atsirado, šioje dalyje ir aptarsiu.
Turbūt daugelis dar mokykloje susipažino su garsiu anglų rašytoju, poetu, dramaturgu Viljamu Šekspyru (William Shakespeare[17]). Šis žmogus – laikomas vienu svarbiausiu anglų ir visos Vakarų Europos rašytoju. Gyveno bei kūrė Šekspyras 16 – 17 amžių sankirtoje. Per šį laikotarpį jis spėjo sukurti 38 pjeses, 154 sonetus, du eiliuotus epus bei keletą eilėraščių[18]. Bene garsiausios Šekspyro pjesės – tokios dramos kaip „Romeo ir Džiuljeta“ bei „Hamletas“. Būtent pastaroji pjesė mane ir domina. Tyrėjai neturi vientisos nuomonės kada tiksliai šis kūrinys buvo baigtas rašyti: 1599 metais ar 1602[19]. Yra aišku tik viena – dramos turinys.
Apie ką šį istorija? Dažnas žmogus, ypač neskaitęs dramos, iš pirmo žvilgsnio pasakytų, jog šis kūrinys – išprotėjusio sūnaus, princo, norinčio atkeršyti už savo tėvo žmogžudystę istorija, arba meilės drama, tačiau kaip yra iš tiesų? Kokie veiksmai sudaro šios dramos turinį?
Ši tragedija, tai istorija, apie Danijos princą Hamletą, jo vidinius išgyvenimus, norą išlikti žmogumi. Didžioji dalis veiksmo vyksta Danijoje, Elsinoro pilyje, kurioje Hamletas ir bando nuspręsti „Būti ar nebūti?“. Drama šį kūrinį galima vadinti, nes jame gausu būtent dramai būdingų elementų, tokių kaip komplikuotos peripetijos (netikėti dramos veiksmo pasikeitimai), kolizijos (nevienodų siekių, tikslų, interesų susidūrimai), tragiška pabaiga. Kūrinio pradžia, dar kitaip nulinis veiksmas, kuris tiesiogiai, esamuoju laiku nėra aprašomas dramoje, bet vaidiną lemtingą vaidmenį, nuo kurio ir užsimezga istorija, tai klasta užimamas Danijos sostas, o jo teisėtas valdytojas, Hamleto tėvas, niekšingai nužudomas. Ši situacija – tėvo mirtis - puikus archetipo pavyzdys, atveriantis kelią dramai vystytis. Taip, tiesa, jog šioje dramoje galima išvysti meilės santykių peripetijų, bet visgi pagrindinis kūrinio akcentas tai, jog Princui Hamletui reikia pasirinkti: susitaikyti su tėvo tragiška mirtimi ar kovoti bei atkeršyti. Tai, kokį kelią pasirinks jaunasis Hamletas ir yra dramos esminė idėja arba turinys, apimantis įvairius veiksmus bei veikėjus. Ši drama – penkių dalių, kurios kiekvienoje dalyje savo ruožtu galime įžvelgti jei ne visas, tai bent pagrindines fabulos (įvykių jungtis, pagrindinė dramos seka, raida, siužetas) dalis, kurios siejasi tarp veikėjų bei didžiulę, bendrą fabulą, kuri kūrinio protagonistą (pagrindinis herojus) lydi viso kūrinio metu bei tampa dramos varikliu. Kokios tai dalys?
Ekspozicija „Hamlete“ galima pamatyti jau pirmo veiksmo pirmoje scenoje. Jos metu, pilį saugoję karininkas Marcelas bei Hamleto draugas Horacijus, kalbasi apie regėtą iki tol neaprašytąją, šmėklą, bei nutaria apie tai pranešti jų princui Hamletui.
Veiksmo užuomazga taip pat pirmame veiksme, tiesa, jau penktoje scenoje, kurią kitaip dar būtų galima pavadinti „Hamleto akistata su šmėkla“. Būtent jos metu princas sužino apie tai, kad tėvo mirtis iš tiesų ne nelaimingas nutikimas, o veikiau gudrus, iš anksto apgalvotas karaliaus brolio planas. Būtent ši akistata, kurios metu Hamletui tenka nelengva užduotis ir yra tas startas dramai vystytis.
Veiksmo plėtotė „Hamlete“ pirmiausiai apimtų pagrindinio veikėjo suvaidinamą pamišimą bei įvairias jo bei kitų veikėjų bendras fabulas, pavyzdžiui Hamleto bei jo mylimosios Ofelijos fabulą, kuri, tiesa, baigiasi tragiškai – Ofelijos žmogžudyste. Taip pat tokias scenas kaip Hamleto bendramokslių mirtį, grįžimą į mylimosios laidotuves ar surengtą vaidinimą – spąstus karaliui, kurio metu Hamletas tikėjosi jo dėdės Klaudijaus, esamo karaliaus prisipažinimo apie padarytą nusikaltimą – brolio žmogžudystę.
Kulminacinis taškas – subtilus, dažnai ginčytinas momentas. Kulminacijos taškas man – Klaudijaus išsidavimas vaidinimo metu. Hamletas daug kartų galėjo taip pat niekšingai nužudyti Klaudijų, kaip šis pasielgė su Hamletu senuoju, tačiau to nepadarė – norėjo viešo prisipažinimo bei teismo. Visa tai liudija ir įvykių arba veiksmo plėtotė: iki šio momento ji augo, vėliau, nors ir buvo ši drama kupina „nelaimingų“ įvykių, tačiau, tokia sukrečianti nebuvo.
Atomazga. Prie šios dalies priskirsiu, daugumos kaip kulminacinį tašką pabrėžiamą – Polonijaus nudūrimą, kuris tarsi tampa Hamleto žmoniškos esybės skilimo, blogesnio žmogaus pradžios tašku. Taip pat kovą tarp Laerto bei Hamleto ir aišku karalystės vadovų – Klaudijaus bei Gertrūdos mirtį. Net pačio Hamleto mirtis man – atomazgos taškas. Nors tai ir tragiškos, penkių, pagrindinių veikėjų mirtys, tačiau jos tarsi įkūnija sumaišties, esančios Elsinoro pilyje, pabaigą.
Kūrinio epilogas – tarsi atokvėpis po įnirtingos kovos. Paradoksalu. kaip ir ekspozicijoje, taip ir epiloge dalyvauja Horacijus, kuris šį kartą kalba bei pagerbia Hamleto atminimą su Norvegijos princu Fortinbrasu, kuris teisėtai užims Danijos sostą.
SPEKTAKLIS. REŽISŪRINIS JO SUMANYMAS
Kodėl adaptuodamas 17 amžiaus pjesę, Vidas Bareikis pasirinko būtent tokį, šiuolaikišką režisūrinį sprendimą? Koks buvo jo sumanymas? Būtent tokie yra keli iš klausimų, kamuojantys ne vieną žiūrovą, mačiusį „Hamletą“. Apie tai – „Būti ar nebūti“ šimtmečiais pasakojo įvairūs režisieriai. Kaip sako pats Bareikis, jo užduotis šiame spektaklyje, parodyti žiūrovui KAIP būti[20], nes tai, kad REIKIA būti – natūralu. Būtent vaidinime – dar kitaip vadinamam sąžinės spąstais, ir turi atsiskleisti kaip būti. Taip pat Bareikiui svarbu Hamleto samprotavimai kas yra žmogus. Kaip tokioj visuomenėj išlikti humanišku žmogumi?[21] Ar keršyti, jei tai įpareigoja aplinka? Svarbiausia, užbaigianti spektaklį grandis - idėja, palikta pačio žiūrovo interpretacijai, kurią šiuo, nauju „Hamleto“ pastatymu Bareikis ir stengiasi sužadinti. Tai, kad jo klausimas skiriasi nuo originalaus Šekspyro „Būti ar nebūti?“ diktuoja ir visą dramos stilistika. Pirmiausia, Bareikis kūrinyje naudoja „teatro teatre“[22] žaidybinį principą, kuris, kaip veidrodis, versdamas įsižiūrėti, žiūrovui gali parodyti koks gi yra režisieriaus užmojis. Taip pat spektakliui būdinga ironija, ketvirtosios sienos nebūvimas. Spektaklio režisūrines aplinkybes galime įžvelgti jo laikotarpyje – scenoje, kaip sako pats Vidas Bareikis, žvelgiame į dabartį, tai yra, į 2015 metus. Tiesa, jo galva, Hamletiška istorija galima tiek „prieš 50, 100 metų ar dabar“[23]. Pats režisierius šmaikštauja, kad veiksmas vyksta „Nacionaliniame Kauno dramos teatre 2015 metais, kur grupė aktorių pasakoja Hamleto istoriją. Viskas vyksta čia ir dabar. Tiesiog mes, turėdami dabartinį pasaulio suvokimą, pasakojame istoriją, kuri yra parašyta prieš daugiau kaip 400 metų.“[24]. Būtent tokį, būties klausimų kupiną laikotarpį, kaip būti Vidas Bareikis ir stengėsi perteikti.
DRAMOS TEKSTAS SPEKTAKLYJE
Viena iš nelengvų režisieriui užduočių, interpretuojant dramą bei perteikiant ją scenai kyla su dramos tekstu. Kiek originalaus teksto turėtų likti? Kaip jį interpretuoti? Kur galimi pakeitimai?
Žiūrint į originalų dramos tekstą, bei tai, ką perteikia aktoriai vaidinimo metu, ypač protagonistas bei antraeiliai personažai, susidaro įspūdis, jog dramos tekstas ar bent pagrindiniai akcentai išlaikyti, palikta mažai vietos interpretacijai, ar improvizacijai. Ypač tiksli, puikiai dramos tekstą atkartojanti spektaklio pradžia, kitaip tariant pirmas veiksmas bei šmėklos apsireiškimo metu tariami žodžiai. Tai, kad šiuos, keršto kupinus žodžius moka kiekvienas žiūrovas, skaitęs „Hamletą“, tik sustiprina, išryškina jų svarbą, ypač šiuolaikiškam, dvidešimt pirmo amžiaus kontekste.
Kitas pavyzdys apie dramos tekstą, bei pakeitimus su juo, tai kupiūros (. Spektaklyje Ofelijos eilutės kupiūruojamos, arba kitaip tariant – išbraukiamos iš originalaus teksto. Ką tai duoda? Mažiau dėmesio šios veikėjos atsiskleidimui bei virsmui spektaklio eigoje. Tai reiškia, jog jos išgyvenimai režisieriui ne tokie svarbūs ir palikti tik tie, kurie leidžia labiau atsiskleisti įvairių intrigų metu.
Jau paminėjau du kardinalius būdus, kaip galima žaisti su dramos tekstu: arba tekstą palikti originalų, arba jo išvis nenaudoti. Trečias būdas, kuriuo režisierius „apdirba“ dramos tekstą – esamiems ar naujiems personažams suteikia naują, patobulintą, net gi modernų tekstą. Kur tokius pavyzdžius galime aptikti? Pirmiausia, į akis krenta Rozenkranco bei Gildensterno „kitokia“ kalba. Jų tekstas buvo aiškiai moderuotas. Tiesa, prie kitaip girdimo, jaučiamo teksto prisidėjo ir pačių aktorių kalbėjimo manieros, intonacija. Visa tai tik pastiprina jų kitokią, ne visai 17 amžiaus kalbėsenos manierą. Dar vienas pavyzdys, kur galime matyti pakitusį, o tiksliau naujai pridėtą tekstą – duobkasių gėrimo mizanscenoje. Čia tekstas tapo šiek tiek buitiškesnis, kalba šiuolaikiška, tiesa, labiau šnekamoji.
Apžvelgus šias skirtingas priemones, kuriomis dirbama su tekstu, kyla išvada, jog spektaklyje paliktas dramaturgiškas tekstas, ypač reikšmingiausiose, akcentuojamose vietose tam ,kad spektaklis neprarastų pagrindinės idėjos, bet taip pat spektaklyje esama ir šiuolaikinės, dvidešimt pirmam amžiui būdingos kalbos, kuri pastiprina režisūrinį sumanymą – žiūrovų būvimą spektaklyje čia ir dabar.
Aptarus dramos tekstą, kitas žingsnis spektaklio analizėje – pasižiūrėti į pagrindinių veikėjų charakterius. Kaip gerai dramoje aprašyti personažai išvystyti spektaklyje arba, kitaip tariant, kokie charakteriai buvo sukurti spektaklyje.
Bandant išskirti spektaklio charakterius, aišku pirmasis bei svarbiausias spektaklyje – princas Hamletas. Šis – protagonistas veikėjas, kaip sako pats režisierius, turi turėti sveiko pamišimo[25], juk beprotį vaidinti gali ne bet kas. Būtent tokiam darbui buvo pasitelktas Vainius Sodeika, kuris tiek gyvenime, tiek teatro scenoje turi „sveiko“ pamišimo. Apibūdinant šį, pagrindinį tiek pjesės, tiek spektaklio veikėja, geriausi būdvardžiai jam: patiklus, veržlus, išraiškingas, emocionalus, apsukriai siekiantis tikslo, nepasiduodantis, pasiaukojantis bei mylintis. Klausite kodėl? Tai labai paprasta: Hamletas, pilnai nesuvokdamas ar jo matytoji šmėkla iš tiesų mirusio tėvo dvasia ar iluzija, patiki ja bei užsidega keršto liepsna. Emocionalus bei išraiškingas tampa jis, kuomet apsuptas pilies gyventojų, ypač karaliaus Klaudijaus, užsideda pamišėlio kaukę. Būtent toks, suvaidintas pamišimas ir rodo jo apsukrumą, atsidavimą tikslui bei pasiaukojimą. Taip pat auką bei atsidavimą galima išvysti jo bei mylimosios Ofelijos fabuloje: Hamletas, nors ir myli Ofeliją, tačiau jo tikslas ne gražus šeimyninis gyvenimas, kokį kaip pavyzdį jis regėjo savo motinos ir tėvo santykiuose, o teisybės ieškojimas, bandymas nesuteršti tėvo atminimo, noras įvygdyti jo pavestą užduotį. Tam, jog tikslas būtų pasiektas jam teko atsisakyti mylimosios ją įskaudinti bei atstumiant. Taip pat mylinčio Hamleto rolę galima išvysti jo bei motinos Gertrūdos santykiuose. Kerštaujantis Hamletas pasigaili savo motinos ir jai nesistengia piktu atsilyginti už, kaip jis mano, tėvos išdavystę. Būtent Vainius Sodeika tokį įvairiapusišką Hamleto amplua ir perteikia spektaklyje. Žiūrint jo pasirodymą, net nekyla klausimas ar tikrai jam šeima yra dižiausia vertybė, o tėvas autoritetas, ar aplinkiniams dramos eigoje nekils įtarimas apie jo, netikrą pamišėlio rolę. Stebint šį aktorių, jo atlikimą, žiūrovas scenoje mato ne Vainiu Sodeiką, o tikrų tikriausią, 2015 metais, žmogumi bandantį išlikti Hamletą. Būtent režisieriaus užmojį „Kaip būti?“ Sodeika įvairiais būdais ir akcentuoja pasirodymo metu, bandydamas išnarplioti savo vidinę koliziją, pasitelkęs išraiškingus, kvapą gniaužiančius monologus.
Kitas veikėjas, o greičiau veikėjai, be kurių „Hamletas“ tarsi neturėtų veiksmo bei prasmės – karalius ir karalienė. Tai, kad šiuos du veikėjus aprašau kartu juos lygindama - ne atsistiktinumas. Būtent šie du pjesės veikėjai, režisieriaus sprendimu, buvo apipavidalinti kaip vienas: labai drastiški ir skirtingi, bet vis gi kartu, įkūnijami vieno aktoriaus, Dainiaus Svobono. Toks sprendimas – veikėjų „sulipimas“, tarsi netiesioginė nuorodą į tai, kad vienas be kito, šie du personažai valdžioje nebūtų. Juos vienija bendras siekis išlikti - jie tarsi papildo vienas kitą, sudaro naują Danijos veidą. Taip pat galima teigti, jog toks sprendimas atskleidžia karalienės būvimą tarsi šešėlyje, be valdžios, bet vis gi globojamą naujojo vyro. Žiūrint į karalių Klaudijų atskirai, o greičiau į jo pusę, žiūrovas mato kompleksuotą, neteisėtai į valdžios sostą įžengusį asmenį, kuris visais įmanomais būdais mėgaujasi savo galia, leidžia sau rengti įvairius pokylius bei bando išlaikyti esamas pareigas valdžioje. Tokį įspūdį žiūrovas susidaro, kuomet karalius, matydamas pasikeitusį Hamleto elgesį, būdamas apsukrus bei įtarus, įsako jį šnipinėti. Būtent tai rodo jo silpną laikymasi valdžioje, neužtikrintumą. Tai, kad šis veikėjas yra tarsi pajuoka, lyginant jį su prieš tai buvusiu karaliumi, atskleidžia jo balso intonacija, kuri, beje, yra priešinga karalienės. Klaudijus kalba spigiu, neautoritetingu, dažnai nervingu balsu, tokiu būdu tik sustiprindamas žiūrovų antipatiją jam. Karalienė, priešingai, kalba žemu, dusliu, sodriu, tarsi pavargusiu, bet rūpestingu balsu. Tokia jos balso intonacija rodo nors ir ne tokias stiprias kaip Klaudijaus, bet vis gi esamas reprezentuojančias pareigas valstybės valdyme bei nuoširdų rūpestį ir meilę sūnui. Taip pat šie, aktoriaus įkūnijami veikėjai skiriasi temperamentu. Jau minėjau, kad karalius nervingas, skubotus sprendimus priimantis veikėjas, gana impulsyvus, pompastiškas. Priešingybė jam – žmona. Beveik viso spektaklio metu ji išlieka rami bei statiška. Vienintelė akimira, kurios metu Gertrūda tampa dinamišku personažu – mizanscena po Polonijaus mirties, kuomet ji Hamletui atgailauja už gyvenimo klaidas. Kaip matome, vienas aktorius, tuo pat metu gali įkūnyti du, labai skirtingus, tačiau ir panašius pjesės personažus. Tam tereikia išskirti kelias veikėjų charakteristikas.
Dar vienas antraeilis, tačiau taip pat svarbus, tai Ofelijos vaidmuo, kurį scenoje perteikia aktorė Eglė Grigaliūnaitė. Šis personažas, skirtingai nuo dramos teksto, spektaklyje prabyla kiek rečiau, tačiau nuo to nenukenčia jos charakteris. Pats Ofelijos būvimas scenoje tarsi susietas su Hamletu, ji ženkliai prisideda prie Hamleto charakterio kūrimo, nors Danijos princo būvimas šalia, stipresnis: Ofelijos personažas neturėtų tokios ryškios fabulos, jam nebūtų skiriama tiek dėmesio, jei ne Hamletas. Ofelija – tarsi paskutinis Hamleto džiaugsmas, ryšys su sveiku protu, valdžios neištroškusiais žmonėmis. Kaip ir originaliam tekste, taip jo spektaklio adaptacijoje, Ofeliją galime pamatyti kaip silpną, gležną, trapų, žmogų, kuris, nors ir gyvena tarsi savo svajų pasaulyje, tačiau lengvai pasiduoda kitų arba realaus pasaulio įtakai. Kodėl taip manau? Jau pačioje spektaklio pradžioje susipažįstame su Ofelijos personažu, kuris vaizduojamas kaip svajotojos, kuri nuolankiai klausosi brolio bei tėvo perspėjimų atsargiai bendrauti su Hamletu. Tai, kad ji gana silpnas dvasiškai personažas rodo ir aklas paklusnumas tėvo įsakymui nepriimti Hamleto laiškų ir su juo nebendrauti. Šios veikėjos patiklumas ar naivumas matomas pačiame bendravime su princu, kuris kūriniui įsibėgėjant pasiekia kritinį tašką: neištvėrusi to, jog mylimasis ją atstūmė, viešai pažemino bei nužudė jos tėvą, Ofelija ryžosi lemtingam žingsniui – nusiskandinimui. Būtent toks problemų priėmimas ir rodo jos trapumą, nesusitvarkymą su išdavyste, vidaus idilės griūtį.
Kalbant apie įvairius personažus, ypač kūrinio, kurio režisūrinis sumanymas vaizduoti 2015 metus, negalima pamiršti Hamleto draugų, dvariškių – Rozenkranco bei Gildensterno. Išsiskirianti jų charakteristika – moderni, šiuolaikiška kalba, tiesa, kiek tipažiška, kliše maniera, kuri tarsi duoda nuorodą į ne visai heteroseksualias veikėjų pažiūras. Būtent tokia nuoroda tinkama dvidešimt pirmam, labiau palaikančiam kontraversiškumą, amžiui vaizduoti. Šių veikėjų siekiai parodo kokioj supuvusioj aplinkoj Hamletas gyvena. Karaliaus įsakymu į rūmus atvykę draugai, vedami tam tikros materialios padėkos, su mielu noru šnipinėja princą, o vėliau net bando jį nužudyti. Tai rodo, koks amoralūs bei materialūs šie veikėjai.
Dar vienas, tiesa, ne toks išraiškingas, bet tuo ir įdomus personažas – senasis Hamletas, buvęs Danijos valdovas, kitaip kūrinyje vadinamas šmėkla. Šį personažą, kaip ir kitus du karališkosios šeimos atstovus, įkūnija Dainius Svobonas. Kuo jo charakteris toks ypatingas? Vien scenografinis jo sprendimas, tai, kad žiūrovai mato tik jo filmuotą atspindį, diktuoja veikėjo šaltumą, emocijų nebuvimą, statiką viso pasirodymo metu. Lyginant jį su kitais Hamletais, jis vienintelis toks šiuolaikiškas, neturintis apimties, tai yra nevaikštantis scenoje. Būtent šmėklos šaltumas, racionali kalbėjimo maniera kuria kitą, nežmogišką jos vaizdavimą.
Paskutinis veikėjas kurį noriu aptarti įdomus tuo, jog viso, trijų valandų, trisdešimties minučių spektaklio metu, nepratarė nei žodžio, tačiau veiksmais sukūrė nepamirštamą vaidmenį, tai - Fortūna. Šio veikėjo nepastebėti scenoje neįmanoma: vieniems jis gali patikti, kiti gali smerkti režisierių ar kostiumų dailininke, tačiau akivaizdu jog ji spektaklyje turi savo aiškią, kūnišką rolę, priešingai nei originalioj pjesėje, kur apie Fortūną buvo tik trumpai užsiminta. Nuoroda į Šekspyro aprašomą Fortūna, tarsi tiesiogiai perteikta bei sukurta kūrinyje. Šekspyras rašė, jog Fortūna – kekšė. Patys Rozenkrancas su Gildensternu dažnai kalba apie tai, jog pinigais gali būti nupirkta Fortūna. Būtent tai rodo ir šis personažas: ji sukiojasi įvairių vyrų pašonėje, tačiau yra nepastovi, prie sėkmingųjų prieinanti, nelaiminguosius paliekanti. Būtent toks jos elgesys ir kuria jos, kaip kekšės charakterį.
Žiūrint Vido Bareikio spektaklį, dėmesį kausto ne tik aktoriai, bet ir pačios mizanscenos, kuriose jie dalyvauja. Būtent šis spektaklis gausus vizualiai malonių simbolinių bei metaforiškų mizanscenų. Kelias jų ir norėčiau aptarti.
Dvi mizanscenos, kurios patraukė mano dėmesį, susijusios su simbolinio citavimo, arba kitaip tariant metaforiškų nuorodų, į kitus spektaklius atvejais. Pirmoji „Hamlete“ matoma nuorodą į anksčiau žiūrovams matytą spektaklio versiją – scenoje besisukantys grimo staliukai su veidrodžiais. Šis simbolis žiūrovą nukelia į prieš tai statytą, Oskaro Koršunovo „Hamletą“. Būtent jo „Hamlete“ žiūrovas taip pat scenoje galėjo išvysti moderniai apšviestus grimo staliukus su veidrodžiais. Tokia veikėjų bei žiūrovo akistata su veidrodžiais ir nusako režisieriaus užmojį paviešinti opias žiūrovui problemas, parodyti jas kaip per veidrodį arba pastatyti žiūrovą akistatai su pačiu savimi. Kita nuoroda į kitą, dar seniau pastatytą „Hamletą“, tai ledas. Eimunto Nekrošiaus Hamletas, kaip jaunas nepatyręs vaikas, šmėklos, tikrąja ta žodžio prasme, pastatytas ant ledo luito. Nekrošiui ledas mirties prisilietimo prie žmogaus metafora. Kaip atsakas arba pratęsimas šiai minčiai, Bareikio Hamletas rankose laiko ne įprastą, o iš ledo sukurtą, kaukolę. Jau čia pats Hamletas rankomis prisiliečia prie mirties, priliesdamas kaukolę. Taigi, šios dvi mizanscenos, puikus tiek citavimo, susijusio su kitais „Hamletais“ pavyzdys tiek reiškinys, kuris pratęsia šiuos iki tol matytus „Hamletus“, juos apjungia, parodo naują – trečią modernaus teatro versiją, tiesa, iškeldamas kitokį nei iki šiol matytą Hamleto klausimą.
Taip pat dvi mizanscenos, atskleidžiančios jog šis „Hamletas“ - postmodernistinis spektaklis, kuris įkūnija tikrų tikriausius žaidimo elementus tai besisukanti ratu scena bei spektaklis – spektaklyje. Taip, šiame „Hamlete“ buvo galima išvysti ne vieną mizansceną, kurioje scena sukosi, bet ryškiausia bei įsimintiniausia, susijusi su prieš tai minėtu veidrodžio simboliu. Būtent tuo metu, kai aktoriai sėdėdami priešais grimo veidrodį, stebėjo „vidinį save“, jie sukosi ratu, nes judėjo scena. Ką tai duoda ? Ratu judančios scenos metafora man, tarsi besisukantis, vietoje nestovintis gyvenimas į kurį pažvelgti gali tik susidūręs akistata su savimi. Užsimintoji spektaklis – spektaklyje mizanscena, kurios metu Hamletas stengėsi apsukriai išmušti iš vėžių karalių, išgauti jo viešą prisipažinimą, tarsi įvilioti jį į spąstus – jau pažodžiui atskleidžia jog čia režisierius bandė parodyti mėgstamą žaidybinį principą. Tokia žaidybinė nuoroda rodo, kad ir žiūrovo gyvenimas tarsi gražus, bet klastingas žaidimas arba sąžinės spąstai, o visas pasaulis – teatras.
Pilnai aprašyti spektaklio scenografiją užimtų atskirą rašto darbą, todėl šiame skyriuje aptarsiu kelis, įdomesnius scenografijos momentus, papildančius režisūrinį spektaklio sprendimą.
Jau minėjau, kad Vido Bareikio režisūrinis užmojis glaudžiai siejamas su tuo, jog jis nori parodyti dvidešimt pirmame amžiuje, Nacionaliniame Kauno Dramos Teatre, gyvenantį Hamletą bei jo siekius sužinoti kaip būti žmogumi. Tai galima pamatyti pirmiausia iš techninės scenografijos pusės: šmėklos vizualaus apipavidalinimo, pasitelktos gyvos transliacijos, kurios tikrai niekas nematė 17 amžiuje, neonine šviesa šviečiančio mikrofono, besisukančios scenos bei įvairių pasikeliančių scenos konstrukcijų, kurios buvo įtrauktos į spektaklio sudedamąsias dalis.
Be šios, moderniųjų technologijų dalies, kitas momentas, parodantis jog Hamletas gyvena čia ir dabar – kostiumai, dekoracijos bei rekvizitas. Stebint pilies gyventojus, pavyzdžiui Marcelą ar Horacijų, susidaro įspūdis jog tai, eiliniai, madingi šių dienų žmonės. Lakiniai batai, vyriški klasikiniai kostiumai – jų apranga. Taip pat išskirtinis ir karališkokios poros – Klaudijaus ir Gertrūdos apdaras. Nors juo ir bandoma imituoti senesnius laikus, tačiau ilgi nenatūraliai atrodantys šviesūs plaukai, bei auksinis, virš kelių užmaukšlintas Gertrūdos batas neleis suabejoti, jog žiūrovas mato dvidešimt pirmo amžiaus tendencijas. Keli kitų veikėjų kostiumai, kurie neleis žiūrovui sumaišyti epochų – ryškios kelio liemenės, uždėtos duobkasiam, Ofelijos metriniai rusvo tiulio kalnai bei Fortūnos lateksinis apdaras.
Kalbant apie dekoracijas bei rekvizitą vėl gi, aiškiai matomos dvidešimt pirmo amžiaus medžiagos, pavyzdžiui permatomas plastikas, panaudotas ne tik spąstų scenoje, bet ir kaip perregimas lagaminas ar dirbtinės gėlės, drabužių kabyklos, pakabos ar net šių laikų šampanas. Visi šie, kasdienybėje mus supantys daiktai ir yra nuoroda į režisūrinį Vido Bareikio sprendimą – rodyti žiūrovui 2015 metus.
Kas šiame, šiuolaikiškame spektaklyje yra muzika? Koks jos vaidmuo tiek scenografijoje tiek spektaklio apipavidalinime?
Spektaklio režisūrinį sprendimą apžvelgiant per konkrečius, muzikos pavyzdžius, taip pat galima teigti, jog idėja rodyti dabartį – pavyko bei pasiteisino. Muzika tampa jungiančia ne tik grandimi tarp veiksmų pasikeitimo, bet taip pat tampa nuotaikos įkūnytoja, laikmečio rodytoja. Dažni šiame spektaklyje, klubo muziką primenantys, muzikiniai intarpai, nuteikiantys siautėjančiai puotai, nesibaigiančiam šventimui. Taip pat spektaklyje neapsieita be gyvos būgnų partijos, kuri, beje, įtraukta į vieną mizansceną, kurios metu Hamletas vaizdžiai lygina grojimą būgnais su savimi. Tai gi, muzika nėra pagrindinis personažas šiame „Hamlete“, tačiau ji įeina į gražios, estetinės scenografijos bei režisūrinės minties visumą.
SPEKTAKLIO PLASTINIS SPRENDIMAS
Nagrinėjant spektaklio plastinį (judesinį) sprendimą, bei tai kaip jis papildė režisūrinį sprendimą, pirmiausia reikia paminėti tai, kad visa scenos erdvė, kuri, beje be kulisų, aktorių ar dekoracijų, panaudota visomis kryptimis. Pirmiausia į ilgį, kuris išneštas, išsikišęs net į pirmąsias žiūrovų eiles, kaip savotiškas podiumas. Toks sprendimas puikiai tinka režisieriaus norui, kad tarp žiūrovo ir spektaklio vyktų glaudesnis komunikacinis ryšys. Kita kryptis – plotis, kuris, aktorių plastiškai išnaudojamas, padeda kurti jų charakterius. Taip pat aukštį, kurį naudoja besisukančios, metalinės scenos konstrukcijos. Mizanscenas scenos „duobėse“ galima įvardinti kaip ketvirtos krypties - gylio panaudojimą.
Kalbant apie aktorių bei tai, kaip, kokiomis kryptimis jis išpildo erdvę, nereikėtų pamiršti mizanscenos, kurios metu vienas iš „Hamleto“ aktorių savo vaidmenį suvaidino žiūrovo salėje. Toks plastinis sprendimas tik sustiprina ketvirtosios sienos nebuvimą, komunikaciją tarp žiūrovo ir aktoriaus, kas ir yra režisieriaus užmojis.
Pabaigai, noriu išskirti keletą esminių išvadų, kurias priėjau, nagrinėdama bei rašydama apie šį, Vido Bareikio spektaklį:
· Vido Bareikio „Hamletas“ – naujausia, 2015 metais, Lietuvoje pastatyta, postmodernistinė Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) dramos „Hamletas“ adaptacija.
· Režisieriaus šį kūrinį, nebijodamas kritikos, pastatė Nacionalinio Kauno Dramos Teatro 95-mečiui atminti. Originalia, 17 amžiaus pjese, bei jo fabula Vidas Bareikis rėmėsi, tačiau, akcentus uždėjo kitur. Jo keliami režisūriniai tikslai – parodyti žiūrovui, kad esminis, 21 amžiaus žmogaus vidinis klausimas yra ne „Būti ar nebūti?“ o „Kaip būti?“. Bareikiui svarbu jog tarp žiūrovo bei scenos nebūtų ketvirtosios sienos ir tokiu būdu jo idėja galėtų lengviau pasiekti žiūrovą.
· Režisieriaus sprendimai, kaip pasielgti su originaliu dramos tekstu, vyravo trys: išlaikyti dramos tekstą kiek įmanoma autentišką, tiksliai jį atkartoti, sumažinti, arba kupiūruoti tekstą arba pridėti savo, naujo teksto.
· Šis spektaklis gausus veikėjų bei jų charakterių įvairove – jausmų gausą jaučiančio Hamleto, vienas kitam prieštaringų Klaudijaus bei Gertrūdos, patiklios svajotojos Ofelijos ir kiti.
· Įdomiausios mizanscenos man – tos, kurios savyje turi nuorodas į prieš tai sukurtus „Hamleto“ spektaklius. Taip pat mizanscenos, parodančios žaidybinius spektaklio elementus.
· Keli scenografijos momentai, padedantys įsijausti bei perteikti režisūrinį spektaklio sprendimą – šiuolaikinės technologijos, pavyzdžiui tiesiogiai transliuojamas vaizdas, ar besisukanti scena. Kostiumai, dekoracijos, rekvizitas, kaip ir plastinis, visų pusių išnaudojimas – visa tai, kaip ir muzika, puikiai papildo režisieriaus sumanymą.
1. Vasinauskaitė, R. 2016, Jaunųjų „Hamletas“ Vido Bareikio spektaklis Nacionaliniame Kauno Dramos Teatre. Internetinė prieiga: http://www.7md.lt/teatras/2016-02-05/Jaunuju-Hamletas [Žiūrėta: 2016 11 12]
2. Lietuvos Nacionalinis Dramos Teatras 2016, William Shakespeare. HAMLETAS („Meno forto“ spektaklis). Internetinė prieiga: http://www.teatras.lt/lt/spektakliai/william_shakespeare_hamletas_meno_forto_spektaklis/ [Žiūrėta: 2016 11 12]
3. Oskaro Koršunovo teatras 2016, Willian Shakespeare HAMLETAS. Internetinė prieiga: http://www.okt.lt/spektakliai/hamletas/ [Žiūrėta: 2016 11 12]
4. Nacionalinis Kauno Dramos Teatras 2016, Willian Shakespeare Hamletas. Internetinė prieiga: http://dramosteatras.lt/lt/spektaklis/hamletas/ [Žiūrėta: 2016 11 12]
5. Staniškytė, J. 2011, Daugybingumo formos šiuolaikiniame Lietuvos teatre: postmoderni reprezentacija ar modernios tradicijos tęsinys?, Menotyra / Studies in Art, Nr. 2, p. 122–130, © Lietuvos mokslų akademija. Internetinė prieiga:http://www.lmaleidykla.lt/publ/1392-1002/2011/2/menotyra2011-2-e122-130.pdf [Žiūrėta: 2016 11 15]
6. Delfi 2015, V. Bareikio„Hamlete“ keliamas klausimas: kaip būti? Internetinė prieiga: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/v-bareikio-hamlete-keliamas-klausimas-kaip-buti.d?id=69857072 [Žiūrėta: 2016 11 15]
7. Nacionalinis Dramos Teatras 2016, HAMLETAS pagal Vidą Bareikį. Internetinė prieiga: http://dramosteatras.lt/lt/vaidinimas-pagal-vida-bareiki/ [Žiūrėta: 2016 11 15]
8. Vidas Bareikis. (2016). Internetinė prieiga: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vidas_Bareikis [Žiūrėta: 2016 11 15]
9. Lietuvos teatras metraštis 2009, No theatre. Internetinė prieiga: http://www.lteatras.lt/lt/2008-2009/neformatas/93-no-theatre [Žiūrėta: 2016 11 15]
10. William Shakespeare 2016. Internetinė prieiga: https://en.wikipedia.org/wiki/William_Shakespeare [Žiūrėta: 2016 11 18]
11. Hamlet 2016. Internetinė prieiga: https://en.wikipedia.org/wiki/Hamlet [Žiūrėta: 2016 11 18]
12. Lietuvos Nacionalinis radijas ir televizija 2016, V.Bareikis apie „Hamletą“: norėjau, kad žmonės gautų atsakymą, kaip būti. Internetinė prieiga: http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/122583#wowzaplaystart=2473000&wowzaplayduration=181000 [Žiūrėta: 2016 11 18]
13. Dementavičiūtė-Stankuvienė, D. 2015. Vidas Bareikis: naujojo „Hamleto“ kodas – perregimumas. Internetinė prieiga: http://www.menufaktura.lt/?m=55337&s=66634 [Žiūrėta: 2016 11 18]
[1] Rasa Vasinauskaitė „Jaunųjų Hamletas“ 2016
[3] Informacija iš „Lietuvos Nacionalinio Dramos Teatro“ tinklalapio
[4] Oskaras Koršunovas „Hamletas“. Premjera: 2008 metais
[5] Vido Bareikio „Hamletas“. Premjera: 2015 metais. „Nacionaliniame Kauno Dramos Teatre“
[6] „Menotyra / Studies in Art“ 2011 Nr. 2, p. 122–130, © Lietuvos mokslų akademija, 2011
[7] DELFI 2015 gruodžio 15d.
[8] Dramosteateras.lt straipsnis „HAMLETAS“ pagal Vidą Bareikį.
[12] „Vakaras su knyga“ (pagal M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“), Menų spaustuvė, 2009 m.
[13] „No Theatre“ veikla vis labiau plinta // lrytas.lt 2009 12 10
[14] 2011 m. „Kauno teatrų pavasaris“ – geriausias mažos formos spektaklis „NO CONCERT“
[15] Respublika, 2009 11 21
[16] DELFI 2015 gruodžio 15d.
[17] William Shakespeare 2016
[20] Lietuvos Nacionalinis radijas ir televizija
[21] Menų faktūra 2015 gruodžio 14d.
[22] DELFI 2015 gruodžio 15d.
[23] Menų faktūra 2015 gruodžio 14d.
[25] Dramosteateras.lt straipsnis „HAMLETAS“ pagal Vidą Bareikį.
