Mes ir vėl čia. Sėdim mano namuose ant sofos, už lango tamsu, kambaryje taip pat, tik televizorius skleidžia nedidelę šviesą. Žiūrim tą patį filmą, kaip ir praėjusį kartą. Na, negaliu pasakyti, kad žiūrim. Aš tiesiog guliu padėjusi galvą Jam ant krūtinės. Jaučiu, kaip Jis kvėpuoja. Tai lyg įrodo, kad Jis gyvas. Gyvesnis už mus visus. Kartais Jis pabučiuoja mano pakaušį. Aš pakeliu galvą, atsisuku į Jį ir Jis man nusišypso. Tokiais atvejais negaliu sulaikyti šypsenos.
Mes nešnekam. Niekad nešnekėjom. Būdavo, anksčiau vaikiškai pamąstydavau, koks Jo balsas – žemas, o gal nelabai. Bet dabar suprantu, kad tas Jo balsas yra vienas iš tų dalykų, kuris mus laiko. Aš negirdėjau Jo, Jis negirdėjo manęs, ir tai mus jungia.
Prisimenu pirmą kartą, kai susitikom. Už lango smarkiai lijo, buvo beprotiškai šalta. Aš pagalvojau „kodėl?“. Ir tada parbėgo Jis. Stovėjau viduryje kambario ir netyčia Jį pastebėjau. Per didžiulius langus pamačiau kažkokį siluetą ir tai mane patraukė. Instinktyviai. O tada atsidarė durys ir įbėgo Jis. Trumparankove, kiaurai permirkusia palaidine. Jo plaukai man priminė įvairių atspalvių krentančius rudeninius lapus. O Jo šypsena... Jis buvo lyg ką tik iš upės išlipęs, bet toks laimingas. Jis įbėgo vidun ir pažvelgė į mane. Vanduo varvėjo Jo plaukais. O Jo akys kažkuo mane apgaubė. Pasidarė šilčiau. Bet Jis šypsojosi. Ir žiūrėjo į mane. Tiesiai man į akis. Lyg ta šypsena buvo skirta man. Aš ranka nubraukiau ašaras nuo veido ir taip pat nusišypsojau. Vos matomai, bet Jis tai pastebėjo. Priėjo prie manęs, švelniai paėmė mane už rankos ir išsivedė į lauką. Ten, kur turėjo lyti ir būti šalta. Bet nebuvo. Jis žiūrėjo tiesiai man į akis. Niekad nenusuko žvilgsnio. O mes ten stovėjom kokias penkias minutes. Atrodė, lyg būtų praėjusi valanda. Jis toliau žiūrėjo į mane ir šypsojosi. O aš juokiausi. Nežinau, kodėl. Tiesiog juokiausi, kol užkimau ir pajaučiau, kad aš kiaurai permirkau. Lietumi. Jaučiausi, lyg jo čia niekad nebuvę. Bet staiga pažvelgiau į dangų ir supratau, kad jau temsta. Ir nusivedžiau Jį vidun. Tiesiog partempiau atgal. Ir Jis nuėjo kartu su manimi. Laikydamas mane už abiejų rankų. Aš išsigręžiau plaukus ir susidėjau visus daiktus. O Jis mane stebėjo. Tiesiog žiūrėjo. Ir visąlaik šypsojosi.
Mes sėdim čia ir aš galvoju apie Jį. Jis švelniai spusteli mano ranką. Ir aš dar labiau prie Jo prisispaudžiu. Aš nežinau Jo vardo. Nežinau, kiek Jam metų ir kokia Jo šeima. O Jis apie mane žino beveik viską. Bet tai mus jungia. Visada jungė. Nuo pat tada, kai pirmą kartą susitikom. Iki pat šiandien. Ir niekad neateinančio rytojaus.
Jis atėjo į galinį blogo sapno kambarį. Ten, kur mažiausiai tikėjausi. Tada, kai viskas buvo taip vientisa ir monotoniška. Kaip akmuo, riedantis nuo kalno. Jis buvo toks paprastas. Bet dabar Jis – veidas minioje, kuriai iš tikrųjų nepriklauso. Nes Jis nepriklauso niekam. Bet tos trumpos akimirkos, kai krūtinė liečiasi prie nugaros, padaro visa tai ypatinga. Tai užberia cukraus ant citrinos.
Atrodo, Jis negali duoti man nė kiek mažiau, nei absoliučiai viskas šiame pasaulyje. Jo žvilgsnis mane sušildo. Jo šypsena mane apgaubia. O Jis pats mane prilaiko, sujungia, neleidžia man subyrėti. Kai pamatė mane kambaryje klūpančią ant kelių ir verkiančią, beveik mirusią, Jis pažiūrėjo man į akis ir permatė mano sielą kiaurai. Lyg būtų susirinkęs visas mano problemas sau. Susidėjęs jas į nedidelę dėžutę, kurios turbūt niekad nebeatidarys. Ir nebeleis man jų paliesti. Neleis niekam. Apsaugos mane nuo manęs pačios. Taip pat, kaip ir pirmą kartą, kai susitikom.
Aš nežinau, ar Jis myli mane. Nežinau, ar myliu Jį. Bet juk meilė – toks nuvalkiotas žodis, šiais laikais drįstamas pavartoti net sarkastiškai. Aš – dalelė Jo. Jis pasisavino mane. Ir niekad nebepaleis. Lygiai taip pat, kaip ir aš Jo. Dabar tai yra lygiai taip pat, kaip ir pirmą kartą, kai susitikom. Nes Jis čia. Aš taip pat. Daugiau čia nėra nieko. Ir niekad nebebus. Lygiai taip pat, kaip ir pirmą kartą, kai susitikom.
