PIPIROMĖTOS

[pɪpɪroːmeːto:s], literally meaning "pepper's mints" Archive of impressions of the world around me & inside me. Documenting my journey of crystalization. Spilling ink both in lt & eng. ✉️ [email protected] ig: /pipirometos

[pipirometos]

3 žiediniai sidabro auskarai

by PIPIROMĖTOS

kartais kitą žmogų pamatai ir staiga jauti, kaip ląstelė kiekviena tavo kūne šypsosi, nušvinta ryškia balta šilta vasarinės saulės spindulių šviesa, sušildo kaulus, drėgmę juose išdžiovina, momento užtenka ir supranti: žmogus šitas gyventojas yra tavajam Vėjo Slėnyje.

[pipirometos]

i think i miss summer (through missing love forms)

by PIPIROMĖTOS

night time moonlight reflecting from the surface of a grass blade cicadas crying out their joy soft breeze brushing past bringing along the smell of what used to be stars above flickering reminding you of your death thousands of years ago.

[pipirometos]

Begaliniai Proceso Horizontai Yra Man Vargas

by PIPIROMĖTOS

Nekenčiu kelio. Nekenčiu proceso.

Ne tikslą – procesą mylėt reik, sako visi, Jame džiaugsmą, pasitenkinimą rasti. Kitaip darbas bet koks vargas bus.

Betodieve.

Negaliu vidury kelio stovėt ir matyti Begalinį horizontą – kiek keliauti Liko dar. Vargas jau man.

Jau geriau nebūčiau niekad Pro duris lauk žengęs.

[pipirometos]

Lifelong Acclimatization

by PIPIROMĖTOS

exhausted I don't go to sleep— for once I can stop time from relentlessly passing.

it's the clock and its ticking to the anxiety rhythm, not the fact that the sun sets and rises so quick: for one unobtrusively happens, while the other counts down how much I sleep.

[pipirometos]

Socializacija

by PIPIROMĖTOS

„Tikrą gyvenimą simuliuoja pokalbis mūsų. Tai kaip veidrodis santykiams už šių durų.”

Tik su psichologais gyvenime bendravau, Todėl tik su psichologais bendraut išmokau – Ne su žmonėmis.

[pipirometos]

“Everything Is Possible” They Said

by PIPIROMĖTOS

I was able to earn A good sum of money during summer— I can afford to think about moving out now.

And so I did.

I thought and thought and thought And thought away my days. I was full just by thinking of it.

Got myself in a rat race Of thinking I could: Made calls, met landlords, applied for jobs.

Finally felt like a real human.

They all could smell it though. How my skin was half the price Of actual human skin. In the end what human makes such a deal Out of having a thousand dollars in their bank account?

Only dipped my toes in And I'm already too strained. Rightfully so. Just thinking you can afford human skin Can take a toll on you.

Bought a one way train ticket To a new, bigger, more promising city. Didn't use it. Was busy crying under my sheets.

Is this what I really wanted?

I was able to earn A good sum of money during summer— Once again I can afford to hate myself now.

[pipirometos]

Balansas

by PIPIROMĖTOS

Tiems, kur ant grėblio 10-ąkart lipa, Reik išmokt prisimint.

Tiems, kur mažiausia klaida į paniką varo, Reik išmokti pamiršt.

Tokiems kaip man, Kur apie gebėjimą prisimint per daug galvoja, Reik šią sąvoką iš sąmonės žodyno visai ištrint.

[pipirometos]

Reciprocity

by PIPIROMĖTOS

Suddenly Twigs of a willow tree Brush past my head: It's Earth running her fingers through my hair. I reach one hand up To caress willow's hair, too, To greet the whole Earth Back.

[pipirometos]

Life Is An Empty Can And I Mercilessly Twist It With My Hands

By PIPIROMĖTOS

I need to keep touching life with my hands, Reach down its throat to pull out the insides. Need to feel its rawness directly on my skin As I hold its heart in the palm of my hand. I can finally feel it beat and beat and beat... While all the blood drips onto my feet.

It's okay. I've already learned To clean out my own fountains of blood, To turn it into water for drinking. This time is no different. I look down at my feet indifferent— I need to keep touching life with my hands, Reach down its throat to pull out the insides.

[pipirometos]

Rašymas man nėra komunikacija

net pačiam nepastebint, mano smegenys įsitempia ir vis stengiasi rašyti taip, kaip kitiems butu suprantama, aišku, nekiltų papildomų klausimų...

bet rašymas man nėra komunikacijos priemonė.

todėl nors ir sukišu visas pastangas į tokį rašymą, koks būtų bendrai suprantamas – jis vistiek niekada toks nebus. lyg šiaudinė baidyklė užsidėjus žmogaus skrybėlę sakytų, kad yra tikras žmogus. kaip manekenas prie rūbų parduotuvės įėjimo, kur sekundei apsigauni, kad čia tikras žmogus stovi. sakiniai kreivi ir ne mano.

atsipalaiduoti. nereikia savo rašymo matyti kitų akimis – tai jų darbas savo akimis matyti.

rašyti taip, kaip man aišku. taip, kaip man atrodo jausmas yra geriausiai išreikštas.

rašymas man yra vidaus procesų transliacija.

jis ir neturi būti niekas daugiau.

[pipirometos]

Hirokazu Koreeda filmo „Brokeris“ (2022) pristatymas

„Brokeris“ (kor. 브로커; angl. Broker) – filmas, kurį žiūriu antrą kartą po metų pertraukos. Per šituos metus niekaip negalėjau jo pamiršti – vaizdinių ir dialogų nuotrupos lyg iš niekur vis iškildavo į mano sąmonės paviršių. Panašu, kad šis kūrinys gerai įleido šaknis į mano vidų…

Vengiu apdovanojimus laikyti kertiniu aspektu, kuris nusako filmo kaip meno kūrinio vertingumą bei klijuoti apdovanojimus ar nominacijas pačiame pirmame sakinyje dar prieš minint pačio kūrinio pavadinimą, nes, mano akimis, menas ir idėja „įrodyti, kad menas vertas“ iš prigimties prieštarauja vienas kitam. Nepaisant šito, negaliu atmesti fakto, kad gerai įvertinti filmai dažniausiai iš tikrųjų būna verti pamatyti. Taigi – „Brokeris“ pirmą kartą rodytas Kanuose 2022 metais, kur buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei bei laimėjo Ekomeninės žiuri prizą. Nors ir pakankamai pripažintas, pasigedau, kad tiek pat proporcingai apie jį būtų kalbama ar rašoma. Ypač lietuvių kalba. Todėl jaučiu, kad neturiu kito pasirinkimo, kaip būti žmogus, kuris į interneto bedugnę išleis bent kažkokius žodžius.

Filmas prasideda scena, kuomet jauna moteris savo kūdikį palieka šalia gyvybės langelio, kartu palikdama raštelį: „Woo-sung, atsiprašau. Būtinai ateisiu tavęs“. Šitaip kūdikis patenka tiesiai į brokerių rankas, kurie naudoja gyvybės langelį, kad galėtų paliktus kūdikius „geriau parduoti jų norintiems tėvams nei palikti užaugti našlaičių namuose“ – kaip sako jie patys. Pamatę raštelį jie tik numoja ranka – tokį sentimentą budint prie gyvybės langelio jie regi jau ne kartą. Tačiau kitą dieną iš tikrųjų pasirodo Woo-sung mama, kuri inirtingai klausinėja apie vakar jos paliktą kūdikį. Tačiau atsakymo negauna – jai pasakoma, kad joks kūdikis vakar nebuvo priimtas. Tam, kad išvengtų rimtesnių nesusipratimų galinčių sukliudyti kūdikio pardavimui, vienas iš brokerių, Dong-soo, parsiveda kūdikio mamą parodyti, kad jos kūdikis vis dėlto buvo priimtas. Tik ne į našlaičių namus – jis suplanuotas parduoti klientams-tėvams. Šitaip abu brokeriai, kūdikis ir jo mama pradeda kelionę surasti gerausius klientus, kurie nupirks kūdikį nepaisant jo „negražių antakių“. Jiems iš paskos keliauja ir pora detektyvių, kurios siekia pičiupti brokerius kūdikio pardavimo akte.

Režisieriaus, scenarijaus bei montažo autoriaus Hirokazu Koreeda kūriniai pasižymi socialinių problemų vaizdavimu su didžiuliu atidumu subtilumui, niuansui bei teikiant pirmenybę gyvenimiškam paprastumui. „Brokeris“ ne išimtis. Šis filmas lyginamas su japonų režisieriaus „Vagiliautojais“ dėl abu kūrinius siejančio bendro motyvo – šeimos; nepažįstamų ir iš pažiūros labai skirtingų žmonių, kurie netikėtai susieina kartu ir atranda tarpusavio ryšį. Taip ir pats režisierius apibūdino „Brokerį“ – jo matymu naujasis filmas sudaro tarsi diptiką kartu su 2018-ųjų „Vagiliautojais“.

Šio H. Koreeda kūrinio naratyvo centre atsiranda įsitikinimas: „Jeigu ruošiesi išmesti [kūdikį] lauk – negimdyk.“ Tai, beje, ir patys pirmi žodžiai ištarti šiame filme, kurie lyg atveria vartus į tolimesnius šio įsitikinimo nagrinėjimus; po truputį žiūrovui atskleidžiami oponuojančių stovyklų pasauliai, po truputį pradedama jausti, kad į tokius sudėtingus socialinius klausimus nėra vieno neginčytino atsakymo. Galima būtų pasakyti, kad režisierius netgi veda tolyn nuo atsakymo į klausimą, it sakytų: „Sustokime. Apsidairykime aplink. Pamatykime kitą. Supraskime kitą.“ ir skatintų pirma įsiklausyti į žmogų, o ne švaistytis asmeninėmis nuomonėmis-nuosprendžias apie tai, kuris čia kalčiausias. Pačioje kulminacijoje, monetos su dvejomis pusėmis principu, iki susidūrimo yra sugretinami du pasauliai: jaunos mamos, norinčios palikti savo naujagimį, ir jau suaugusio vyro, kuris vaikystėje buvo paliktas mamos.

– Ar nepraverstų skėtis? – Skėtis? – Mhm, didelis skėtis. Toks, po kuriuo dviese galima sutilpti. – Tada tikiuosi, kad jis raudonas. Su nupieštom braškėm.

H. Koreeda šį kartą savo kūrinį patikėjo ekranuose išpildyti Pietų Korėjos aktoriams. Režisierius minėjo, kad su aktoriumi Song Kang-ho jau kurį laiką norėjo dirbti kartu. Scenarijus prasidėjo tokiu, prieš režisieriaus akis iškilusiu, vaizdu: Song Kang-ho kunigo rūbuose laiko kūdikį, tada jam besišypsodamas jį parduoda. Nuo pirmosios idėjos nebuvo toli nutolta – Song Kang-ho filme vaidina valymo salonėlio savininką Ha Sang-hyeon, kuris iš bažnyčios našlaičių namų gyvybės langelio pasiima kūdikius, kad juo galėtų nelegaliai parduoti ir taip užsidirbti. Aktorius yra gerai žinomas už savo roles režisieriaus Park Chan-wook filmuose „Sympathy for Mr. Vengeance“ (2002 m.), „Sympathy for Lady Vengeance“ (2006 m.), „Troškulys“ (2009 m.) bei režisieriaus Bong Joon-ho filmuose „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (2003 m.), „Sniego traukinys“ (2013 m.), „Parazitas“ (2019 m.).

Song Kang-ho už pasirodymą „Brokeryje“ buvo įvertintas geriausio aktoriaus apdovanojimu 2022-ųjų metų Kanuose – pirmasis korėjietis festivalio istorijoje.

Kiti aktoriai Pietų Korėjos kino industrijoje žinomi ne mažiau. Aktorius Gang Dong-won vaidina Dong-soo – dešiniąja Ha Sang-hyeon ranka, kuris dirba bažnyčios našlaičių namuose nepilnu etatu ir budi prie gyvybės langelio. Gang Dong-won dar žinomas iš veiksmo filmo „Secret Reunion“ (2010 m., rež. Jang Hoon), kuriame vaidino kartu su tuo pačiu Song Kang-ho. „Brokeryje“ vyresniosios detektyvės, vardu Soo-jin, role atliekanti Bae Doona jau ne pirmą kartą pasirodo H. Koreeda filme – 2009-ais metais ji atliko pagrindinį vaidmenį režisieriaus kūrinyje „Air Doll“. Aktorė dar žinoma iš jau prieš tai minėto „Sympathy for Mr. Veangeance“ bei Netflix serialo „Sense8“ (2015-2018 m., rež. Wachowski seserys). Jaunos mamos Moon So-young rolę „Brokeryje“ atlieka kylanti aktorė Lee Ji-eun (dar žinoma savo sceniniu vardu kaip IU), kurios pasirodymas seriale „My Mister“ (2018 m., rež. Kim Won-seok) sužavėjo ir H.Koreeda – pamatęs Lee Ji-eun jame, nusprendė jai pasiūlyti rolę „Brokeryje“.

Grįžtant prie filmo tematikos, nepaisant pagrindinės temos svorio ir jos socialinio aktualumo, istorija yra pasakojama per daug nedramatizuojant. Minėtas H. Koreeda kūriniams būdingas paprastumas labiausiai atsispindi ne tik atsakingai parinktuose vaizduose ir kompozicijose, bet ir veikėjų dialoguose, kurių dėka filmas kartas nuo karto sublizga šiokiu tokiu komediją primenančiu lengvabūdiškumu.

– Kas čia dabar? Kas tavo antakiams?

Ši ir panašios scenos priverčia jei ne garsu nusijuokt, tai bent plačiai nusišypsot.

Ko „Brokeryje“ sklidina – tai nuoširdumo ir tikrumo. Būtent to nuoširdumo ir tikrumo, kurie jaučiami iš veikėjų, nesistengiančių būti niekuo daugiau kaip paprastais žmonėmis. Žiūrint šį filma, atrodo, kad gali jausti pavasario brizą lengvai braukiantis veidu. Lyg gali užuosti tą gyvumą, kuris būdingas pavasario vėjui; lauke dar žvarbu, tačiau oras jau minkštėja, vėjas švelnus... Toks jausmas, kad ne tik gamta iš sąstingio atšyla, bet truputis po trupučio ir visas kūnas, ir širdis atitirpsta. Šis filmas tarsi įkūnija pavasarį.

Dar vienas dalykas, kurio negaliu nepaminėti – tai garso takelis, kuris tiksliai įgarsina filmo emocinius atspalvius, juos dar labiau išgrynindamas ir paryškindamas. Garso takelio autorius – Pietų Korėjos kompozitorius Jung Jae-il, kurio kūriniai neretai pavadinami ikoniškais. Greičiausiai jūsų ausys jau yra girdėjusios kompozitoriaus darbus rež. Bong Joon-ho filmuose „Okja“ (2017 m.) ir „Parazitas“ (2019 m.) ar seriale „Squid Game“ (rež. Hwang Dong-hyuk), kuriame meistriškai muzikos pagalba kuriamas baugumas.

„Brokerio“ garso takelį klausykite čia: https://www.youtube.com/watch?v=YRTy9A8xXZw

„Brokerį“ be galo rekomenduoju visiems, kurie yra found family, ar family of choice, naratyvo tropų fanai. Taip pat ir tiems, kurie mėgsta filmus su rimtomis socialinėmis įžvalgomis, tačiau nenori žiūrėti kažko per daug sunkaus ir nugramzdinančio į didelius apmąstymus. Tiems, kurių pavasariai dažnai būna mėlyni, šis kūrinys turi galios tą mėlynę transformuoti į kažką mažiau šaltą, kažką, kas visai jauku. O jei vis planuojate pradėti savo kelionę po Hirokazu Koreeda filmografiją – „Brokeris“ gali tapti puiki pradžia.

[pipirometos]

Mimosa pudica heart

Sometimes I feel like my heartbeat Is no more my own. I can hear my pulse all around me. Have you heard the Earth breathing? Do you now what it feels like to have the whole of it Simultaneously try and fit inside your ribcage? To have the Earth force the entirety of itself Inside your fist-sized human heart? Sometimes I can't take it.

[pipirometos]

Šulinio dugno sindromas

tiek ilgai jaučiaus vienas. nei vieno, kas mano vidun pažiūrėtų. aš pats buvau tas, kas tapo pirmuoju draugu manuoju.

norėdamas geriau su juo susibendraut klausimų tūkstančius kėliau – taip giliai nėriau, kad šulinio dugną pasiekt sugebėjau.

skersai išilgai visus savo kampus ir užkampius žinau – jokie pragarai, jokios sielos tamsumos man nebaisu jau. liūdesys, nerimas, baimė, panika, apatija... per daug rytų kartu susėdę pusryčiavome.

į savo sultis pasinėriau: kūdikio pozoj, vėl tarsi įsčiose. čia saugu. nes save gerai jausti galiu.

tačiau su kuo galėsiu aš dabar ryšį pajausti? mano širdis Žemės centre, kai kitų širdys jų galvose.

vienąkart vandens skonį šulinio dugne pajutęs, pirštu paviršių vien sujudinti nebeužtenka – poreikį turiu aš nenumaldomą ir kitų giluminiais vandenim gaivintis.

tačiau kur toks žmogus, kur savo šulinį išdrįs atidengt, jei pats sau dar jo neatidengė? jei šulinį atvert jam prilygsta kančiai, o ne esmei?

kartais supykstu ant savęs, kad tiesiai Žemės centran nėriau; dabar, labiau nei bet kada anksčiau, jaučiuos vėl vienas.

[pipirometos]

Drebantis balsas

Jeigu mano balsas Dreba, kai kalbu – Savo balso dirbtinai nešvelnink, Į mane iš aukšto nežiūrėk: Priešingai nei apgailėtini, Virpantys žodžiai manieji Praneša apie Nenumaldomą galią vidinę.

[pipirometos]

Haiku #1

Vilkas vidujai Kaukia, klykia, lauk nori. „Užtilk!“ – atsakai.

[pipirometos]

Rankos ir keptuvė: apie nematomą negalią

Man sako: – Kišk rankas į keptuvę! Kito būdo nėra. Visi taip daro, visi tai praeina. Tik šitaip gyvenimas gali pajudėti iš vietos.

Koks sveiko proto žmogus klausytų tokio patarimo?

Keptuvė karšta, joje aliejus dar sprigsi, o man sako kišti rankas tiesiai į ją! Ir nekišęs žinau, kad nudegsiu. Nudegsiu taip, kad paskui kelias savaites neįmanomai skaudės judinant pirštus ir – neduok Dieve – jei vanduo užtikš ant rankų. Rankos – mano svarbiausia kūno dalis; negalėti jomis rašyti yra kaip uždrausti man kvėpuoti. Tuolabiau su skaudančiom rankom net valgyt sau pasigaminti negalėčiau. Žinau, nes ne kartą klausiaù tokių ir panašių patarimų, ko pasekoje visad nudegdavau pirštus.

Suglumęs nuo tokių rinktinių pasiūlymų, stebiu visus tuos, kurie „kiša rankas į keptuvę“. Kokia jų paslaptis? Kaip jiems toks dalykas įmanomas?

Pasirodo, paslaptį tikrai turi ir niekam jos neatskleidžia lyg užsiūtom burnom. Po metų iš metų stebėjimų pagaliau supratau, kame čia reikalas. Rankų į keptuvę niekas net nekiša! Naudoja mentelę! Kas galėjo pagalvoti... Kodėl jie visi tylėjo apie tokį paprastą dalyką? Man tiek laiko prireikė, kol atsakymą radau. Kaip čia pasakius... Truputį išdurtas jaučiuosi, tiesą sakant.

Kitas ne mažiau svarbus pastebėjimas: nors visi naudoja mentelę, nėra taip, kad vieną ir tą pačią. Pas vienus ji plastikinė, kitų – medinė, treti naudoja metalinę. O dar visos skirtingos formos ir dydžiai! Tikrai, mentelių įvairovė pakankamai stebina. Klausimas ir nenorint kyla – kodėl man buvo sakoma „kišti rankas“? Kodėl ne „pasiimk mentelę ir kišk ją į keptuvę“? Kiek daug nesusipratimų būtų išvengta, jei tik būtume komunikavę aiškiai ir tiksliai.

– Jei naudoji papildomą įrankį tokį kaip mentelė – vistiek skaitosi kad „kiši rankas į keptuvę“?

Tyla.

Ir gerai, apsieisiu be atsakymo. Šitą dalį jau daugmaž pats išsiaiškinau. Tačiau yra svarbesnis klausimas – iš kur man gauti kokią mentelę? Kai tik priartėju prie keptuvės, jokios mentelės ar bet kokio kito įrankio, kurį galėčiau kūrybingai panaudoti kaip mentelę, nėra. Nė užuominos nematyti. Šitoj virtuvėj nei stalčių, nei spintelių, nei kriauklės – stovi tik keptuvė ant vienvietės dujinės viryklės. Visi iš savo asmeninių stalčių atsineša menteles? Ar kaip čia suprasti?

Man drąsinančiai kartoja: – Kišk rankas į keptuvę!

Negaliu! NEGALIU! Pasakykit, iš kur gaunat mentelę?

O man vistiek: – Nebandei dar kišti rankų į keptuvę?

Kodėl niekas manęs negirdi? Kodėl neatsakot į mano klausimą? Iš kur man paimti įrankį, kuriuo naudodamasis galėčiau kišti rankas į keptuvę?

– Kišai kada rankas į keptuvę? Dabar nuolat taip darau, man žiauriai padėjo. Reikia tiesiog imti ir daryti – kišti rankas į keptuvę.

Gerai..... jau žinau... kad reikia... jau žinau... kad tai... veikia... bet jūs turit įrankį, o aš neturiu. Iš kur man jį paiimti...

– Kaip tai nežinai? Mano mentelė tiesiog prie keptuvės buvo padėta. Prie tavo keptuvės nėra?

Tą ir bandau visą šitą laiką pasakyti.

[pipirometos]

Pavasario saulė

Saulėtų dienų laukia visi,

Bet

Jei saulė šviečia per ryškiai Ir turiu užsidengt nuo jos akis – Ko man gyvenime laukti?

Jei kovų daina skamba per garsiai Ir turiu užsidengt nuo jos ausis – Kas man praneš apie ateinantį pavasarį?