Gimdytojai - tai mūsų šaknys, šaknų galia, giminės jėga
Gimdytojai – tai mūsų šaknys, šaknų galia, giminės jėga
Juos reikia gerbti, rūpintis, bet jokiu būdu negalima jų mokyti. Kai kurie suaugę vaikai prisiskaito protingų knygų arba prisiklauso įvairių paskaitų, paskui ateina pas tėvus ir pradeda juos mokyti: “Štai, pasirodo, savo gyvenimą jūs nugyvenote neteisingai, visą gyvenimą buvote aukos, kentėjote dėl nežinojimo.”
Ar žinote kaip skaudu gimdytojams tai girdėti? Jei tokie protingi esate, kodėl jūsų…
Štai ir vėl aš čia su savo kasdieniniais vargais. Ryt tranzuosiu į Vilniu . Taigi teks pasikelt anksčiau nei visalaik . Gal apie 9-10 valandą ryto. Bet problema tame,kad aš visiškai nenoriu miegot. Dar tikiuos ,kad bent jau kai tranzuosiu bus geras oras.Nes būt užkluptai lietaus trasoj ir dar plius be lietsargio būtu liūdna ir manau tada mano sloga peraugtu tikrai į rimtą ligą. O kadangi pinigų vaistams aš neturiu tai sirgt negaliu.
Pastebėjau,kad matau daug negatyvo pastarosiomis dienomis. Vis burbu del kažko. Taigi pamasčiau,kad reiktu bent jau pasistengt nebūt visalaik susiraukusiai ir visur ieškot prie ko prisikabint. Juk vis delto ryt varau gerai praleisti laiko su draugais. Gal netgi jeigu išeis anksčiau Vilniuj atsidurti negu visalaik skirsiu valandą pasibastymui po centrą vienai.
Šiandien nelabai ką turiu parašyt. Galiu tik pasidalint savo menku nuliūdimu delto,kad šiandien Simona man nepadarė tatuiruotės,bet delto parintis neverta,nes betkada kitą savaitę man ją padarys. Dar biški liūdna ,nes neturiu parūkyt. Faktiškai turiu parūkyt tabako,bet neturiu popieriukų ir pinigų jiems nusipirkt.Mano kambaryje sekcijoj guli pradegusi pypkė per kuria faktiškai galėčiau parūkyt,bet praktiškai galiu arba sugadint pypkę dar labiau arba sugadint tabaką. Vienu žodžiu kasdienines mano gyvenimo nesamoningos dilėmos.
Kažkodėl giliai širdyje tikiuos ,kad kažkais skaito viską tai ką rašau.Bet netgi jei ir skaito nenorėčiau žinot kas tas žmogus.Tada tiesiog būna lengviau dalintis mintimis,nes nežinai nei kas skaito,nei ką apie tave galvoja.Atrodo ,kad rašai sau.Išsilieji visas tas mintis kurios susikaupia per dieną.Tada lyg ir ant sielos geriau pasidaro.O vėliau po kažkiek laiko ir pačiam faina paskaityt savo tuometinius apmastymus ir pasižiūrėt koks tada buvai,kokias klaidas darei,kokius džiaugsmus turėjai. Nes manau bet koks rašymas pirmoj vietoj turi vykti del savęs.Nereikia nieko rašyti del kitų ar stengtis kitiems palikti įspūdi.Kam reikės tas ir susidarys tinkamą įspūdi arba ne.Kitų nuomuonė apie tavo išlietas mintis mažiausiai turėtu jaudint.Nes galų gale visi skirtingai reaguoja į tą patį tekstą.Manau dažniausiai tekstas užkabina tada jeigu tai kas ten aprašyta yra kažkokiu aspektu aktualu tau.Tarkim tu išgyvenai tokį patį jausmą,buvai atsidūres aprašytoj situacijoj arba tiesiog mintys parašytos to žmogaus yra tau artimos ir suprantamos.
Kai supranti, kad žvaigždžių yra daugiau negu viena
Astrologija yra man ne pirmiena. Esu lankęsis pas vieną, pas kitą žvaigždžių specialistą, pats daręsis internete kosmogramas. Apskritai mano vienas iš hobių yra savęs tyrinėjimas, o išbandytų tam priemonių spektras tikrai nei psichologija, nei astrologija neapsiriboja. Ką bepaimtum, visada sužinai, ką nors įdomaus apie save ir kiekvieną kartą aplanko suvokimas, koks nerealus yra tavo gyvenimas, kiek visokių šaunių gebėjimų nepatingėjo kūrėjas tau sudėti, koks didžiulis potencialas slypi tavyje. Ir aš visada po to jaučiuosi labai ypatingas ir nepakartojamas, ir pakylėtas. Tačiau dabar pirmą kartą aš suvokiau (ne žinojau, ne numaniau, o suvokiau), kad ir kiti žmonės turėtų būti ne ką prastesni. Pirmą kartą savo esmių esmėje suvokiau, kad kiekvienas tas pro šalį einantis žmogus taip pat turi savo talentus, savo potencialą, savo istoriją. Apie kiekvieną iš jų visi mano testai ir astrologai galėtų tiek įdomaus papasakoti, kad man bemat išsivystytų nepilnavertiškumo kompleksas. Ir vis dėlto.
Vis dėlto, žiūrėdamas į kiekvieną praeinantį aš nieko stebuklingo nematau. Jie eina. Seni, jauni, stilingi ir susipykę su mada, susiraukę, kalbantys telefonu, rūkantys, bejausmiais veidais, besijuokiantys, susimąstę, gražūs ir neitin. Ir aš suprantu, kad vargiai galėčiau pasakyti, kad jie kažkokie ypatingi. Tie, kurie man patinka, nusprendžiu, kad kažką tokio turi. Tačiau kaip visos tos masės, kurios plaukia pro šalį. Kaip jie?
Dviprasmiški jausmai verda viduje ir vieno aiškaus balso nejaučiu. Veriasi prasmių klodai: kiekvienas per didelis ir platus, grasinantis įtraukti ir pareikalauti gyvenimo nuodugnaus tyrinėjimo.
Apsiriboju suvokimu, kad po kiekvienu iš tų viršelių iš tikrųjų yra istorija. Ypatinga, įdomi, vertinga, ilgesnė, trumpesnė. Nusiraminu. Nors skaityti labai mėgstu, ne kiekviena knyga man įdomi, daugelio jų net į rankas neimu. Ir ne tik todėl, kad viršelio redaktoriai akivaizdžiai kai kuriais atvejais tikrai atostogavo darbo vietose. Tačiau atsiranda jausmas, kad nors kitos knygos ir neįdomios man, jos vertos pagarbos. Vien todėl, kad jos yra.
Šiame pasaulyje nėra kažko nereikalingo. Ypatingai, kai kalbame apie gyvybę. Apie žmones. Nežinau, kiek ilgai sugebėsiu žavėtis ir gerbti kiekvieną žmogų vien už tai, kad jis žmogus, tačiau dabar tas jausmas lenda pro ausis ir man gera. Nepakartojama suvokti save žvaigždžių ir legendų apsupty.
Laikas – pati didžiausia iš visų brangenybių! Suvok tai, atrasdamas laiko mato vertę, ir būsi turtingiausias žmogus pasaulyje.. Kad suvoktum pusamžio vertę, tapk miškininku, kuris dešimtmečius ugdo ir brandina jaunuolyną. Kad suvoktum ketverių metų vertę, tapk politiku, kurio gyvenimas praėjus kadencijai verčiasi aukštyn kojom. Kad suvoktum pusmečio vertę, tapk studentu, kuris semestro pabaigoje negavo norimo pažymio. Kad suvoktum vieno mėnesio vertę, tapk motina, per anksti pagimdžiusia kūdikį. Kad suvoktum vienos savaitės vertę, tapk savaitinio laikraščio redaktoriumi. Kad suvoktum vienos dienos vertę, tapk televizijos reporteriu, kurio parengtas reportažas tądien bus parodytas arba apskritai neišvys dienos šviesos. Kad suvoktum vienos valandos vertę, tapk įsimylėjėliu, laukiančiu susitikimo. Kad suvoktum vienos minutės vertę, tapk žmogumi, kuris ką tik pavėlavo į traukinį. Kad suvoktum vienos sekundės vertę, tapk žmogumi, kuris ką tik išvengė avarijos. Kad suvoktum vienos milisekundės vertę, tapk sportininku, kuris olimpiadoje laimėjo sidabro, o ne aukso medalį. Svarbiausia, atmink, kad laiko visuomet pakaks, jei juo tinkamai naudosiesi. ;*
