Visi keliai kertasi, dėlto pasaulis toks mažas.
...Staiga aš atsiduriu namie, įsijungiu kompiuterį, pasitikrinu naudojamus socialinius tinklus ir prieš akis man išdygsta kelias, kurio per šias keturias pastarasias dienas mačiau pakankamai daug. Kiekvieną dieną autostrada, kiekvieną dieną virš 200km įveiktų. Prisimenu mintį, galbūt net gi jausmą, kuris buvo mane užpludęs šiandieną važiuojant namo tai yra iš Klaipėdos link Kauno. Sedėjom su draugu mašinoj, kurią susitranzavom per 25min iki Kryžkalnio, už vairo atrodo sėdi toks vaikinukas per 20 metų, nieko ypatingo, pamaniau sau prieš įlipant į automobilį, galbūt bus net nešnekus, o man taip norisi bendrauti su pašaliniais žmonėmis, kad pagaliau perlipčiau per savo kamuojamas mintis ir jausmus galutinai, kurių keletą mėnesių buvo pakankamai daug. Pasirodo, mano pirmas įspūdis buvo klaidingas, vairuotojas buvo tikrai ganėtinai šnekus. Atrodo, šis tikriausiai pirmą ir paskutinį kartą matomas žmogus kalba apie visai nereikšmingus dalykus, kaip kad kelionės, perspektyvos užsienyje ir taip toliau, tačiau vis dėlto supratau kai ką gan reikšmingo savo gyvenime. Tam nereikia prasmės, nes tai jau turi prasmę ir net ne vieną. Pradedant į tai gilintis, supranti, kad tai tinka ne vienai situacijai apibūdinti. Žvilgsnis staiga nukrypsta į šio įrašo pavadinimą. Taip, visi keliai kertasi. Visos gatvės turi bent po vieną gatvę, su kuria kertasi, o šios, taip pat bent po vieną tokią besikertančią. Skamba gan keistai, bet juk nėra tokio žmogaus, kuris niekada nebūtų gatvėj sutikęs kokio pažįstamo veido. Ties čia ir prasideda pats didžiausias viso to įdomumas, juk tai vyksta pradedant nuo pačių didžiausių automagistralių, miestų, baigiant savo paties kiemu, nesvarbu kur bebūtum.
Grįžtant prie to vaikino, jis pasakojo istoriją, kuri prilygsta filmo scenarijui. O šis, buvo gan toli nukeliavęs, neprisimenu tiksliai kur, nes tuo metu man ne tai buvo svarbu, o būtent pats faktas, kad automobilio vairuotojas ten sutiko seniai pažįstamą žmogų, ir kaip supratau iš konteksto ir tonicijos, bendravimas su juo buvo nutrūkęs, jautėsi nuostaba. Viskas šiuo momentu skamba taip: "gyvenimas, kaip traukinys - vieni ateina, kiti išeina", tačiau šio traukinio kelionė pernelyg ilga, kad žmonių gyvenimo keliai niekada nebesusikirstu, bet tai jau tampa panašu į tikimybių teoriją, o man nereikia matematikos žodžiuose. Vairuotojas man patvirtino, kad pasaulis yra mažas, tad prieš jo patvirtinimą man šovusi mintis, įgyjo prasmę, kas galbūt net gi dalinai privertė mane visą tai rašyti. Nors iš pat pradžių, aš tai tik užsirašiau į užrašinę, nes prisipažinsiu, esu ties savo mintimis ir svarstymais gan užmarši, tiesiog menu tai, ką nusprendžiau, suvokiau dėl tam tikro įvykio, žodžių... Štai ir vėl mano namai, kambarys, mintys apie kelią... Ketvirtadienį popiet, Palangoje aš susiradau darbą, tam tikram laiko momentui dingsiu iš Kauno. Manęs vėlgi laukia kelias, tačiau mano gyvenimo, nors susidursiu ir su tuo, kuriuo teks keliauti tiesiogine to žodžio prasme, juk tai du visiškai neatsiejami dalykai, išties. Visa tai įgauna žmogiško paprastumo. Bet ir vėlgi, manęs laukia jau kadanors matyti ir pastebėti, o kiti matyti, bet nepastebėti, arba dar net nesutikti veidai. Gyvenimas, traukinys, veidai, kelias, kelionės, paprasčiausios gatvės, žmonės. Juk vis dėlto visi keliai kertasi, dėlto pasaulis toks mažas, tačiau tik dalį tų susikirtimų mes patys galime pasirinkti.