Sovietinės propagandos spektakliškumą puikiai atskleidė eseistas, rusų egzilio rašytojas S. D. Dovlatovas, kurį laiką iki emigracijos dirbęs “Sovietskaja Estonija” korespondentu ir rengęs daugybę propagandinių reportažų.
Jis ironiškai ir įtikinamai parodė sovietinių laikraščių straipsnių nuolatinį falsifikavimą užsakomojo komunistinio spektaklio labui. Kita vertus, šiandien, skaitant ne tik S. D. Dovlatovo, bet ir to aštuntojo dešimtmečio laikraščių tekstus, matome jų hermeneutinį neskaidrumą ir neišverčiamumą. Jie yra hermetiški dėl savo klaidinančios kilmės ir turinio, ir visa, ką gali parodyti – propagandinės siekiamybės. Pavyzdžiui, S. D. Dovlatovas aprašo situaciją su laišku-pareiškimu Leonidui Brežnevui, kurį neva rašo viena Estijos melžėja.
Visa ši akcija buvo iš anksto sumanyta, pateikti realybės neatitinkantys pasakiški primilžiai. Pati melžėja prieš išsiunčiant laišką buvo priimta į komunistų partiją. Tačiau L. Brežnevo sekretoriatas jo paties vardu parašo atsakymą diena anksčiau, nei samdyti, girdyti, maitinti ir lepinti žurnalistai suskuba už melžėją parašyti iškilmingą pareiškimą (laišką) L. Brežnevui. Tačiau niekas dėl to nesijaudina, nes jo paties referentai, kurie laikosi visų propagandinių, kartu ir administracinių taisyklių, dar neparašytą melžėjos pareiškimą ir jau atsiustą L. Brežnevo atsakymą į jį įregistruos reikiama nuoseklumo tvarka, o laikraštis “Sovietskaja Estonija” taip pat teisingai juos paskelbs. Pačios melžėjos nuomone, jos gyvenimu, realiu darbu, jos jauduliu ar pasiekimais niekas nesidomi. Jos vaidmuo yra tiesiog būti iš anksto surežisuoto propagandinio spektaklio personažu. Visa kita padarys žurnalistai.
Laiškai, atspausdinti, pasak S. D. Dovlatovo, Sovietskaja Estonija: - Mes gavome atsakymą, – pasakė Liivak. - Nuo ko? – aš nesupratau. - Nuo draugo Brežnevo. - Kaip tai? Juk laiškas dar neišsiųstas. - Na ir kas? Vadinasi, Brežnevo referentai yra truputį operatyvesni už… mus, – delikačiai pataisė Liivakas. - Ką gi rašo draugas Brežnevas? - Sveikina… Dėkoja už pasiektus laimėjimus… Linki asmeninės laimės. - Kaip dabar elgtis? – klausiu. – Rašyti man pranešimą ar ne? - Būtinai, juk tai dokumentas. Tikiuosi, kad draugo Brežnevo kanceliarija jį aprašys atgaline data. - Visa parengsime rytui. - Lauksiu. (Довлатов, 1995: 255).
[G. Mažeikis. Propaganda ir simbolinis mąstymas, Kaunas, 2010, p. 245-246]
