Kelionės pradžia- Paryžius
Atvykom į Paryžių ir lipdami iš lėktuvo sutikome Kristupo draugus - Fabieną ir kitą čiuvelį, kuie skrido taip pat iš Lietuvos… Ką jie ten veikė, gili paslaptis, bet greičiausiai ne žvaigždes su bobom skaičiavo. Persimetę keliomis frazėmis išsiaiškinome, kad Fabienas ir Mažės mama gyvena tame pačiame Saint Cloud priemestyje. Fabienas pasiūlė pavežėti mus iki pat durų. Taigi iš oro uosto nuvažiavome autobusu iki Paryžiaus, o nuo ten mus su Kristupu paėmė Fabieno draugas - buvęs profesionalus regbio žaidėjas, kurio vardo nepamenu. Bet gal ir nereikia, nes jis panašus į šimtą tokių pat buvusių profesionalių regbio žaidėjų, kurie iki savo senatvės išsaugojo įprotį nešioti treningines kelnes, sportinius batelius ir kvepėti „Armani“ kvepalais šeštadieniais.
Tas žilas regbio žaidėjas, kurio platūs pečiai ir stiprios rankos bylojo apie ilgus metus treniruočių salėse ir stadionuose, pavežė mus iki Fabieno namų ir kartu nuėjome išgerti kavos. Šis prasitarė esantis futbolo vaikų sporto treneris, parodė nuotrauką su Micheliu Platini ir pan. Kiek supratome jis labai myli savo darbą, o dar labiau myli tai, kad turi 58-ias apmokamų atostogų dienas per metus… Nors Fabieno darbo tikslas yra laikyti vaikus atokiau nuo gatvės, mums su Kristupu jis padovanojo dvi raudonas maikutes ir nurodęs, kur yra gatvė, kurios ieškome, draugiškai išlydėjo.
Netrukus mes atsiduriame pas mažės mamą vardu Daiva. Rašant trumpai, jautėmės kaip keturiolikos, nes pirmą naktį grižę 4 nakties švelniais žodziais gavome lupti. Bet juk mes jau seniai ir pasidžiaugti naktiniu Paryžiumi privaloma net tokiems snobeliams kaip mes su Kristupu ir Matu. O džiaugsmo receptas labai paprastas - tereikia gerai maktelt alaus ir džiaugsmas uzplūsta venas, šypsena iškreipia veidą, na ir žinote, kaip ten būna…
Dar parūkėme Buivelio žolės, kuri turėdama neįtikėtiną istoriją vežė taip gerai, kaip ir ta istorija, į kurią ta žolė buvo įvelta. O buvo taip: išvykę penktadienį vakare iš Vilniaus, viso pixo nesurūkėme, liko dar daugmaž vienam džointukui. Liepiau Kristupui išmesti žolę idant lipant į lėktuvą neturėtume nemalonumų. Aišku jis manęs nepaklausė arba tiesiog pamiršo ir pasidėjo žolę į kišenę… Kauno oro uoste einant per check in’o vartus, drąsuolis pradėjo pypsėti… Tuomet išsitraukė monetas iš kišenės ir parodė apsauginiui, kas čia pypsi. Gerai kad apsauginis pasitaikė cieločka ir nepastebėjo to, ką pastebėjo Kristupas - tarp monetų stūkstantį maišelį žolės. Žebenkšties judesiu Kristupas įsidėjo gandžą į kišenę ir taip narkotikas lengvesnis už alkoholį po kelių valandų atsidūrė Paryžiuje. Apsauginis liko be milžiniškos premijos ir pagarbos iš viso korpuso kolegų, o negras jau būdamas Alžyre prisiminęs šį įvykį vis dar šluostėsi prakaitą.
Tęsiame kelionę Paryžiuje - atsigeriame alaus vietiniame bare, susitinkame Matą ir dar tris paneles, kurios studijuoja ir šiaip lankosi Paryžiuje .Su jomis tą vakarą ir leidome.
Tiesa, Kristupas įrašė dainą, net dvi, kurias ateitye žada išleisti. Viena skamba taip: duok dratą, duok dratą, duok dratą… duok dratą duok drattą drtaaatą duok dratą , duok draaataąą duok dratą duok dratą duok dratą duoook drataaaą drataą duok dratttaa duooookiiii mannnn vieloooos!!!!
Grįžtant namo nepavyko prasmukti pro įėjimo į metro vartus, nes nebeveikė mūsų bilietukai arba kišom ne tuos. Žodžiu, peršokom tvoreles ir kažkas pradėjo rėkti, tad teko bėgti metro koridoriais kol pasiekėme traukinių laukimo aikštelę ir atsikratėme persiokiotojų…
Įsėdęs į traukinį Kristupas įjungė garso įrašinėtoją, kad įrašytų važiuojančio traukinio garsus. Netikėtai užsnūdus Kristupui, vėliau smigo ir įrašinėtojas, nes pabudęs jo šeimininkas pamiršo jį išjungti… To neturi sužinoti Matas, nes supyks, kad per linksmybes netekome dviejų brangių batareikų.
Išlipę iš metro supratome, kad nesame tokiose vietose net sapnuose buvę. Aišku abu apsvaigę nuo šalto oro ir paikos jaunystės nutarėme orientuotis pagal Eifelio bokštą, kuris nuo mūsų nutolęs bent per 9 km. Ėjome ieškoti namų. Pakeliui Kristupas užsimanė ir sugalvojo pamyžti. Pirmą kartą aplaistė kelio darbų stendą (vos išlipus iš požeminių metro šachtų), antrą kartą - į Senos upę nuo milžiniško tiltelio. Ilgai jį įtikinėjau, jog nemarozintų ir nemyžtų nuo tilto, kad nenukentėtų koks Maironiškai nusiteikęs romantikas plaukdamas upe su kokia įsivaizduojama gandola, bet galų gale likau įtikintas pats pamėginti ir pamėginau. Jausmas nepakartojamas, kai padarai srovę besitęsiančią bent 5 metrus žemyn ketvirtą ryto, užplūsta jausmas, kad gyvenime jau bent šį bei tą pasiekei.
Taigi nusilengvinę ėjome toliau. Atradę pažįstamas vietas jau bėgome į kalną , kuris vedė link Mažės mamos namų. Galų gale įveikę trečdalį kalno distancijos, padūsavome ir pradėjome stebėti aplinką. Turtingų buržua namus su šimtametėm istorijom, kurių nežinojom, bet bandėm įsivaizduoti, o kaip ten vis dėl to buvo. Spręsdami pagal papuošimų stilių, langų dydį ir durų kietumą, postringavom ir apie pastatų šeimininkus bei jų gyvenimo istorijas, bet gal į tai nereikėtų gilintis, nes tikiu, jog Balzakas bei ankstesni Prancūzijos revoliucijos metraštininkai tai puikiai aprašė savo pasakojimuose.
Kita diena nebuvo tokia įspūdinga. Tiesiog nuėjome į Pompiduo centrą, kur pamačiau Dushampo pisuarą, susitikome Mato drauga Dj’ėjų, kuris pasakojo, kaip kartą vakarėlyje, kuriame grojo, užsukęs į WC užtiko ten besidulkinantį vieną garsiausių ir talentingiausių jaunosios kartos prancūzų aktorių su kitu vyru bei panašias istorijas. Apsilankėme neblogame sushi bare ir tai daugmaž yra visas dienos įspūdis, kuris man liko. O Dushampo pisuaras pasirodė labai senas, bet žavus ir toks pat švarus kaip ir šiuolaikinis Paryžius su visomis savo istorijomis.
Dar keli vaizdai iš ten pat.
gamechangershow
romaincrisis
pixelskylines
vaporwave
blakekathryn
andulkaphoto