Svetimas Paryžius
Šiandien Ledi paprašytas iškasiau savo senus tekstus, kuriuos rašiau prieš dešimt metų. Įkvėptas visai kitų jausmų ir kitos situacijos. Jausmų, kurie iki galo neišdilo iki šiol.
“Tavo žodžiai, kaip tapyba. Tu paimi tuščią popieriaus lapą ir užpildai jį spalvomis.” Glosto savimeilę. Štai tas tekstas.
---
Paryžius buvo svetimas. Tuščias savo miniomis ir lietingas savo saulės kaitra. Pro šalį slystantys siluetai neturėjo formos. Jie susiliedavo vienas su kitu tarsi akvarelė leidžiama ant drėgno kartono lakšto. Paryžius. Meilės miestas. Romantiškų atodūsių ir svajingų žvilgsnių meka. Jaučiausi jame svetimas. Aš nesupratau šio miesto kalbos. Jo tariami žodžiai turėjo pradžią, bet neturėjo pabaigos. Aš nejaučiau jo gyvybės, pulsuojančios meilės muzikos. Man jos nebuvo. Ji nebuvo skirta man. Aš buvau laisvas. Vienas. Saldžioje užmarštyje. Pasirinkimo begalybėje. Pasirinkimo nebuvime. Liepos karščio negalėjo nuvyti, net vėjo atnešama vėsi Senos drėgmė. Padavėjas grakščiu judesiu atkimšo Chardonnay butelį. Tai buvo vienintelis restoranas, kuriame jo buvo. Ghandia. Nemačiau jo veido, tačiau paryžietiško nepasitenkinimo intonacijų negalėjo užgožti net rafinuotas judesys, kai jis nusilenkė ir pasakė, jog vynas tinkamos temperatūros ir yra paruoštas konsumė. Toks koks turi būti ispaniškas vynas Prancūzijoje. Man nusispjaut į jų istoriją. Nuotaika – fatale. Taip, aš šunsnukis dėvintis pigų keturių šimtų frankų kostiumą. Girdžiu. Tai neveikia manęs. Fatale. Sena plaukianti barža pilna saulėje kepančių turistų vienodomis kepurėmis nuo saulės. Baržoje – Coehnas, nes Džo Daseną groja lauko kavinės. Šalia sėdinčios amerikietės, kepenų dėmėmis išmušta žieduota ranka, senatviškai spigiai praneša, jog romantiška būtų pasivaikščioti Senos pakrante per vasarišką lietutį. Ant stalo paslika gulinti senioko ranka jai nieko neatsako. Ji pavargo nešti jos gurgždančio kreidinio popieriaus pirkinių maišus, kurios skaudžiai pjovė ranką savo raudonomis špagato rankenomis. Ir kietą stalviršį jis mielai iškeistų į odinio fotelio atramą, mielame namelyje Alabamoje. Ranka pasiilgo dryžuotos flanelės prisilietimo. Kitoje gatvės pusėje dvi turistės renkasi suvenyrus. Tai Notre Damme sendaikčių, suvenyrų ir paveikslų turgus. Van Gogh saulėgražos, naktinio Paryžiaus pastelės, naktinio Paryžiaus nuotraukos, naktinio Paryžiaus aliejiniai paveikslai. Pirksi vieną - dešimt eurų, pirksi tris – dvidešimt septyni. Prisidegu cigaretę. Dūmą užgeriu geru vynu gurkšniu. Lėtai iškvepiu dūmus. Ištuštinu taurę. Įsipilu dar. Vynas. Karalių ir nuskurdusių žakų, valkatų ir gavrošų gėrimas. - Garson, - kviečiu padavėją tikėdamasis papildomų penkių eurų prie sąskaitos. – Fromaž avek patizerį, - dar pridedu, kai jis priėjęs atsistoja per reikalaujamus trisdešimt centimetrų ir palinksta privalomu kampu prie artyn manęs. Už kokių dvidešimties metrų tiltas, vedantis prie katedros, kurią puošia sparnuoti gyviai. - Gargoi‘yles, - rodo pirštu į skliautą prekeivis ir nuveda jį link juodai baltų atvirukų su gyvių atvaizdais. - Gothique, - džiugiai linksi galva išprusęs turistas. - Oui, mesiuo. Sis oiro. Ant pačio tilto kampo, kaštonų ir katedros pavėsyje, savo meną demonstruoja pagyvenęs mimas. Juoda skrybėlė. Juodos kelnės, aštriu kaip skustuvas kantu. Juodi truputį numinti batai. Balti marškiniai, didžiuliais palaidais atvartais ir tokiomis pat rankovėmis. Jis elegantiškas ir rimtas. Jis graudus ir be galo… fatališkas. Prakeikimas. Kodėl aš visur matau tą patį? Juk moterėlės, kurioms mimas galantiškai bučiuoja ranką jaučiasi pamalonintos tarsi jų vertę būtų nustatę nepriklausomi ekspertai iš atitinkamo biuro… Aš girdėjau atitraukiamos kėdės gurgždimą, pro šalį šmėkštelintį kostiumą ir skubrius, netgi piktokus vyro žingsnius. Situacijos gyvumas pažadino mane iš tingaus vasaros snaudulio. Nusipurčiau egzistencines dulkes ir atsisukau ten iš kur taip skubiai pabėgo vyriškis. Nespėjau net nusistebėti – natūraliai žinojau, kad ten sėdės mergina. Jausmas buvo toks pat netikėtas, kaip ir jos išvaizda. Jos juodi, pietietiškai vešlūs plaukai, blizgėjo vitrinų prožektorių šviesoje. Jos veidas buvo nuostabiai simetriškas ir dėl to - gražus, tačiau mano žvilgsnį iš karto prikaustė visai kas kita – jos oda buvo baltesnė už popieriaus lapą. Mintimis praplaukė baltas Luvro skulptūrų marmuras, tačiau jos oda neturėjo jokio atspalvio. Tik gryną, tolygų baltumą. Juodesnėmis už plaukus akimis, ji lydėjo nueinantį vyriškį Paskui ji atsisuko į mane, o aš negalėjau atplėšti žvilgsnio. Jos lūpas kreipė nepasitenkinimo grimasa, tačiau tą pačią akimirką ji nusišypsojo, pasėdamos manyje sumišimą – šiaurietiškas charakteris nėra pratęs prie tokios atviro draugiškumo ir atsiprašymo demonstracijos. Man beliko tik nusišypsoti pačiam. Tai fatališka akimirka. Aš atsistoju, prieinu prie jos staliuko ir paklausiu ar galiu prisėsti šalia. Tiesiog taip - natūraliai ir beveik chamiškai, jeigu atsižvelgti į tai, kas įvyko prieš keletą akimirkų. Juk galėjau atsiprašyti galvos linktelėjimu, palinkėdamas gero vakaro ir vėl paskęsti savo mintyse. Jeigu būčiau pasirinkęs antrąjį variantą - jūs neskaitytumėte šio pasakojimo. Aš paklausiau ar galiu prisėsti, o ji vėl nusišypsojo – elkis savo nuožiūra, nepažįstamasai. Padavėjas paslaugiai atnešė dar beveik pilną mano vyno butelį ir dar vieną taurę. Švelniu rankos judesiu ji atsisakė vyno ir tik kažką pašnibždėjo prie jos palinkusiam padavėjui. Aš prisistačiau ir paklausiau jos vardo. Ji vėl nusišypsojo ir vien akių judesiu labai išraiškingai pasakė, jog nesupranta manęs. Aš vėl prisistatau. -Maachri, - pasako Mari. –Hablo, espagnol? Ne. Aš nekalbu ispaniškai, tačiau bandžiau visas man žinomas kalbas, tačiau nebuvo nė vienos, kurią ji suprastų. Taigi kalbėjau lietuviškai, nes galvoje palaimingai ūžė, o jos šypsena man tik priminė, jog kažkur toli yra ta, kurios aš taip ilgiuosi. Aš jai galėjau papasakoti. Papasakoti tai, ko niekam iki šiol nesakiau ir nesidalinau. Pasakojau jai, kaip mus suvedė likimas priversdamas visą pasaulį suktis taip, kad ji priartėtų prie manęs iki tiek, kad tereikia ištiesti ranką ir ją pasieksi. Mano mintys buvo ir jos mintys, mano noras tai suprasti ir rasti nusiraminimą tarp tokių pat – buvo ir jos mintyse. Interneto anonimiškumas tai garantavo. Ir iš tiesų - mes radom tai ko ieškojome. Vienas kitame. Radome pašnekovą, atsakymus į kai kuriuos klausimus. Pokalbius, kurie greitai virto ilgomis diskusijomis, nesibaigiančiais susirašinėjimais ir tūkstančiais laiškų. Mes nežinojome kas mes tokie, kai susitikome internetiniame forume. Aš vis labiau pasitikėjau ja, aš atvėriau visas savo mintis, nes nejaučiau jokios grėsmės, aš norėjau pasakoti, dalintis savo mintimis su žmogumi, kuris mane supras ir nepasmerks, nepasišaipys. Man reikėjo kažkam atiduoti dalį savo minčių, kurios ilgainiui taptų per daug sunkios. Ji mane suprato. Mielai klausėsi. Ir mielai dalinosi. Ir tai jau nebuvo vien internetinis anonimiškumas. Po truputį jai papasakojau, kas esu. Tikriausiai aš norėjau, kad ji sužinotų kas aš toks. Galbūt į ją aš projektavau savo norą pranešti pasauliui ir išgirsti jo pritarimą, jo patvirtinimą, kad aš toks pat kaip kiti, o gal net ir geresnis. Man to reikėjo, kad galėčiau išsiveržti iš uždaro rato, pabėgti nuo minčių, kad esu prastesnis, nes turiu ką slėpti nuo kitų. Mari klausėsi ir gėrė juodą arbatą. Ji klausėsi, kartais nusišypsodama, kai aš nusišypsodavau prisiminęs vieną iš daugybės malonių akimirkų ir paguodžiamai nuleisdavo akis, kai aš prisimindavau ką nors liūdno. Aš pasakojau apie tai, kaip sužinojau, jog likimas padarė kur kas daugiau, nei reikėjo. Jis sukūrė mus bendradarbiais, žmonėmis, kurie praeina vienas pro kitą, galbūt galvodami apie tai, ką kitas parašė savo laiške, nematydami vienas kito. Gal net nepažvelgdami... Buvo vienas trūkumas – atstumas. Ji gyveno kitame mieste. Aš mačiau Mari akis, kurios įdėmiai mane stebėjo, žvilgančios ir tokios nuostabiai neperprantamos. Aš stebėjau jos rankas, kurios hipnotizavo savo blyškia elegancija. Aš jai pasakojau apie moterį, kurios pasiilgau. Beprotiškai. Amor, sakiau jai, komprende? -Si, - šypsojosi ji. Aš pasakojau apie mūsų susitikimus, apie mūsų švelnumą ir apie kūno teikiamus malonumus. Apie mūsų pokalbius sėdint baruose iki vėlumos, apie tai, kaip aš atvažiuodavau į kita miestą, vien tam, kad susitikti ir kalbėtis, kalbėtis. Buvo vienintelis trūkumas – žiedas ant jos piršto. Vienintelė problema, kurios išspręsti aš negalėjau. Negalėjau ir turėjau susitaikyti, kaip su faktu, kaip su tuo, jog sudužusios vyno taurės nebesulipdysi, nepadarysi jos tokia, kokia ji buvo. Tik jai aš galėjau pasakyti, kad pavydžiu, be galo ilgiuosi jos kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Ne visada tas ilgesys yra geras. Kartais jis graužia savo beviltiškumu, priverčia pykti, o paskui maldauti likimo, kad jis baigtų tai, ką pradėjo. Aš kažkada pasakiau jai, kad aš gausiu tai ko nusipelniau. Kaip tai besibaigtų. Žinoma, aš gausiu tai ko nusipelniau. Ir tai bus užmarštis, ilgesys ir nuoskauda, kurią prisiminsiu daugybę metų. Tai baigsis liūdnai. Be galo liūdnai. Aš žinau, jog liūdesys pavirs depresija, o viltis, kuris vienintelė laiko mane teisybės pusėje, kada nors virs juodu beviltiškumu. Kartais man atrodo, jog galiu jai pasakyti svarbiausią dalyką, tačiau kai tai sakau, ji manęs nesupranta. Kažkada pasakiau, jai ko labiausiai bijau, tačiau nesugebėjau paaiškinti ir ji manęs nesuprato. Pasakiau jai, kad kažkada ateis toks momentas, kai ji nebegaus iš manęs nieko, kas jai yra reikalinga, to ko jai trūksta, kad ji paprasčiausiai pamirš mane ir nustos bendrauti. Taip, toks momentas ateis, nes ji perdaug myli laisvę ir yra nepriklausoma. Aš nemanau, kad jai galiu būti draugu. Vyras su moterimi gali draugauti iki tol, kol turi ne tik dvasinį, bet ir kūnišką ryšį. Arba bent jau niekada neturėjo paskutiniojo, tačiau tokia draugystė visvien turi baigtis seksu. Tokie jau mes. Taip jau mes užprogramuoti. Supratimas, trauka ir ilgesys bei noras būti kartu gali tik maskuoti mūsų instinktus. Paslėpti nuo mūsų pačių, tačiau prigimtis visada paims viršų. Visada. Mari paėmė mano delną. Jos prisilietimas buvo šiltas ir švelnus. Aš sustojau viduryje sakinio ir pažvelgiau į ją. Akys sutiko akis, o jose aš mačiau atsispindintį savo ilgesį, meilės aidą ir kūnišką aistrą. Jos veidas vakaro žaroje atrodė beveik permatomas, nerealus savo baltumu, kuris sugėrė besileidžiančios saulės šviesą ir jos spindulių atspindžius nuo Senos vandens. Mes vaikščiojome pakrante, o ji man pasakojo savo pasakojimą. Savo mintis, kurias ji liejo tuo ispanėms būdingu gomuriniu balsu, ji paryškindavo energingais rankų mostais. Vakare buvo tvanku. Paryžiaus gatvės niekada netuštėjo, o Mari glostė mano ilgesį. Vos juntamais prisilietimais, savo švelnučiais judesiais ir kvepiančių, kaip tolimų jūrų ilgesys, plaukų blizgesiu. Jaučiausi ramus bei aptingęs nuo išgerto vyno ir moters rankos šilumos. Tai velniškai patrauklus jausmas. Kiekvienas vyras to ilgisi, tačiau ne kiekvienas gali tai pripažinti ir leisti sau jausti tą ilgesį. Visiems mums norisi šilumos. Ir jums. Ir man. Nemoralizuoju, po velnių! Vakaras virto naktim. Danguje nesimatė žvaigždžių, tačiau viskas ko aš norėjau, kad Ji tuo metu pagalvotų apie mane. Guldama į lovą, stovėdama prie lango, ar rūkydama balkone. Akimirkai pamiršau, kad šalia manęs yra kita. Mintys apie Ją buvo stipresnės nei fiziniai pojūčiai. „Kaip gražu, a? “- pasakytų Ji skaitydama tą paskutinį sakinį. Aš stovėjau apkabinęs Mari pečius ir bandžiau pamatyti tai, ką ji man rodė. Prigludęs prie jos plaukų svaigau nuo mane užpildančio jausmo. Geismo. Krūptelėjau – trumpam pamaniau, kad šalia manęs - Ji. Mari nusijuokė ir apkabino mane. Taip natūraliai, kad aš net nespėjau pasipriešinti. Tarsi aš bijočiau moterų... Šalia manęs gulėjo nuostabi mergina. Savo kūno šiluma ji atvėsino paryžietišką nakties karštį. Ji buvo nuostabi. Dievaž. Švelnia, tarsi vasaros vėjas, oda. Gosliomis lūpomis, kurios buvo minkštos ir saldžios. Tvirtomis šlaunimis... Ir Milošo Veneros oda…. Ji buvo man antra. Antra, kuri man suteikė palaimą. Ji buvo tik antra, kuri man suteikė malonumą... Ji miegojo, o aš rūkiau kairę ranką padėjęs ant šlaunies. Ech, kad dabar galėčiau apsakyti ką aš tuomet jaučiau. Negaliu, nes priartėjęs prie grynos tiesos tu negali jos išlaikyti. Artumo akimirką tu čiumpi ją ir galvoji, jog nepaleisi, tačiau protas išsigąsta... ir krenti žemyn laikydamas tik vieną ugnies paukščio plunksną. Paskutinį kartą pažvelgiau į Mari, kuri gulėjo susirietusi į kamuoliuką, mane apėmė švelnumas ir aš, ją apkabinęs, užmigau. Ryte Mari jau nebebuvo, o mokėdamas už pusryčius, piniginėje pasigedau paskutiniųjų šešių šimtų frankų. Užslinko melancholija, kurios negalėjau nuvyti. Vakare sėdėdamas autobusų stotyje, ant šaligatvio krašto, aš verkiau, nes knygos pabaiga buvo nepakartojamai puiki.
